Lietuvos ir Lenkijos santykiai nuo pat mūsų valstybių atsiradimo Europos žemėlapyje ne kartą buvo tas smagratis, kuris įsukdavo naujus politinius ir visuomeninius procesus, darančius įtaką viso Senojo kontinento geopolitiniams procesams.
Ne kartą mūsų tautas ir valstybes negailestingai pervažiavo sunkūs istorijos ratai, palikę neišdildomų pėdsakų mūsų istorinėje atmintyje, mūsų žmonių sąmonėje. Visa tai suformavo savitą šio regiono žmonių tapatybę, o jo tautų ir atskirų žmonių likimus ne kartą pakreipė neįtikėtinomis trajektorijomis.
Šioje žemėje man teko gyventi netrumpą laiko tarpą. Taigi buvau ir esu tiek šių procesų liudininkas, tiek dalyvis. Apie daug ką galiu kalbėti iš asmeninės patirties. Tačiau ir man nelengva rasti racionalų atsakymą į kai kuriuos klausimus.
Pavyzdžiui, kaip atsakyti klausimą, kodėl taip nelengvai išpuoselėti mūsų santykiai, išbandyti bendrose kovose už mūsų ir jūsų laisvę, išaugę iki strateginės partnerystės, tapę pavyzdžiu kitoms Rytų ir Vidurio Europos valstybėms, tarsi apsisukus laiko ratui, beveik grįžo į pradžios tašką?
Manau, tik sąžininga, atvira, savikritiška analizė gali rasti kelius, vedančius pirmyn, o ne atgal. To ir tikiuosi iš Jūsų, šio forumo dalyvių, nes tvirtai žinau, kad Jums – ne vis vien, kaip mes gyvensime dabar ir ateityje. Jums pakanka ir patirties, ir drąsos pasakyti tiesos žodį. Toks žodis šiandien labai reikalingas mūsų valstybių politikams, galintiems ir privalantiems be atidėliojimo priimti būtinus sprendimus.
Toks drąsus žmogus buvo ir profesorius Bronislawas Geremekas, kurį galėjau pažinti ir drauge projektuoti mūsų ateitį Europos Sąjungoje ir NATO. Iš totalitarizmo gniaužtų besivaduojančioje Europoje jis buvo vienas iškiliausių ir giliausiai mąstančių politikų. B. Geremekas puoselėjo laisvos, demokratinės, vieningos, klestinčios Europos idėją ir visą gyvenimą už ją kovojo.
Būdamas tikras savo Tėvynės patriotas, kovodamas už Lenkijos laisvę ir gerovę, jis taip pat siekė ir kitų mūsų regiono valstybių, gimstančių socializmo lagerio griuvėsiuose, laisvės ir nepriklausomybės, jų visavertės vietos naujojoje Europoje.
Sunkiu Lietuvai metu, kai po Nepriklausomybės paskelbimo 1990 metų Kovo 11-ąją ne iškart sulaukėme galingiausių valstybių paramos ir tarptautinio pripažinimo, būtent Lenkijos politikai, buvę “Solidarumo” kovotojai geriau negu bet kas kitas žinojo realią demokratijos ir laisvės kainą. Jie ypač gerai suprato, kad sudėtingomis sąlygomis (kai kas net sako – per stebuklą) atgimusioms valstybėms geri tarpusavio santykiai yra jų tvarios ateities garantas.
Išmintingi mūsų politikai suprato, kaip svarbu, kad abiejų respublikų, pasiryžusių kurti europinę demokratiją, nedraskytų istoriniai konfliktai, kad jie neužgožtų politinės darbotvarkės. Tik nauji draugiškos kaimynystės santykiai galėjo pakloti tvirtą ir ilgaamžį mūsų valstybių stiprinimo ir jų tautų gerovės pamatą.
Lietuviai nepamirš, kad profesorius B. Geremekas buvo vienas iš tų Lenkijos politikos asmenybių, kurios padėjo Lietuvai įtvirtinti nepriklausomybę, ištiesė mums ranką tuomet, kai mes to labiausiai laukėme.
