Viename žurnale apie keliones buvo parašyta, kad tai yra pats tinkamiausias laikas išvykti į Mozambiką, nes ten galima pamatyti visas įspūdingos gamtos spalvas pusmetį besislepiančias po lietingais debesimis.
Šioje Afrikos šalyje daugumos vietinių vaikų pramogos apsiriboja slėpynėmis arba futbolu su suglamžytu plastikiniu buteliu vietoj kamuolio.
Tarp šių žaidžiančių vaikų mes jau neberasime vieno dešimtmečio berniuko, kurio neįprasta išvaizda tapo jo žiauraus nužudymo priežastimi. „Tylus“ genocidas Afrikoje pasiekia milžinišką mastą...
Remiantis ataskaita „Reported Attacks of Persons with Albinism“, 2020 metais lapkričio 8 dieną mažame kaime Zambezijos provincijoje Mozambike ankstyvą rytą buvo pagrobtas dešimtmetis berniukas iš namų, kuriame jis gyveno su savo motina ir penkiais broliais ir seserimis. Šeši nusikaltėliai įsiveržė į jų namus ir užpuolė motiną, kai ji šaukėsi pagalbos. Tą dieną iš visų vaikų jie pagrobė tik vieną berniuką.
Po kelių savaičių Mozambiko policijos pareigūnai rado kūno dalis, kurie, jų teigimu, priklauso pagrobtam dešimtmečiui berniukui – tam, kuriam nepasisekė gimti „vaiduokliu“, „balta ožka“, „prakeiktam“.
Šiomis „etiketėmis“ skirtingų Afrikos šalių gyventojai vadino albinizmu sergančius žmones, kurių organizmas visiškai arba dalinai neturi pigmento melanino, dėl ko jų oda tampa balta kaip popieriaus lapas.
Pavyzdžiui, Gvinėjoje albinosus vadina „Mogbeya“, kas iš kissi kalbos reiškia „tie, kuriuos reikia pašalinti“. Stebina, kad viskas tai vyksta šiuolaikiniame pasaulyje, kuris nuožmiai kovoja prieš bet kokią diskriminacijos dėl odos spalvos pasireiškimą.
Anot „Report of the Office of the United Nations High Commissioner for Human Rights“, Afrikoje vienas iš 5000 – 15 000 žmonių serga albinizmu, o kai kuriuose Afrikos regionuose – vienas iš 1000!
Genetinė ypatybė, kuri atsiranda greičiausiai dėl kraujomaišos, labiausiai yra paplitusi Užsachario Afrikos regione. Dauguma vietinių gyventojų yra slapti albinizmą sukeliančio geno nešiotojai, tačiau dėl išsilavinimo stokos nedaugelis jų supranta šios paveldimos ligos priežastį.
Vietiniai gyventojai mano, kad žmonės sergantys albinizmu yra Dievo bausmė ir prakeiksmas, o vaiko su albinizmu gimimas šeimoje atneš didelę nelaimę. Šios nuomonės laikosi ir kai kurie Afrikos medicinos srities darbuotojai.
Afrikoje žmonių sergančių albinizmu gyvenimas yra prisotintas vienatvės, beviltiškumo ir baimės. Daugelis iš jų nežino nei, ką reiškia artimųjų palaikymas, nei praeivių šypsenos, jau nekalbant apie pagrindines žmogaus teises.
Jiems mokykla dažniausiai yra neprieinama, o tie „laimingieji“, kuriems atsivėrė kelias į mokslą, yra pasmerkti nuolatinėms bendraamžių patyčioms ir grėsmei būti nužudytiems. Tačiau tuo metu, kai vieni laiko juos „prakeiktais“, kiti yra įsitikinę, kad albninizmu sergančio žmogaus kūnas gydo AIDS ir atneša turtą.
Dėl šių prietarų moterys ir mažos mergaitės su albinizmu Afrikoje nuolat tampa seksualinio prievartavimo aukomis ir šamanai platina melą, kad nupjautos kūno dalis nuo rėkiančio albinoso, atneša sėkmę, o jo šauksmas padidina ritualo efektyvumą. Albinizmu sergantys vaikai dažniausiai naudojami ritualams, nes kai kurie sieja jų nekaltybę su didesne „magiška“ jėga. Tokios ritualinės apeigos vadinasi Muti ir „Under The Same Sun“, organizacija ginanti žmonių su albinizmu teises, teigia, kad tarp 2007 ir 2013 apie 207 albinosų tapo šių ritualų aukomis. Bet... ne visi nusikaltimai yra užfiksuojami.
