Tai buvo dar viena gera diena Frėjai, beveik 600 kg sveriančiai jūrų vėplio patelei, pavadintai norvegų meilės, grožio ir karo deivės vardu. Gyvūnas buvo tapęs mylima ir gera nuotaika spinduliuojančia tarptautinės žiniasklaidos sensacija, besišypsančiu ilgos Oslo vasaros talismanu.
Rugpjūčio 13 d. ji praleido dieną nardydama nuo valties, prišvartuotos prie judrios prieplaukos prieplaukos, vaišinosi moliuskais, o paskui pasiplaukiojo ir galiausiai ištisas valandas snaudė ant laivelio denio. Ryte ją pastebėjęs prieplaukos darbuotojas 47 metų Kristianas Ytteborgas iškvietė valdžios institucijas, kad padėtų ją apsaugoti.
Netrukus, pasak jo, į pagalbą atvyko patrulinis laivas su keturiais maloniais vyrukais iš Norvegijos žuvininkystės direktorato. Jie kartu valgė midijas ir juokėsi dėl vieno iš vyrų padaryto stambaus plano vaizdo įrašo, kuriame matyti, kaip Frėja šmurkštelėjo į valtį.
Bet kai atėjo naktis ir Frėja liko viena, žvejybos specialistai ėmėsi darbo. Jie įvykdė Frėjai egzekuciją, kurią jų viršininkas Frankas Bakke-Jensenas, buvęs Norvegijos gynybos ministras, vėliau pavadino „šiai misijai tinkamomis kulkomis“. Jie uždengė jos kūną brezentu, nupjovė valties lynus ir išvilko savo auką, o kitą dieną laivą grąžino tuščią ir išvalytą, be jokių nusikaltimo pėdsakų.
Pirmadienį į netoliese esančią nekropsijos laboratoriją atkeliavo pusiau sušalęs lavonas.
„Ji buvo supjaustyta gabalus, – pasakojo Norvegijos veterinarijos instituto Sveikatos priežiūros skyriaus vyresnysis mokslininkas Knutas Madslienas. – Taigi nebeatpažinsite, kad tai vėplys. Taip mes tai darome.“
Frėjos skerdynės dabar poliarizavo Oslą ir grasina pakeisti šalies, siejamos su meile gamtai, diplomatiniu geranoriškumu ir Nobelio taikos premijomis, įvaizdį į šalies, kuri brutaliai nužudė visų pamėgtą nekaltą gyvūną.
Šalyje, mėgstančioje tamsias detektyvines istorijas, Frėjos nužudymas tapo vasaros žmogžudyste, jūrų paslaptimi, kurioje ne tiek aiškinamasi, kas paspaudė gaiduką, kiek kas galiausiai kaltas dėl raukšlėto numylėtinio žūties.
Gyvūnų teisių gynėjai renka pinigus, kad jos garbei būtų pastatytas paminklas. Politikai reikalauja parlamento posėdžių. Mokslininkai tiria invazinę Ramiojo vandenyno austrių rūšį, kuri galėjo ją nuvilioti į pražūtį.
J. Bakke-Jensenas ir jo žmona sulaukė grasinimų nužudyti, tuo tarpu Frėją įsimylėjęs prieplaukos darbuotojas J. Ytteborgas sakė, kad jaučiasi išduotas „mirties būrio“.
„Jiems nereikėjo jos žudyti“, – sakė 48 metų Marius Lokse, dėl jos žūties apkaltinęs tamsias politines jėgas ir kapitalistus, suinteresuotus apsaugoti savo jachtas.
Norvegijos žuvininkystės direktoratas, kuris iš pradžių, atrodė, džiaugėsi Frėjos buvimu uoste, ėmė nerimauti, kai žmonės vis labiau artėjo prie labai didelio laukinio gyvūno. Jie įspėjo žmones palikti ją ramybėje.
Tačiau norvegai, tėvai ir dažnai vaikai, nepaisė jų perspėjimų.
Valdžios institucijos teigė pastebėjusios, kad pasikeitė Frėjos elgesys, kurį dar labiau išprovokavo persiokiajančios socialinių tinklų vartotojų minios. Baimindamiesi baisios, kad kas nors nenukentėtų, jie pateikė norvegams ultimatumą pasitraukti.
„Yra galimybė uždegti žalią šviesą kontroliuojamai gyvūno nugaišinimo operacijai“, – rugpjūčio 11 d. įspėjo žuvininkystės pareigūnas.
Penktadienį jie nusprendė, kad ji nebegalės plaukioti su žuvimis.
„Jie norėjo pasidaryti asmenukę, apkabinti ją, – sakė 44 metų Kjellas Jonssonas, kuris po treniruotės ant dešiniojo peties nešėsi baidarę. – Kalti visi žmonės, kurie negalėjo jos palikti ramybėje.“
40 metų Solmundas Nystabakkas aiškino, kad tą akimirką, kai laukinis gyvūnas pasirodė ne savo natūralioje aplinkoje, gyventojai ją sužmogino.