Mes nepamiršime, kad tuo metu, kai prosovietinė „Jedinstvo” mitingavo su šūkiais „Vilnija – mūsų gimtoji žemė SSRS sudėtyje”, kai mums buvo grąsinama atimti Vilnių ir Klaipėdą, kai skubiai buriamos satelitinės partijos agitavo lenkus kurti prosovietinę autonomiją ir balsuoti prieš Lietuvos Nepriklausomybę, Bronislovas Geremekas nepabūgo iškart atvykti į Lietuvą.
Tuo metu lietuviams buvo ypatingai svarbu, kokių pozicijų laikysis Lenkija.
Kartu su Piliečių parlamentinio klubo (PPK) delegacija kirtęs sovietų karių dar saugomą Geležinę uždangą, jis atidžiai gilinosi į padėtį valstybingumo atkūrimo sunkumus išgyvenančioje Lietuvoje. „Labai gudriai skleidžiami gandai, kad Lenkija ir Lietuvos lenkai nenori pripažinti (Lenkijos ir Lietuvos) sienos”, - pastebėjo B. Geremekas.
Jis jautė kartėlį ne dėl to, kad kai kurie lenkai jį kaltino, esą tautietis iš Varšuvos pamiršta vietos lenkus. Jis pergyveno dėl to, kad vietos „lenkų organizacijas bandoma įtraukti į antilietuvišką kampaniją”.
Bronislawo Geremeko, Tadeuszo Mazoweckio, Jaceko Kuronio, Adamo Michniko ir daugelio kitų bičiulių dėka Lenkija nuosekliai rėmė Lietuvą. Šie šviesūs, plataus akiračio žmonės gerai suprato, kad Lietuvos ir Lenkijos kelias į nepriklausomybę, į NATO ir Europos Sąjungą yra mūsų bendras kelias.
Būtent po šio mūsų draugų vizito paskelbtos Sąjūdžio ir Solidarumo bendražygių nuostatos.
Bendroje deklaracijoje buvo įrašyti esminiai susitarimai: „PKP delegacija užtikrino lietuvių partnerius, kad Lenkija sieną tarp Lietuvos ir Lenkijos laiko galutine ir nekeičiama, kaip ir Lenkijos sieną su Vokietija.”
“Lenkija ir Lietuva turi galimybę užmegzti gerus santykius nepamiršdamos ir tautinių santykių savo valstybėse, kad jie taptų pavyzdžiu totalitarizmo jungą nusimetusiam regionui. Tai reikštų, kad tautinių mažumų reikalai sureguliuojami įstatymais ir joms garantuojamos teisės išsaugoti savąją kalbos ir kultūros tapatybę švietimo ir savivaldos srityje”.
Taigi tuo sudėtingu metu politikos ir visuomenės lyderiai suvokė po istorinių lūžių ir kataklizmų likusią pagrindinę psichologinę problemą – Vilniaus klausimą. Ir Lenkija vienareikšmiškai atsakė - Vilnius Jūsų. Dabar tai atrodo savaime suprantama, tačiau tada tai buvo ypatingos svarbos pareiškimas.
Formaliai atrodytų, Lietuvos Prezidentui Algirdui Brazauskui ir Lenkijos Prezidentui Lechui Walęsai pasirašius ir abiejų šalių parlamentams ratifikavus šią istorinę sutartį, Vilniaus byloje buvo padėtas taškas. Abipusės baimės ir pretenzijos tuo galėjo ir baigtis.
Iki oficialaus Lietuvos valstybės pripažinimo mūsų neformalius tarpvalstybinius santykius 1990-1991 metais, apibrėžė “dviejų bėgių politika”.
Lenkija toliau palaikė santykius su Sovietų Sąjunga, tačiau neatsisakė bendradarbiauti su valstybėmis, atgimstančiomis prie Lenkijos sienų – Lietuva, Latvija, Estija, Baltarusija, Ukraina. Lenkijos Seimo užsienio reikalų komisijos pirmininkas B. Geremekas susitikinėjo su atvykstančiais dar nepripažintos Lietuvos atstovais. Jis ir Lenkijos Ministras Pirmininkas Tadeuszas Mazowieckis lėmė, kad jau 1990 metų birželį įvyko Lietuvos Respublikos Ministrės Pirmininkės Kazimieros Prunskienės vizitas į Lenkiją ir jos priėmimas Lenkijos Vyriausybės svečių namuose.
