Keista apie karaokę galvoti kaip apie išradimą. Noras dainuoti ir trumpam pasijusti žvaigžde atsirado kur kas anksčiau už prietaisus, kurie tam padeda – mikrofonus ar ekranus, kuriuose šokinėjantis kamuoliukas nurodo, kurį dainos skiemenį dabar reikia išdainuoti.
Nors karaokei reikia atvirumo, joje neapsimesi esąs geresnis, nei yra iš tiesų, – priešingai nei socialiniuose tinkluose, kur žmonės dažniausiai atveria savo sielos kerteles šiek tiek jas pagražindami.
„Karaokė yra būdas viešumoje elgtis taip, kaip elgtumeisi vienumoje.
Tai lengvas būdas tapti pažeidžiamam ir patogiai jaustis tarp kitų žmonių su silpnybėmis“, – sako apžvalgininkė Alexandra Molotkow.
Iš kur atsirado karaokė?
Septintojo dešimtmečio pabaigoje Daisuke Inoue dirbo naktinio klubo muzikantu, pritariančiu lankytojams, kurie išgėrę panorėdavo užtraukti dainą.
„Iš 108 naktinių klubų muzikantų Kobėje buvau pats blogiausias“, – tikino japonas.
Vieną kartą jo klube dainuoti mėgstantis plieno kompanijos vadovas paprašė D.Inoue jį lydėti į karštųjų versmių kurortą ir padėti linksminti svečius.
Muzikantas vykti negalėjo, tačiau įrašė juostelę su verslininko pamėgtų dainų muzika. Kompanijos vadovui įrašas labai patiko, tad D.Inoue užuodė galimybę tai daryti dažniau.
Japonas iš automobilio magnetolos ir mikrofono 1971 metais sukonstravo prietaisą, kuris dainas grodavo įmetus 100 jenų monetą, o jo kopijas nuomojo įvairiems Kobės barams.
„Nesu išradėjas. Tiesiog sudėjau į krūvą kelis daiktus, kurie jau egzistavo“, – kuklinosi D.Inoue.
Japonas nepatentavo savo išradimo, tad praėjus geram dešimtmečiui tai padarė filipinietis Roberto del Rosario.
Tačiau įtakingas žurnalas „Time“ 1999 metais D.Inoue paskelbė vienu įtakingiausių amžiaus azijiečių.
O po penkerių metų japonas buvo apdovanotas Šnobelio premija – tai šmaikšti Nobelio premijos parodija, skiriama už nebūtinai rimtus ar būtinus, bet juokingus ir įdomius atradimus.
„Buvau nominuotas už tai, kad išradau karaokę, kuri išmoko pakęsti siaubingą paprastų žmonių dainavimą ir vis tiek tuo mėgautis. Sveikindami mane jie sakė: „Tai tikrasis kelias į pasaulio taiką. Tau pavyko išmokyti pakęsti žmones, kurie neturi klausos“, – juokėsi išradėjas.
Nuo tada karaokė tapo atskira pramone ir svarbiu Japonijos kultūros bruožu.
Karaokę dainuoti galima viešai bare, atskirame draugų kompanijai skirtame kambaryje ar netgi vienvietėje kabinoje.
Karaokė dažnai figūruoja ir verslo renginiuose, tačiau ten iš darbuotojų reikalaujama atidumo etiketui ir įmonės hierarchijai.
Paplito visame pasaulyje
Tiesa, japonai ne vieninteliai savinasi karaokę. Nors šios pramogos pavadinimas japoniškas, reiškiantis „tuščią orkestrą“, ją išradę taip pat tikina Singapūras, Filipinai, Kinija ir net Velsas.
Greičiausiai paprastų žmonių dainavimas pritariant muzikai ir sekant dainos žodžius tėra menka naujiena. Žmonės dainavo visada, o karaokė tapo tik nauju būdu tai daryti.
Į šią pramogą gilinasi sociologai ir etnografai. Kevinas Brownas praėjusio dešimtmečio pabaigoje dvejus metus praleido netoli Denverio įsikūrusiame karaokės bare „Capone’s“.
„Ten darbininkai maišosi su valstybės tarnautojais, įvairios lytinės orientacijos ir skirtingos odos spalvos žmonės dalijasi viskiu, alumi ir dainomis“, – apie karaokės universalumą rašė Misūrio universiteto tyrėjas.
„Nors karaokės mašina buvo išrasta Japonijoje, ji tapo pasauliniu reiškiniu. Kiekviena šalis karaokę įtraukė į jau egzistuojančią savo kultūrą“, – teigia knygą „Pasaulinis karaokės fenomenas“ („Karaoke: The Global Phenomenon“) parašiusios tyrėjos Xun Zhou ir Francesca Tarocco.
Tad karaokės rūšių dabar – nesuskaičiuojama galybė. Antai Portlande galima dainuoti, kol už nugaros šoka lėlių teatro personažai.
Beje, šis JAV miestas palyginti netoli nuo Japonijos, tad čia kartu su miniomis japonų verslininkų ir jų įmonių atkeliavo ir gėdos nedaranti karaokės scena.
O Londono teisės studentai šiemet sukūrė karaokės teismą, kuriame dainų dvikovomis sprendžiamos smulkios bylos.
Žinoma, jose nagrinėjami klausimai – nevisiškai teisiniai. Pavyzdžiui, sužadėtiniai aiškinasi, kuriame mieste jiems gyventi po vestuvių, motina su dukra kovoja dėl to, kuriuo metu atžalai reikia vakare grįžti namo.
