Vandentiekis iš giliausio planetos ežero keliautų iš Sibiro į Kinijos šiaurės vakarų regioną.
Nuolat nuo sausrų kenčianti Gansu provincija būtų aprūpinta vandeniu iš Baikalo ir taip, anot Landžou miesto inžinierių, būtų išspręsta didžiulė problema.
Akademikas ir vienas projekto entuziastų kinas Li Luoli mano, kad idėja ne tiktai praktiškai įgyvendinama, bet ir tikrai padėtų Kinijai.
Beje, norint geriau suvokti, kokio masto būtų šis statinys, galima įsivaizduoti, kaip atrodytų nutiestas vandentiekis iš Italijos Komo ežero į Londoną.
„Vos tik bus išspręstos visos techninės detalės, diplomatai turėtų susėsti ir aptarti, kuo toks planas kiekvienai pusei būtų naudingas“, – svarstė Li Luoli.
Gansu provincijoje pernai iškrito vos 380 mm kritulių, todėl vandens išteklių poreikis čia milžiniškas. Dėl jo trūkumo kenčia ir gyventojai, ir valstybės ekonomika.
Vandentiekis turėtų prasidėti nuo pietvakarinio Baikalo kyšulio ir eitų skersai per Mongoliją į Gansu provincijos sostinę Landžou.
Planai pumpuoti UNESCO saugomo ežero vandenį pasigirsta jau nebe pirmą kartą. Pernai Rusijos žemės ūkio ministras Aleksandras Tkačiovas siūlė tiekti vandenį per Kazachstaną Sindziangui ir tikino, kad toks planas „visiškai atitinka Rusijos interesus, įskaitant aplinkosaugos srityje“.
Pasak rusų, iš Baikalo būtų išsiurbtas tik nedidelis kiekis visų telkinio išteklių – ežere yra 23 tūkstančiai kubinių kilometrų vandens arba, kitaip tariant, 20 proc. mūsų planetos neužšalusio gėlo vandens išteklių.
„Vanduo yra toks pat išteklius kaip nafta, dujos bei auksas.
Anksčiau ar vėliau mes imsime juo prekiauti. Mūsų šalis turi didelius gėlo vandens išteklius ir tam tikras jo kiekis gali būti parduotas“, – aiškino Tomsko srities akademikas Stepanas Svarcevas.
Rusijos vyriausybė kol kas tokių planų nekomentuoja, tačiau aplinkosaugininkai nerimauja, kad ežeras nyksta didžiuliu greičiu. 2015 metais išleistame pranešime skelbta, kad ežero krantai apaugę dėl chemikalų, atliekų ir žmonių veiklos susiformavusiais dumbliais.