Tada pirmą kartą priešais Sovietų Sąjungos ambasadą Varšuvoje suplevėsavo dar oficialiai nepripažintos Lietuvos trispalvė. Lenkijos užsienio reikalų ministerija susilaukė Sovietų Sąjungos protesto notų.
Kitas svarbus šio etapo santykių nuoširdumo paliudijimas - šiltas ministro Algirdo Saudargo priėmimas Varšuvoje po 1991 metų Sausio 13 –osios tragedijos Vilniuje. Lenkija sutiko, kad prireikus kurti Lietuvos Vyriausybę užsienyje, ji veiktų Varšuvoje. Lenkijos piliečių komitetas, paskelbdamas, kad Sausio 13-osios įvykių „negalima traktuoti kitaip negu galingos valstybės brutalios agresijos prieš silpnesnę kaimyninę valstybę”, netiesiogiai pripažino Lietuvos valstybę. Tiesa, Lenkijos valstybė tuomet jokio pareiškimo nepaskelbė. Turbūt tai galima suprasti: Lenkijoje vis dar buvo didelis sovietų armijos kontingentas, dar daugiau jų kariškių ir karinės technikos traukė per Lenkiją iš buvusios Vokietijos Demokratinės Respublikos.
Nors Lenkija nesutiko, kad būtų įkurtas Lietuvos Respublikos interesų biuras - savotiškas ambasados pakaitalas, tačiau jau 1991 metų vasarį Varšuvoje buvo atidarytas Informacijos biuras ir oficialiai atvyko du pirmieji atgimusios Lietuvos diplomatai.
Maskvoje žlugęs pučas 1991 metų rugpjūčio pabaigoje padėjo tašką dvejonėms dėl regiono ateities, ir pirmosiomis rugsėjo dienomis Lietuva ir Lenkija užmezgė diplomatinius santykius. 1992-1997 metais santykiai plėtojosi tolygiai, nors tautinių mažumų teisių klausimai ir toliau juos dažnai paaštrindavo.
Ministro Algirdo Saudargo prašymu Lenkijos užsienio reikalų ministerija pateikė atmintinę, kurioje buvo išvardintos pagrindinės Lietuvos lenkų problemos. 1992 metų. sausio 13 dieną pasirašyta bendra „Deklaracija dėl draugiškų santykių ir kaimyninio bendradarbiavimo.
Tačiau, kaip žinome, Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartis buvo pasirašyta po nelengvų derybų. Sunkiausi buvo L.Zeligowskio akcijos ir Armijos Krajowos vertinimo klausimai.
Ir vėl čia verta prisiminti profesorių B. Geremeką. Įstrigus sutarties pasirašymui, 1994 metų sausį buvo surengtas lenkų ir lietuvių „apvalus stalas“, kuriame Lenkijos demokratinei sąjungai (Unia Demokratyczna) atstovavo Bronislovas Geremekas, Olga Krzyzanowska, Jacek Kuron ir kiti politikai. B.Geremekas jame paragino kuo greičiau pasirašyti šią tarpvalstybinę sutartį ir pareiškė įsitikinimą, kad sutartyje įtvirtintas sienų neliečiamumo principas galų gale leis baigti ginčus dėl istorijos.
Abiejų šalių prezidentams 1994 metų balandžio 26 dieną pasirašius šią istorinės reikšmės sutartį, Lietuvoje buvo galvojama, kad tuo pasiektas aukščiausias mūsų santykių taškas; nes iš istorijos paveldėtų ir kylančių naujų problemų sankaupa neleis greitai sukurti gilesnio bendradarbiavimo.
Todėl dalis Lietuvos politikų siūlė į euroatlantines struktūras toliau žengti per Skandinaviją. Tačiau netrukus buvo suvokta, kad tradicinė Vidurio ir Šiaurės Europos jungtis eina per Lenkiją ir Lietuvą. Suvokta, kad mūsų sąsaja yra pernelyg svarbi tiek abiems valstybėms, tiek visam regionui, kad ją būtų galima ignoruoti.
Tie, kurie mums piršo „Balkanų ateitį“, labai apsiriko. Politikams ir Lenkijoje, ir Lietuvoje užteko sveiko proto suvokti, koks svarus kapitalas yra gera kaimynystė ir koks jis reikalingas abiems šalims, žengiančioms į NATO ir Europos Sąjungą.