Albinoso kūno dalių „pilno rinkinio“ kaina, įskaitant visas keturias galūnes, lytinius organus, ausis, liežuvį ir nosį gali siekti daugiau nei 75 000 JAV dolerių, anot „Cross-Border Trade of Body Parts of Persons With Albinism“ duomenų. „Pesa“ – taip Kenijos gyventojai vadina albinizmu sergančius žmones, kas iš kiswahili kalbos reiškia „pinigai“. Tokių „egzotiškų“ ir brangių pirkinių klientai dažniausiai yra Afrikos elito atstovai, turtingi ir išsilavinę žmonės užimantys aukštas pareigas valstybinėse institucijose.
Rinkimų metai yra ypač pavojingi albinosams, nes auga jų kūno dalių paklausa ir įtakingi žmonės kreipiasi į šamanus, tikėdamiesi sėkmės. Pastangos labiau įtraukti policiją į nusikaltimų prieš albinosus prevenciją ne visada yra sėkmingos dėl korupcijos trukdančios sėkmingam nusikaltimo tyrimui. Pavyzdžiui, „Under The Same Sun“ teigia, kad 2009 metais tarp įtariamųjų, sulaikytų dėl albinoso nužudymo ir prekybos jo kūno dalimis, buvo policijos pareigūnai. Be to, dėl lėšų trūkumo tik 7% užfiksuotų albinosų žmogžudysčių buvo perduoti teismui. Anot ataskaitos „Children with Albinism in Africa: Murder, Mutilation and Violence“, policijos darbui taip pat trukdo baimė prieš politinį ir ekonominį elitą.
Per visą laiką buvo užfiksuoti 620 nusikaltimų prieš albinizmu sergančius žmones, įskaitant žmogžudystes, seksualinį prievartavimą ir pagrobimus, 199 iš kurių buvo Tanzanijoje – šalyje, kur yra užregistruotas didžiausias užpuolimų skaičius Afrikoje.
Tačiau anot ginančių albinosų teisių organizacijų, tikrasis aukų skaičius gali būti daug kartų didesnis dėl tinkamų gimimo ir mirties registravimo procesų nebuvimo kaimo vietovėse ir dėl to, kad kai kurie tėvai nužudo arba parduoda savo albinizmu sergančius vaikus ir niekur apie tai nepraneša. Taip pat anot ataskaitos „Children with Albinism in Africa: Murder, Mutilation and Violence“, nacionalinė valdžia skirtingose Afrikos šalyse bijo, kad kuo daugiau bus pranešimų apie albinosų žmogžudystes, tuo labiau šalies įvaizdis bus sugadintas.
Galima dar daug kalbėti apie šiuos žiaurumus ir daugelio žmonių abejingą požiūrį į juos, galima sukurti pramoginę istoriją, norint pritraukti daug „siaubo ir kraujo“ mylėtojų, o galima padaryti iš to dramatišką filmą apie žmones, gyvenančius aplinkoje, kurioje „pusiau žmonėms“ ir „gyvūnams“ nėra vietos.
Tačiau kiekvienas filmų herojus turi vardą ir veidą, o pagrobtas dešimtmetis berniukas iš mažo kaimo Zambezijos provincijoje Mozambike ir kiti tūkstančiai albinizmu sergančių žmonių iš Afrikos neturi nei vardų, nei veidų, tik bjaurias „etiketes“, kuriomis jie nenusipelnė būti vadinami. Jų tragedija, nebaudžiamai atimtos svajonės ir viltys yra paslėptos po daugeliu „įdomesnių“ naujienų ir sparčiai besikeičiančių tendencijų, o žiaurūs nusikaltimai prieš juos taip ir lieka „tyliu“ genocidu...
Šis tekstas – asmeninė autoriaus nuomonė. Autorius yra tarptautinio projekto „Debate Your Issue“ dalyvis. Projekto tikslas – kovoti su augančiu euroskepticizmu, nesidomėjimu naujienomis bei mažėjančiu įsitraukimu į politiką jaunimo tarpe. „Debate Your Issue“ organizatorius Lietuvoje – Asociacija „Jaunimo debatai“. Projekto informacinis partneris – lrytas.lt.
