JAV aktorė ir atlikėja Irene Cara filme „Šlovė“ dainavo: „Aš gyvensiu amžinai.“ Ji turėjo galvoje ilgaamžiškumą po mirties, kurį suteikia šlovė.
Tačiau ir pažodinis šio įžūlaus teiginio suvokimas randa atgarsį kai kuriuose versluose.
Daugelis žinomų technologijų milžinų investuoja į projektus, kuriais bandoma spręsti mirties problemą, tarsi tai būtų tik operacinės sistemos atnaujinimas išmaniajame telefone.
Bet ką daryti, jeigu mirties tiesiog neįmanoma nugalėti, o ilgaamžiškumas visada turės lubas, kad ir kaip stengtumės?
Tyrė senėjimo tempą
Mokslininkai ieško atsakymo į klausimą, kiek iš tikrųjų galime pragyventi, jei dėl savo genetinių savybių nemirsime nuo vėžio, širdies ir kraujagyslių bei kitų ligų arba nepakliūsime, tarkim, po autobusu.
Ekspertai sako, kad net neatsižvelgiant į tai, kas dažniausiai lemia mirtį, laikui bėgant vis tiek silpnėja žmogaus organizmo galimybės po vienokių ar kitokių pažeidimų atkurti struktūrinių ir medžiagų apykaitos sistemų pusiausvyrą.
Ir net jei mūsų gyvenime mažai streso, toks laipsniškas nykimas vis tiek nustato žmogaus ilgaamžiškumo ribą, kuri yra nuo 120 iki 150 metų.
Jeigu įprasti pavojai ir rizikos veiksniai neatims mūsų gyvybės, galiausiai tai padarys organizmo prarastas gebėjimas atkurti gyvybines funkcijas.
Tokią išvadą padarė mokslininkai, savo darbą paskelbę žurnale „Nature Communications“.
„Keliamas klausimas, kiek daugiausia metų gali išgyventi sudėtinga žmogaus sistema, jeigu visa kita yra gerai, o organizmas veikia aplinkoje, kurioje nėra streso“, – sakė Duke’o universiteto Senėjimo ir žmogaus raidos studijų centro vadovė Heather Whitson.
Anot jos, mokslininkų komandos darbo rezultatai apibrėžia senėjimo tempą – reiškinį, kuris riboja gyvenimo trukmę.
Organizmas – neatsparus
Timothy Pyrkovas iš Singapūro biotechnologijų kompanijos „Gero“ su kolegomis išanalizavo senėjimo tempą trijose didelėse žmonių grupėse iš JAV, Didžiosios Britanijos ir Rusijos.
Siekdami įvertinti nukrypimus nuo stabilios sveikatos būklės jie nagrinėjo raudonųjų kraujo kūnelių kiekio pokyčius ir skaičiavo, kiek žingsnių kasdien padarydavo tyrime dalyvavę žmonės, juos suskirstę pagal amžiaus grupes.
Vertinant ir pagal eritrocitų, ir pagal reguliariai nueinamų žingsnių skaičių dėsningumai pasirodė vienodi. Žmogui senstant keletas su ligomis nesusijusių veiksnių prisidėjo laipsniškai mažinant organizmo gebėjimą atgaminti kraujo ląsteles ir po sutrikimų grįžti į stabilią būseną.
T.Pyrkovas su kolegomis iš Rusijos sostinės Maskvos ir JAV miesto Bafalo panaudojo šiuos nuspėjamus nuosmukio laipsnius nustatyti, kada absoliučiai išnyks gebėjimas atkurti eritrocitus ir viskas baigsis mirtimi.
Tyrėjai padarė išvadą: po 120–150 metų.
Su amžiumi organizmas vis labiau reaguoja į traumas, vis labiau tolstama nuo stabilios normos ir žmogui reikia daugiau laiko atsigauti.
H.Whitson teigė, kad tai logiška. Sveikas jaunas žmogus demonstruoja greitą fiziologinį atsaką, prisitaiko prie nukrypimų ir grįžta į normalią būseną. Senstant viskas po truputį silpnėja, reakcija lėtėja ir gali atsirasti nuokrypių, tarkime, kai dėl ligos atsiranda rimtų kraujospūdžio šuolių.