Išskirtinai reikšmingais tapo 1997 metai, kai įvyko Gniezno suvažiavimas ir Vilniaus konferencija, kurioje dalyvavo keliolikos Rytų ir Vidurio Europos valstybių ir vyriausybių vadovai. Klostėsi tradicija Vilniuje reguliariai suburti politikos ir visuomenės lyderius, kurie drauge svarstė aktualiausius klausimus. Ta „Vilniaus dvasia“ , kurią padėjo ugdyti ir intelektualų, jaunimo forumai, atspindėjo geros kaimynystės dvasią.
Tais metais buvo sutarta ir dėl mūsų strateginės partnerystės, įsteigti Prezidentų konsultacinis komitetas, Parlamentinė Asamblėja, Vyriausybių bendradarbiavimo taryba, kuriose buvo aptariami ir gludinami strateginę reikšmę abiems šalims turintys projektai.
Praeities sąlygotų komplikuotų santykių virsmas į strateginę partnerystę, reikalaujančią tikro nuoširdumo ir pasitikėjimo, buvo išskirtinis viso regiono kontekste. Tokie pokyčiai sudarė pagrindą aktyviai bendradarbiauti ir remti vieni kitus siekiant narystės NATO ir Europos Sąjungoje. Dar pirmosios Prezidento Aleksandro Kwasniewskio kadencijos metu Lietuvos Respublikos Seime nuskambėjo ypatingos reikšmės žodžiai: „Nebus saugios Lenkijos be saugios Lietuvos, ir nebus saugios Lietuvos be saugios Lenkijos“.
Ši formulė - tarsi atsakas į neseniai nuskambėjusią tezę esą sunku rasti nesavanaudiškus kaimynus. Tačiau bendras darbas bendrų interesų labui – būtent tai garantuoja ir politinę sėkmę, ir ekonominį klestėjimą, naudingą abiems partneriams. Ir atvirkščiai, - noras spausti, gauti ką nors mažesniojo sąskaita, šiuolaikinėje diplomatijoje yra visiškai neperspektyvus. Kaip dabar matome, toks spaudimas nieko gero neduoda ir didiesiems partneriams.
Darni kaimynystė ir bendradarbiavimas 2000 metų pavasarį padėjo mums į „Vilniaus dešimtuką“ suburti regiono valstybes , kurios savo saugumą matė Šiaurės Atlanto Aljanse. Šiandien absoliuti šio dešimtuko dauguma - jau Vašingtono sutarties dalyvės.
Įdomu, ar kas nors šiandien gali įsivaizduoti, kokia galėjo būti įvykių eiga, jei mūsų santykiai tada būtų buvę kitokie? Bendrų interesų suvokimas tuo metu ir nulėmė efektyvų bendradarbiavimą ir ryžtą kartu siekti narystės Europos Sąjungoje ir NATO, kartu padėti mūsų Rytų kaimynams. Pažymėtina, kad gynybos srityje Lietuva ir Lenkija pradėjo bendradarbiauti dar prieš įstodamos į NATO. Geras bendradarbiavimo pavyzdys - 1997 metais įkurtas bendras Lietuvos ir Lenkijos karių batalionas –LITPOLBAT.
Taip pat negaliu nepaminėti išeivijoje, ypač JAV gyvenančių lenkų vaidmens skatinant mūsų tautų suartėjimą. Tokių iškilių politikų ir diplomatų, šviesių asmenybių, kaip Janas Nowakas -Jezioranskis, Ianas Brzezinskis dėka lenkai Jungtinėse Amerikos Valstijose plačiai parėmė Lietuvos siekį užsitikrinti Vašingtono sutarties garantijas.
Beje, Lietuvos ambasadoje Vašingtone šį gerai organizuotą procesą kartu su daugiau patyrusiais kolegomis koordinavo tuomet dar visai jaunas diplomatas Jaroslav Neverovič, - dabartinės Lietuvos Vyriausybės energetikos ministras.
Neabejotina, kad Lietuvai tapus NATO nare, sustiprėjo ir Lenkijos – įtakingos ir atsakingos Vidurio Europos valstybės autoritetas.
