Ne paslaptis, jog pasaulio popierinė žiniasklaida dabar išgyvena nelengvus laikus. O štai kai kurie patyrę žurnalistai įsitikinę: tai ne šiaip sunkus laikotarpis, bet ir pats geriausias metas pokyčiams.
Apsistoję lietuvių keliautojų pamėgtame šalia viduramžių Rumunijos miesto Sibiu įsikūrusiame kempinge „Ananas” pastebėsite jaukiai įrengtą, gėlėmis apsodintą dviejų aukštų namelį.
Jau penktus metus už 250 eurų per mėnesį jį nuomojasi vokietis Anselmas Rothas. Rumunijoje gimęs, bet vaikystėje emigravęs 55-erių vyras daugiau kaip 16 metų dirbo įtakingo Vokietijos dienraščio „Süddeutsche Zeitung” redaktoriumi.
Visą šią patirtį jis vadina pasirengimu karjeros šuoliui Rumunijoje, kur minėtame namelyje įkūrė knygų leidyklą.
A. Rothas juokauja, kad dabar jis džiaugiasi gyvenimu eksklave. Išeivis mažame Rumunijos kaimelyje leidžia knygas vokiečių kalba atvykstantiems vokiečių turistams.
Stebėdamas šiuo metu besikeičiančią žiniasklaidos padėtį jis drąsina žurnalistus: esą svarbu pasinaudoti darbe įgytais informacijos rinkimo, analizės, tyrimo, aktyvios komunikacijos įgūdžiais ir įgyvendinti savo svajones kitose srityse.
– Daugiau kaip 16 metų dirbote daugiausia prenumeratorių turinčio, Miunchene leidžiamo Vokietijos dienraščio „Süddeutsche Zeitung” vietos naujienų priedo redaktoriumi.
Papasakokite apie savo darbo metus ir pokyčius, paskatinusius jį palikti?
– Daugiau kaip prieš dvidešimt metų atlikęs stažuotę dienraštyje „Süddeutsche Zeitung” kurį laiką dirbau redaktorių komandoje, kuri rengia 1–8-ąjį laikraščio puslapius.
Tai buvo kieta. Labai greitai supratau, kad laikraštyje yra 5– 6 pagrindiniai redaktoriai, kurie rašo komentarus ir redakcijos skiltis. Kiti redaktoriai tik ruošia laikraštį pagal naujienų agentūrų pranešimus – man tai buvo nuobodus darbas.
Taigi pasistengiau nulipti karjeros laiptais žemyn ir man pavyko! Mane paskyrė šio vieno didžiausių Vokietijos dienraščių vietos naujienų priedo redaktoriumi ir kiekvieną dieną du laikraščio puslapius galėjau užpildyti savo nuožiūra.
Mano kuruojama sritis buvo dviejų Pietų Vokietijos miestų – Olchingo ir Grebencelio naujienos, kurias rengėme kartu su dešimčia laisvai samdomų žurnalistų. Dienraštis buvo centro kairiosios pakraipos ir valdžia suteikė mums daug laisvės.
Aš rašiau komentarus ir, nors ir mažu masteliu, kovojau už geresnį pasaulį. Pavyzdžiui, demaskavau korumpuotus politikus, atskleidžiau, kaip kai kurie policijos pareigūnai grasino imigrantams iš Afrikos.
Maždaug iki 2000-ųjų „Süddeutsche Zeitung” mes dirbome labai prabangiomis sąlygomis. Iš mūsų priedui skirto biudžeto mokėjau garbingą atlyginimą reporteriams.
Tačiau prasidėjo reklamos užsakovų judėjimas iš spaudos į interneto žiniasklaidą.
Laikraščio savininkai smarkiai apkarpė biudžetą ir nesuko galvos, kaip padėti redakcijai sunkiu laikotarpiu.
Daug darbuotojų neteko darbo. „Kontraktas visam gyvenimui” tapo saldžia praeitimi.
Savininkai pasiūlė man trejų metų darbo sutartį už mažesnį atlyginimą ir mažiau privalumų. Ir aš išėjau.
– Kuri kilo pirmiau: idėja leisti knygas ar mintis kraustytis į Rumuniją?
– Vokietijos ekonomikoje faktiškai visos ekologinės sritys yra užimtos. Jeigu nori įsteigti naują bendrovę, turi sužlugdyti kitą ir užimti jos vietą.
