Centrinio Londono gatvės kito trečiadienio rytą bus paralyžiuotos. Tūkstančiai paradinėmis uniformomis vilkinčių britų Karališkųjų oro pajėgų, laivyno ir sausumos armijos karių išsirikiuos gatvėse, besidriekiančiose maždaug 4 km maršrutu nuo Parlamento rūmų pačioje Londono politinėje šerdyje Vestminsteryje iki Šv. Pauliaus katedros, kuri stovi kiek į rytus nuo centro įsikūrusiame finansiniame Sičio rajone.
Balandžio 17-ąją šimtai tūkstančių eilinių piliečių iš visų Jungtinės Karalystės pakraščių turės paskutinę progą atsisveikinti su moterimi, kuri 11 su puse metų vadovavo jų šaliai ir kuri iš pašaknų transformavo šiuolaikinę britų visuomenę.
Apie 9 milijonus svarų kainuosiančių ceremonialių karinių laidotuvių metu britai ir pasaulis tars „sudie” XX amžiaus politikos milžinei, Geležinei ledi Margaret Hildai Thatcher. Tiek pagarba, tiek pyktis, kuriuos sukėlė priminimas apie M.Thatcher, britams leido pažvelgti ne tik į praeitį, bet ir į ateitį.
Rodys išskirtinę pagarbą
Tarp 2500 kviestinių svečių gedulingose mišiose Šv.Pauliaus katedroje bus ne tiktai karalienė Elizabeth II su savo vyru Edinburgo kunigaikščiu Philipu, bet ir buvę bei dabartiniai politinio pasaulio galingieji: nuo buvusio SSRS lyderio Michailo Gorbačiovo iki JAV prezidento Ronaldo Reagano našlės Nancy.
Pastarąjį kartą tokios iškilmingos laidotuvės Londone surengtos 2002-aisiais, mirus dabartinės monarchės motinai šimtametei senolei Karalienei Motinai Elizabeth.
Dar penkeriais metais anksčiau, 1997-aisiais, milijoninė britų minia Londono gatvėse ir milijardinė auditorija prie TV ekranų visame pasaulyje stebėjo tragiškai žuvusios Velso princesės Dianos laidotuves.
Mirę politikai, net ir paties aukščiausio rango, Jungtinėje Karalystėje itin retai nusipelno valstybinių laidotuvių, dėl kurių rengimo būtina gauti Bendruomenių ir Lordų Rūmų sutikimą, kuris patvirtinamas specialiu balsavimu.
Tad oficialiai M.Thatcher laidotuvėms suteiktas karinės ceremonijos statusas – tai vienu rangu žemiau negu valstybinės laidotuvės, kuriomis buvo pagerbti visi monarchai ir tokie žymūs britai kaip admirolas Horatio Nelsonas ar mokslo genijus Isaacas Newtonas.
Visos pompastiškos ceremonijos nenorėjo ir pati velionė, su kuria kai kurie planai buvo koordinuojami jau po jos sveikatos pablogėjimo 2002-aisiais.
Po mišių katedroje M.Thatcher sūnus Markas ir dukra Carol su savo šeimomis dalyvaus kuklioje privačioje palaikų kremavimo ceremonijoje.
Politikės prašymu jos pelenai bus palaidoti Londono Čelsio rajono „Royal Hospital” kapinaitėse šalia jos gyvenimo meilės – 2003-iaisiais mirusio sutuoktinio Deniso Thatcherio urnos.
Jokio grandiozinio paminklo pati M.Thatcher paprašė jai nestatyti. Bus tik kuklus užrašas ant baltojo marmuro lentelės.
Negana to, velionės prašymu jos vaikai pasiūlė gedintiesiems neeikvoti pinigų gedulingiems gėlių vainikams, o verčiau sušelpti Čelsio ligoninę.
Baronienė M.Thatcher atmetė kaip „visišką lėšų švaistymą” grupės jos gerbėjų politiniuose ir kariniuose sluoksniuose pasiūlymą laidotuvių dieną į Londono padangę pakelti „Red Arrows” lėktuvų eskadrilę.