Bendri Lietuvos ir Lenkijos veiksmai Ukrainoje kartu su Europos Sąjungos specialiuoju atstovu Javieru Solana padėjo ištraukti Ukrainą iš politinės duobės. Turiningi Lenkijos ir trijų Baltijos valstybių vadovų, reguliarūs premjerų, ministrų susitikimai, konferencijos Vilniuje ir Klaipėdoje sprendžiant aktualius transporto infrastruktūros reikalus , aktyvus bendras darbas Pietų Kaukazo valstybėse tiesė tankų bendradarbiavimo tinklą, stiprinantį ir mūsų valstybių ekonomiką, ir mūsų galimybes veikti bendrai Europos Sąjungoje.
Gerai atsimenu, kad tiek su Prezidentu Aleksandru Kwasniewskiu, tiek su Prezidentu Lechu Kaczynskiu susitikdavome penkis ir daugiau kartų per metus. Prezidentų konsultacinis komitetas tapo efektyviausia bendradarbiavimo institucija.
Negi tik Smolensko katastrofa, nusinešusi daugelio mūsų nuoširdžių draugų gyvybes, kalta, kad Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimas ėmė stabčioti? Jei 2004 metais mano ir Prezidento A.Kwasniewskio iniciatyva pavyko pasirašyti Lietuvos vietinės rinktinės ir Armijos Krajowos veteranų, kadaise neišvengusių net ginkluotų susirėmimų, Susitaikymo deklaraciją, tai kodėl dabar, kai mūsų tautos gali saugiai kurti savo gerovę transatlantinėje erdvėje, nepavyksta išvengti bent „žodžių mūšio“?
Esu tikras, kad tautinių mažumų klausimus galima ir būtina nagrinėti dalykiškai, be aštrių emocijų ir jas keliančio politizavimo.
Tokie klausimai neturėtų sąlygoti užsienio politikos ar ekonominio bendradarbiavimo. Šiuo požiūriu viena ypatinga valstybė mūsų pašonėje neturėtų būti pavyzdys nei mums, nei kitoms Europos Sąjungos šalims.
Tikiuosi, kad ir pastarojo meto nesusipratimai kyla ne iš užsienio politikos perspektyvos, ne iš noro eiti skirtingais keliais. Bet nuo klausimo, kas vis dėlto nutiko, - nepabėgsi.
Visą laiką galvojau, kad ne tik populiarus herojus Jamesas Bondas, bet ir diplomatai niekada nesakys niekada, nes tai - jau ultimatumų sfera.
Visada galvojau, jog atsakomybė dėl savo valstybės likimo nustumia į antrą planą bet kokį asmeninį politinį interesą. Tačiau atrodo, kad kai kurie mūsų politikai to nesuprato. Manau, kad tokią mūsų santykių būklę lėmė politikų neatsakingumas, ir šią nuodėmę yra padarę abiejų mūsų valstybių politikai. Kai kurie lenkų ekspertai teigia, esą Lenkija tapo savo tautinės mažumos lyderių Lietuvoje įkaitu. Gal ir taip, tačiau gal ne mažiau kaltas ir kai kurių Lietuvos politikų užsispyrimas? Deja, ketveri praėję metai gali būti įvardinti nepanaudotų galimybių metais. Juk pauzės tautų ir valstybių santykiuose negali būti - kas neina į priekį, tas žengia atgal.
Tačiau pamėginkime išsiveržti iš tokios situacijos. Gerai apmastę, kas įvyko, savo santykius galime perkelti ant tvirtesnių, platesnių bendradarbiavimo bėgių. Esu įsitikinęs, kad tautinių mažumų klausimai neturi užgožti dvišalės politinės darbotvarkės ir juo labiau neturi stabdyti strateginių projektų įgyvendinimo.
Abi šalys deklaruoja norą spręsti mažumų problemas, tik reikia daugiau kantrybės ir laiko, kol tautinio savitumo apsaugos ir tautinių mažumų visaverčio dalyvavimo valstybės, kurioje gyvenama, pusiausvyra bus surasta.
Verta dėmesingai pažvelgti į naujosios Lietuvos Vyriausybės programą. Joje numatyti esminiai dalykai, tikiuosi, sudarys kuo geriausias sąlygas visiems Lietuvos piliečiams ugdyti savo gimtąją kalbą, kultūrą, tautinę savimonę. Tačiau ar nauji ultimatumai vėl visko nesugadins?