Išvedė naują formulę
Kraujospūdžio ir eritrocitų matavimai turi aiškius parametrus, kuriuos medikai laiko normaliais, tuo metu skaičiuojant žingsnius ir vertinant kitą fizinį aktyvumą daug kas priklauso nuo konkretaus žmogaus, o matavimo parametrai gali labai skirtis.
T.Pyrkovas ir jo kolegos pasirinko kintamą dydį, kuris labai skiriasi nuo kraujo kūnelių skaičiavimo, bet vis tiek padarė išvadą, kad laikui bėgant jėgų taip pat mažėja. Tai rodo, kad tikrąjį senėjimo tempą lemia pastovesni veiksniai.
Tyrimo bendraautoris Peteris Fedichevas, fizikas ir vienas „Gero“ įkūrėjų, teigia: nors dauguma biologų mano, kad raudonųjų kraujo kūnelių skaičius ir žingsniai yra labai skirtingi parametrai, abu šaltiniai piešia tą pačią ateitį. Ir tai įrodo, kad senėjimo tempas yra labai realus organizmo būklės komponentas.
„Dramatiškas pokytis įvyksta jau sulaukus 35–40 metų“, – sakė T.Pyrkovas. Kaip pavyzdį jis paminėjo, kad sulaukę būtent tokio amžiaus atletai baigia sportinę karjerą: „Tai rodo, kad tuo metu organizme įvyksta tam tikrų fiziologinių permainų.“
Atspirties taškas mokslui
Matyt, noras atskleisti nemirtingumo paslaptis egzistuoja nuo tada, kai žmogus suprato, kad mirs.
„Vis dėlto ilgaamžiškumas nėra tas pat, kas ilgas ir sveikas gyvenimas, – sakė senėjimo procesus tyrinėjantis profesorius Stuartas Jay Olshansky iš Ilinojaus universiteto Čikagoje. – Reikia užsiimti ne šiaip gyvenimo pratęsimu, o sveiko gyvenimo pratęsimu.“
„Svarbu ne tik mirties riba, – teigė H.Whitson. – Tokio dalyko kaip gyvenimo kokybė reikšmę žmogus dažnai supranta tik jos netekęs.“
Ar įmanoma pratęsti gyvenimą neprailginant tos jo dalies, kai žmogus nusensta ir tampa silpnas?
S.J.Olshansky sakė: „Galima spėti, kad ligų gydymas neduos tokio efekto, kokio norime. Šie fundamentalūs biologiniai senėjimo procesai išliks.“
Senėjimo sulėtinimą mokslininkai laiko priemone mažinti sergamumą, kad antroje gyvenimo pusėje žmogus rečiau būtų ligotas ir todėl išliktų apskritai stipresnis.
Ar tai padės priartėti prie viršutinės gyvenimo trukmės ribos? Galima tik spėlioti.
Bet šioje srityje dirbama, pavyzdžiui, kuriami vaistai, kurių tikslas – pristabdyti būdingus senėjimo požymius.
Tyrimo išvados apie maksimalią žmogaus gyvenimo trukmę neatima optimizmo iš „Gero“ įkūrėjo P.Fedichevo, nes, anot jo, tai gali padėti pamatą ilgai mokslinei kelionei: „Ką nors išmatuoti – pirmasis žingsnis.
Dabar, kai galime apskaičiuoti senėjimo tempą, kitas etapas – ieškoti galimybių užkirsti kelią gyvybinių jėgų praradimui ir gebėti jas atkurti.“
Ilgiausiai gyvenusieji – prancūzė ir japonas
Ilgiausiai gyvenusiais žmonėmis oficialiai laikomi prancūzė Jeanne Calment (mirė 1997 m. būdama 122-ejų) ir japonas Jiroemonas Kimura (mirė 2013 m. sulaukęs 116-os).
Japonija yra daugiausia ilgaamžių turinti šalis. Pernai šioje valstybėje rekordinis skaičius žmonių – 86 510 sulaukė 100 ir daugiau metų. Dauguma – moterys, o 100 metų slenkstį perkopusių vyrų – kiek per 10 tūkst. Kai 1963 m. pirmą kartą buvo pradėta vykdyti tokia apklausa, Japonijoje gyveno tik 153 šimtamečiai.
Parengta pagal „Scientificamerican.com“ inf.