Valstybinių laidotuvių Londone per visą XX amžių nusipelnė tik vienintelis politikas – 1965-aisiais šitaip buvo pagerbtas seras Winstonas Churchillis, legendinis ministras pirmininkas, vadovavęs nacionalinės koalicijos kabinetui per visą Antrąjį pasaulinį karą.
Tautą itin sunkiu metu suvienijęs konservatorius W.Churchillis yra vadinamas geriausiu karo meto premjeru, kokį tik yra turėjusi Jungtinė Karalystė nuo pat vyriausybės susiformavimo 1707-aisiais.
Politiniai M.Thatcher rekordai
Bet istorikai, politikai, ekonomistai, kultūros žmonės ir, svarbiausia, paprasti britai tebesiginčija, ar ką tik mirusi M.Thatcher buvo geriausia visų laikų taikmečio premjerė.
Argumentų „už” jos kandidatūrą yra daug ir svarių, tačiau britų kairieji – tiek leiboristų politinis elitas, tiek ir milijonai profesinėms sąjungoms priklausančių eilinių piliečių – iki šiol kaltina šią politikę visuomenės suskaldymu, darbininkų klasės demonizavimu ir tradicinės sunkiosios pramonės šakų visišku sužlugdymu.
Tris neabejotinai unikalius politinius rekordus Geležinė ledi jau yra pasiekusi. Pirmiausia, ji 1979-aisiais tapo pirmąja britų ministre pirmininke moterimi.
Tiesa, kiek anksčiau, 1975-aisiais, ji tapo pirmąja moterimi, ėmusia vadovauti stambiai britų politinei partijai.
1987-aisiais Ledi T tapo pirmąja politine britų lydere, laimėjusia net trejus parlamentinius rinkimus iš eilės.
Vėliau šį jos laimėjimą pakartojo naujasis leiboristų lyderis Tony Blairas, kurį daugelis vadino M.Thatcher „politiniu klonu”.
Galų gale, kai 1990-ųjų lapkritį po vidinio konservatorių partijos sukilimo M.Thatcher buvo priversta palikti premjero rezidenciją Dauning Strite, ji pasiekė paskutinį savo rekordą – 11 metų ir 6 mėnesius prabuvo valdžioje.
Autokratijos, diktatorių ar absoliučių monarchų valdomose visuomenėse toks vieno žmogaus vadovavimas šaliai gal ir nestebina, bet brandžioje Vakarų Europos demokratijoje tai itin retas atvejis.
Karalienė padarė išimtį
Kad M.Thatcher visa galva pranoko absoliučiai visus savo pirmtakus, išskyrus W.Churchillį, rodo šis iškalbingas faktas: karalienė Elizabeth II nevyko net į šešių savo buvusių premjerų laidotuves.
Britų premjerai Anthony Edenas, Haroldas Macmillanas, Alecas Douglas-Home’as, Haroldas Wilsonas, Edwardas Heathas ir Jamesas Callaghanas nenusipelnė karališko pagerbimo.
Išimtį monarchė padarė tik serui Winstonui 1965-aisiais ir šiemet pagerbdama Geležinę ledi.
„Jau daugelį metų sklando įvairių istorijų, kad bemaž vienmetės Elizabeth II ir M.Thatcher niekada nebuvo vienmintės, kad tarp jų buvę nemažai ginčų ir nesutarimų.
Vargu ar kada nors sužinosime, kokie pokalbiai iš tikrųjų vykdavo per privačias savaitines premjerės ir monarchės audiencijas Bakingamo rūmuose.
Bet konkretūs karalienės veiksmai rodo jos didžiulę pagarbą buvusiai politikei: ir 1995-aisiais, ir 2005-aisiais monarchė atvyko pasveikinti M.Thatcher jos jubiliejų – 70-mečio ir 80-mečio – proga.
O dabar ji vyksta į laidotuves. Tai – itin reta išimtis. Karalienė labai nemėgsta lankytis laidotuvėse: be savo artimųjų netekčių, ji per pastaruosius du dešimtmečius vyko vos į trejas laidotuves – Belgijos karaliaus ir dviejų savo ilgamečių asmeninių draugų – Margaretos MacDonald ir Karnavono grafo”, – „Lietuvos rytui” sakė britų karališkosios dinastijos istorijos ekspertas Joe Little’as.