Bet prisiekusiųjų sprendimas yra galutinis, o abu „teismo“ dalyviai turi pasirašyti įsipareigojimą jo laikytis.
Reikia parodyti silpnybes
Dainuoti viešai gali ne kiekvienas, bet karaokė yra puikus būdas imtis iššūkio, kurį prisiminsi ilgai. Kaip svarsto žurnalistė A.Molotkow, vienintelis blogas pasirodymas yra tas, kuris nenuoširdus, apsimestinis.
„Nėra nieko blogiau kaip dainininkas, kuris ima krizenti. Juk net ir gerą kalbą sakančio žmogaus nemalonu klausytis, jeigu jis jaučiasi nepatogiai. Karaokės tikslas yra tiesiog sudainuoti dainą – turi būti draugiškas ir atviras žmonėms“, – teigia žurnalistė.
Sakoma, jog viešo kalbėjimo baimę esą padeda nugalėti įsivaizdavimas, kad tavęs klausantys žmonės yra neapsirengę.
Regis, tam tikra prasme tokią pagalbą dainuojantiesiems nusprendė suteikti vieno Los Andželo karaokės baro savininkai.
Čia vyksta vakarai, per kuriuos drąsuoliai turi nugalėti dvi baimes iš karto – dainuoti viešai ir dar atsistoti priešais minią vienais apatiniais.
„Apatinių karaokė – unikalus potyris. Prastai pasibaigęs gimtadienio vakarėlis įkvėpė mus savo karaokės renginius patobulinti taip, kad jų niekas nepamirštų“, – teigė organizatoriai.
O Portlandas žengė dar toliau. Šiame Oregono valstijos mieste įsikūręs striptizo klubas jau daugiau nei dešimtmetį rengia stripkaraokės vakarus, kuriuose sujungia striptizą ir dainavimą.
Kiekvieną sekmadienį čia dainininkai pasirodo ant scenos šalia stulpų, aplink kuriuos sukasi pusnuogės merginos.
„Ilgai lankiau chorą, todėl taip pat moku dainuoti. Jeigu atlikėjas staiga pamiršta žodžius, aš prisijungiu ir padedu jam. Dažnai pabaigiame dainą duetu“, – pasakojo klubo šokėja Toxic.
Tampa politikos dalimi
Šokiai šokiais, bet karaokė gali atstoti ir tarptautinės diplomatijos formą.
Lapkričio pradžioje Malaizijoje apsilankęs Filipinų prezidentas Rodrigo Duterte rado laiko su šalies prezidentu sudainuoti ir kelias dainas.
Nors R.Duterte dažnai nevengia aštrių pareiškimų ir atvirų grasinimų užsienio šalių lyderiams, o Filipinuose paskelbė kruviną karą narkotikų prekeiviams, dainavimas yra artimas jo širdžiai.
Mat dar būdamas Davao miesto meru jis dažnai karaokės baruose traukdavo Franko Sinatros dainas, įspūdžiui sustiprinti delne spausdamas didžiulį pistoletą.
Regis, R.Duterte kelias į valdžią primena tai, kas kai kurių politologų vadinama karaokės politika – kai politinėje scenoje atsiduria ne profesionalai, o paprasti žmonės.
Lygiai kaip karaokei profesionalas yra mažiau svarbus nei šiek tiek klausos neturintis, bet nuoširdus atlikėjas, taip ir tam tikrose politinėse sistemose už mikrofono griebiantys žmonės iš gatvės reikalauja, kad tikruosius politikus apšvietusi rampos šviesa atsisuktų į juos.
Šiauriečiai dainuodami išvengia kalbų
Nors karaokė primena Azijos kultūrą, Europoje uoliausi karaokės gerbėjai yra santūrieji suomiai. Patys jie juokauja, kad baruose dainuoti jiems patinka, nes tada nereikia kalbėti.
„Mes – kuklūs žmonės. Jeigu nebūtų karaokės, bare visi sėdėtume po vieną. Ši pramoga suvienija žmones – jeigu negalėtume užkalbinti ko nors dainuodami, tektų tik labai prisigerti ir taip įgauti drąsos“, – aiškino žurnalistas Antti Helinas.
Būtent Suomijoje 2003 metais buvo sukurti pasaulio karaokės čempionatai, kuriuose rungiasi dalyviai iš daugiau nei 30 šalių. Karaokę mėgstančius suomius mėgina pritraukti ir šalies bibliotekos, kurios mažėjant skaitytojų teikia įvairias paslaugas. Antai vienoje Helsinkyje įsikūrusioje bibliotekoje galima išsinuomoti garso nepraleidžiančią kabiną ir atlikti vieną iš 3,3 tūkst. dainų.
Bibliotekoje pamėgo lankytis ne tik šalia įsikūrusių senelių globos namų gyventojai, bet ir su scenos baime kovoti norintys atlikėjai. „Dainuodama bare aš labai jaudinuosi. Gerai, kad čia gali ramiai pasimokyti dainų ir dar padainuoti būdama blaivi“, – tikino bibliotekos lankytoja Anniina Rantanen.
Be to, dainuoti suomiai gali ir keliaudami. Prieš porą metų atsirado tarp Helsinkio ir Oulu kursuojantys dviaukščiai traukiniai, kuriuose įrengti restoranai ir karaokės barai. Suomijos sostinėje taip pat galima pasivažinėti karaokės taksi, kuriame telpa apie tuziną dainuoti pasiruošusių žmonių.