„Visa ta populiarioji kultūra, susijusi su „Išlaisvinti Vilį“ (red. populiarus filmas apie orkos išlaisvinimą), dideliais vandens žinduoliais, yra svarbi, – sakė jis. – Tačiau gyvūnas nesusijęs su žmogaus intencionalumu. Jam gali rūpėti daugybė dalykų, bet jo pagrindinis tikslas – išgyventi, pasimaitinti.“
O kai kurie vietiniai gyventojai buvo išsigandę, kad ir bus suvalgyti.
60-metis filmų prodiuseris Hakonas Overasas, liepos pabaigoje nenorėjo lipti į vandenį, bet jo draugė paragino jį išsimaudyti.
„Tikėkimės, kad čia nėra vėplio“, – pajuokavo jis. Po kelių minučių jo draugė nuo denio pastebėjo Frėją.
Norvegas iškart nuskubėjo kopėčių link. Frėja buvo vos už 2 metrų nuo jo kojų, kai jis lipo į viršų.
„Ji prisėlina prie tavęs“, – aiškino jis. Laive jam daužėsi širdis ir jis galvojo apie išsigelbėjimo kelius. Vėplio patelė baisiai išsižiojo.
„Ji turėjo tokią didelę barzdą, – pasakė jis. – Bjauru.“
Kitiems Frėja taip pat pasirodė neskani.
„Negalima valgyti vėplio, jo skonis kaip menkės kepenų“, – sakė seniausio miesto restorano „Engebret Café“ 56 metų savininkas Kėjus Džonsenas. – Turėtumėte ilgai laikyti jį piene, kad tik kvapas išnyktų.“
Tačiau daugeliui kitų Oslo gyventojų Frėja buvo nepriekaištinga.
32 metų Erikas Holmas buvo savo bute su mergina, kai išgirdo žinią apie jos nužudymą. Egzekucija sukėlė nerimą. Jos slaptumas. Šaltumas. Sprendimas nubausti gyvūną, o ne žmones.
Jis nusprendė, kad turi ką nors daryti.
Jis ir anksčiau buvo padaręs didelių dalykų. Būtent jis pastatė didžiausią Norvegijoje vandens kalnelį – 300 metrų ilgio vamzdį Oslo centre. Jis buvo įkūręs socialinės žiniasklaidos svetainę, kurioje klubo vaikai galėjo dalytis gandais vieni apie kitus. O dažniausiai E.Holmas, kuris yra pusiau švedas, dirbo su savo mėgstamos Švedijos futbolo komandos socialinės žiniasklaidos kampanijomis, padėdamas jai pritraukti sekėjų internete ir pastatyti komandos įkūrėjo statulą.
Tuomet jam tai atėjo į galvą.
„Kodėl nepastatyti statulos? – pagalvojo jis. – Tegul žmonės ją mato, liečia, žino, kokio ji dydžio.“
Per mažiau nei valandą jis sukūrė „Instagram“ paskyrą ir kreipimąsi į visuomenę. Jis susiejo ją su savo puslapiu „Norway“, kuris turi beveik 500 000 sekėjų.
Iki penktadienio popietės jis surinko kiek daugiau nei 24 tūkst. eurų.
Laivas, kuriame Frėja praleido paskutines savo gyvenimo valandas, priklausė 46 metų Fredrikui Walsoe, nekilnojamojo turto vystytojui, kuris tuo metu buvo išvykęs. Pasak jo, kai draugas jam pranešė, kad jo valtyje apsistojo vėplys, jis suprato, kad valtis neapdrausta, ir pagalvojo: „Ar man tikrai gali labiau nesisekti?“
Trečiadienį, eidamas pasiimti golfo lazdų iš savo kreiserio, jis parodė, kad Frėja savo iltimis praplėšė brezentą. Jis patikrino, ar ji nebandė pasiekti bulvių traškučių, kuriuos jis buvo paslėpęs kajutėje.
„Man gaila, kad jiems teko ją nužudyti, bet taip jau yra, – pasakė jis. – Visi nori, kad tai ką nors reikštų.“
Kol miestas sprendžia nužudymo klausimą, mokslininkas K.Madslienas ir jo veterinarų komanda, atidarę Frėjos skrandį ir paėmę iš jos tepinėlius dėl COVID-19 bei atmetę kitas ligas, rengia ataskaitą. Frėja buvo sumažinta iki dešimčių kraujo ir organų mėginių, laikomų šaldymo kameroje.
Kai kurie Frėjos gerbėjai negali susitaikyti su tokiu siaubu. Tačiau H.Overasas, kuris nuo pat liepos mėnesio, kai išsigando, niūniavo teminę dainą iš filmo „Nasrai“ buvo ramus.
„Dabar, kai žinau, kad ji negyva, eisiu maudytis“, – teigė vyras.
Parengta pagal „The New York Times“ inf.