Atėjo valdyti pačiu laiku
Nors M.Thatcher nuo aktyvios politinės scenos buvo priversta nulipti beveik prieš 23 metus, jos atliktų esminių politinių, socialinių ir ekonominių reformų įtaka britų visuomenei išliko tokia svari, kad šalyje sunku rasti vidutinės ar vyresnės kartos žmogų, kuris neturėtų labai kategoriškos nuomonės apie šią asmenybę.
Keliama į padanges dėl tarptautinio neoliberalizmo idėjų įdiegimo į praktiką arba neapkenčiama dėl tariamo „agresyvaus imperializmo”.
Aistringai garbinama kaip genialių ekonominių ir socialinių pertvarkų autorė ir tuo pat metu trypiama kaip nacijos skaldytoja bei silpnųjų skriaudikė.
Kuo jau kuo, bet abejingu požiūriu į M.Thatcher ir jos tečerizmo ideologiją britų tikrai negalima apkaltinti.
„Labai svarbu prisiminti, kokiu laiku M.Thatcher buvo išrinkta į valdžią.
Nė kiek neperdėsiu sakydamas, kad tuomet, valdant silpnam leiboristų premjerui J.Callaghanui, Didžioji Britanija tikrai nebuvo didžioji”, – „Lietuvos rytui” sakė Charlesas Powellas, prieš ketvirtį amžiaus buvęs vienas artimų premjerės patarėjų.
Prieš M.Thatcher valdymą šalis klūpėjo ant kelių.
Valstybė buvo pravardžiuojama sunkiausiu Europos ligoniu: galingi profsąjungų baronai skelbė vieną nacionalinį streiką po kito.
Miestų gatvės nebuvo valomos, visur stūksojo pūvančių šiukšlių maišai. Prie degalinių driekėsi eilės.
Streikavo net duobkasiai, tad kartais nebuvo įmanoma palaidoti artimųjų.
Leiboristų valdymo laikotarpis ties 1978-ųjų ir 1979-ųjų sandūra pramintas „nepasitenkinimo žiema”.
„M.Thatcher pažadėjo užbaigti tą chaosą, ir rinkėjų dauguma tuomet jai suteikė mandatą.
Piliečiams jau buvo įgrisę, kad šalį de facto valdė niekieno demokratiškai nerinkta profsąjungų vadų grupuotė”, – sakė Ch.Powellas.
Tečerizmą pajuto visi
Savo politinį manifestą tautai M.Thatcher išdėstė trumpai drūtai. Ji buvo šventai įsitikinusi, kad elektoratas nesiruošia klausytis net labai vertingų minčių, jei joms išsakyti reikia daugiau nei vienos minutės.
Krautuvininko ir siuvėjos dukra iš Anglijos provincijos miestelio puikiai jautė britų vidurinės klasės pulsą ir nuotaikas.
„Pristatau jums savo viziją: žmogus turi teisę dirbti tą darbą, kurio siekia; turi teisę pats nuspręsti, kaip leisti uždirbtus pinigus; turi teisę į nuosavą nekilnojamąjį turtą; turi žinoti, kad valstybė yra jo tarnas, o ne jo šeimininkas. Tai – pamatinės britų vertybės. Jos sudaro laisvosios ekonomikos pagrindą. O laisvoji ekonomika yra visų kitų laisvių garantas”, – daugiau nei prieš tris dešimtmečius teigė Geležinė ledi, niekada šių principų neiškeitusi iki pat savo mirties.
Vos įžengusi į Dauning Stritą M.Thatcher ėmė karpyti virves, pančiojusias ir smaugusias vidurinę klasę ir vertusias emigruoti už Atlanto ar į žemyninę Europą gabiausius šalies žmones.
„Kai kurie mokesčiai valdant leiboristams buvo absurdiškai dideli.
Dabar mes jau net sunkiai galime įsivaizduoti, kad už pajamas iš investicijų tekdavo mokėti 98 procentų mokestį, o turtingesnių žmonių alga buvo apmokestinta 83 procentais.
M.Thatcher viską pakeitė: sumažino šiuos mokesčius iki logiško 40 procentų lygio.