Galbūt mūsų santykiai pasirodė gan trapūs ir dėl to, kad mes, kaip rodo sociologiniai tyrimai, taip ir nespėjome gerai pažinti vieni kitų? Daug nesusikalbėjimo ir nesusipratimų kyla iš nežinojimo ir nesupratimo.
Štai ir mūsų forumo dalyviams pateikti duomenys rodo, kad tik penki procentai lenkų apie Lietuvą sužinojo daugiau, nes pas mus apsilankė. Tačiau dažniausiai ta kelionė apsiriboja Aušros Vartais ir lenkų istorijai svarbiomis Vilniaus vietomis.
Deja, ir lietuvių kelionės po Lenkiją dažnai baigiasi artimiausiuose prekybos centruose, o pažinti kaimyninės šalies kultūrą, ypač šiuolaikinius jos laimėjimus dažniausiai vyksta tik pavieniai entuziastai ir atskirų veiklos sričių profesionalai.
Todėl būtina kuo daugiau dėmesio skirti mūsų ateitį kuriančiam jaunimui. Gal galėtume paskatinti Lenkijos ir Lietuvos jaunimą išmokti susikalbėti ne tik angliškai ar rusiškai, bet ir artimiausių Europos Sąjungos kaimynų kalbomis?
Deja, nebuvo net pradėtas rimtai svarstyti mano pasiūlymas kuo greičiau pastatyti greitąjį geležinkelį Varšuva- Vilnius, kad pasiektume abi sostines per porą valandų.
Tačiau reikšmingas Rail Baltica projektas įstrigo. Stovi vietoje ir Via Baltica statyba, įklimpusi ne tik Rospudos, bet ir pablogėjusių mūsų santykių pelkėje. Greičiau įsijungę į modernią Europos Sąjungos infrastruktūrą, galėtume efektyviau pasinaudoti savo geopolitinės padėties privalumais ekonominės ir socialinės pažangos labui.
Toli gražu neišsemtos galimybės aktyviau veikti realizuojant Europos Sąjungos Rytų partnerystės programą.
Šiemet, kai Lietuva pirmininkaus Europos Sąjungos Tarybai, glaudesnis mūsų bendradarbiavimas padėtų užimti platesnę nišą Europos Sąjungos ir JAV santykiuose su Rytų Europos valstybėmis. Šiuolaikinėje Europoje regioninis bendradarbiavimas nepraranda savo svarbos. Manau, neturime užsidaryti viename siaurame savo politinių ar ekonominių interesų lauke, nes tai mažina mūsų pačių valstybių ekonominės, socialinės ir politinės raidos galimybes.
Lietuvos ir Lenkijos sąveika yra svarbi grandis ir stiprinant Baltijos ir Vyšegrado valstybių bendradarbiavimą, kuris besikeičiančiame Europos Sąjungos ir pasaulio kontekste turėtų įgauti naujų impulsų.
Lenkija ima lyderiauti Rytų ir Vidurio regione, todėl suprantamas jos siekis jungtis prie didžiųjų valstybių klubo. Tačiau Lenkijos lyderystė nebus tikra be gerų santykių su Lietuva.
Manau, kad diskusija, o kam tų santykių labiau reikia – Lietuvai ar Lenkijai? – nėra vaisinga. Čia dar kartą norėčiau pakartoti prasmingus Bronislawo Geremeko žodžius: „Lietuvos nepriklausomybė yra ir Lenkijos demokratijos garantas“.
Jei mums rūpi mūsų tautų gerovė, mūsų valstybių ir demokratijos ateitis, kviečiu drauge susitelkti ir ieškoti atsakymų į visus klausimus.
Diskutuokime, siūlykime, klauskime ir atsakykime - ką mes drauge galime padaryti, kad savo namuose, savo valstybėje, savo Europoje lenkas, lietuvis, baltarusas, žydas, ukrainietis, rusas – kiekvienas mūsų žmogus jaustųsi oriai, garbingai, kad mūsų žmonėms nereiktų ieškoti laimės svetur.
Esu tikras – mes drauge galime padaryti daug.
Kalba pasakyta ketvirtadienį B. Geremeko fondo konferencijoje Varšuvoje