Valstybės subsiduojamas monopolines nuostolingas dinozauriškas įmones ji privatizavo, pasiūlydama paprastiems žmonėms tapti šių gigantų mažaisiais akcininkais”, – „Lietuvos rytui” teigė Gillian Shephard, buvusi konservatorių politikė ir vos prieš kelias dienas pasirodžiusios biografinės knygos „Tikroji Geležinė ledi” autorė.
Milijonai piliečių staiga tapo aktyviais rinkos dalyviais – kas ketvirtas suaugęs britas turėjo mažesnį ar didesnį akcijų paketą.
„Taip, ji griebė profsąjungų kartelius už ragų. Bet tuo pat metu ji beveik milijonui neturtingų, socialiai remtinų šeimų suteikė galimybę puspigiai išsipirkti iki tol valstybei priklausiusius namus ir butus.
Žmonės pajuto, kad tečerizmas realiame gyvenime duoda konkrečius vaisius: žmonės ėmė gyventi geriau.
Todėl M.Thatcher ir buvo perrinkta antrajai ir trečiajai kadencijoms”, – sakė G.Shephard.
Padėjo sėkmingas karas
Tačiau vien tik ekonominės reformos nebūtų garantavusios jos perrinkimo 1983-iųjų parlamento rinkimuose.
Viena po kitos visuomenės apklausos tuomet rodė, kad komunistuojantys seno raugo leiboristai jai lipo ant kulnų.
Kad ir kaip būtų keista, į „pagalbą” britų ministrei pirmininkei atėjo Argentinos karinės chuntos vadas generolas Leopoldo Galtieri.
1982-aisiais jis nutarė okupuoti britams priklausančias Folklando salas Atlanto vandenyne pietuose.
Buenos Airių chunta tikėjosi, kad nuo postimperinio sindromo kenčianti ir ekonominių bėdų kamuojama Jungtinė Karalystė neišdrįs stoti į atvirą kovą dėl kelių menkaverčių salelių, esančių bemaž 19 tūkstančių kilometrų nuo Londono. L.Galtieri skaudžiai suklydo.
„Daug kas M.Thatcher pirmiausia prisimena kaip laisvosios kapitalistinės rinkos advokatę.
Drįsčiau teigti, kad po šimtmečio ji bus dažniau minima kaip politikė, kuri parėmė karinės intervencijos prieš tironiją ir priespaudą doktriną.
Po greitos ir efektingos M.Thatcher pasiųstų pajėgų pergalės Folklando salose politikai ir generolai JAV atidžiai stebėjo, kaip greitai žlugo Argentinos karinis režimas.
Maža to, kaip kitos besivystančios šalys staiga pritilo.
Tas karas buvo paskutinis britų postkolonijinis konfliktas.
Tuo pat metu tai buvo tarsi preambulė jau po šaltojo karo sekusioms Vakarų intervencijoms į Iraką ar Afganistaną.
Galima teigti, kad būtent dėl M.Thatcher bet kuris despotiškas režimas, paminantis žmogaus teises, gali būti taikinys, jeigu tai atitinka Vakarų interesus”, – dėl svarbiausio tarptautinio Geležinės ledi palikimo neabejojo žinomas britų karo istorikas Antony Beevoras.
M.Thatcher apdovanojo ir Lietuva
Dėl trijų Baltijos valstybių laisvės Geležinė ledi nė neabejojo: „Mums buvo viskas aišku dėl specialaus teisinio Baltijos šalių statuso. Nebuvo jokio klausimo, ar jos taps laisvos, vienintelis neaiškumas – kada tai nutiks.
Aš seniai domėjausi šių kraštų ateitimi: dar 1967-aisiais parlamente balsavau prieš tuometės Leiboristų vyriausybės sutartį su Sovietų Sąjunga, kuria sovietams buvo leista pasiimti Baltijos šalių auksą iš Anglijos banko, ten saugotą nuo pat 1940-ųjų, kai SSRS užpuolė tas valstybes. Kai 1990-ųjų birželį lankiausi Maskvoje, perspėjau M.Gorbačiovą dėl toli siekiančių negatyvių pasekmių, jei tik sovietai panaudotų jėgą prieš Baltijos kraštus”, – vėliau rašė M.Thatcher.