Vokietijoje veikia apie 7000 leidyklų. Neturėjau galimybių ten įkurti dar vienos sėkmingai veikiančios leidyklos.
Man labai pasisekė, kad 1990 metais mano teta buvo įsteigusi leidyklą Rumunijoje ir pirmą kartą po keturiasdešimties metų aš nuvykau į savo gimtąją šalį, Rumuniją, pas tetą.
Čia įgyvendinau savo bei daugelio žurnalistų svajonę ruošti ir leisti tikras knygas, o ne laikraštį, kurio gyvavimo trukmė – 24 valandos.
– Kokie iššūkiai laukė pakeitus profesiją ir iš samdomo darbuotojo tapus darbdaviu?
– Pirmiausia dirbau savo tetos įsteigtoje leidykloje. Tai buvo sunkūs laikai, mes neuždirbdavome daug pinigų.
Bet pirmajame šio amžiaus dešimtmetyje pragyvenimas Rumunijoje buvo pigus, o aš greitai mokiausi ir įgijau naujų žinių. 2007 metais Sibiu mieste su draugu įkūriau naują leidyklą „Schiller” ir tuomet pirmą kartą tapau pats sau šeimininkas.
Per mažiau nei penkerius metus išleidome 80 knygų, daugiausia vokiečių kalba. Ir mes sėkmingai jas parduodame!
Vadovaudamas savo smulkiajam verslui ir šešiems darbuotojams jau nebeįsivaizduoju, kad ateityje galėčiau turėti bosą.
– Kokia buvo jūsų vaikystė, giminės istorija Rumunijoje? Kaip apibūdintumėte gyvenimo skirtumus Rumunijoje ir Vokietijoje?
– Rumunijoje įsikūriau toje pačioje vietoje, kurioje gimiau, – visai šalia viduramžių miesto Sibiu. Man buvo lengva iš naujo išmokti rumunų kalbą. Rumunijoje buvau tautinės mažumos atstovas, mano protėviai iš Vokietijos atsikraustė gyventi į Transilvaniją prieš 850 metų.
Komunistų laikais mano tėvas šešerius metus buvo politinis kalinys. Motinos gyvenimas Rumunijoje buvo labai sunkus, kol kartu su manimi per Bulgariją ir Turkiją emigravo gyventi į Vokietiją.
Dabar, šeštus metus gyvenant Rumunijoje, Vokietija man jau atrodo nuobodi šalis: ten viskas tobula, tvarkinga, žmonės nešioja kaukes.
Rumunijoje yra labai bjaurių niuansų, pavyzdžiui, daug žmonių gyvena baisiame skurde, tačiau čia verda tikrai aktyvus gyvenimas!
Neišsižadu nugyventų metų Vokietijoje, tačiau dabar ten įgytą patirtį vertinu kaip puikų pasiruošimą šiam nedideliam karjeros šuoliui Rumunijoje.
Pagaliau galiu sakyti, kad jaučiuosi tikras europietis.
– Kuo išskirtinė jūsų leidykla? Į Kokius skaitytojus orientuojatės?
– Įkūrę leidyklą Rumunijoje nusitaikėme į dvi tikslines auditorijas – šalyje gyvenančią vokiečių tautinę mažumą ir turistus iš Vokietijos.
Pirmoji skaitytojų grupė gerokai sumažėjo, o mūsų knygas perkančių turistų skaičius kasmet auga. Nuo pirmųjų Rumunijoje išleistų knygų sulaukiame nuolatinio užsakymų srauto.
Pagrindiniai mūsų užsakovai – emigrantai iš Vokietijos arba Rumunijoje veikiančios nevyriausybinės organizacijos.
Taip pat Vokietijos valdžia remia tautinę mažumą Rumunijoje ir pas mus spausdina mokyklinius vadovėlius.
Taigi leidžiame įvairios tematikos knygas. Būtent taip man ir įdomu dirbti. Tai panašu į redaktoriaus darbą, kai rašiau įvairiausiomis temomis, o ne vien tik ekonomikos, sporto naujienas ar feljetonus.
Dabar darau įvairius darbus: kuriu viršelio dizainą, maketuoju, redaguoju ir mėgaujuosi kitais knygų leidybos etapais.
– Lietuvoje žiniasklaida, ypač spaudos leidiniai, irgi patyrė jūsų minėtų pokyčių – reklamos apimtis sumažėjo, daug žurnalistų neteko nuolatinio darbo. Rinkos situacija nėra palanki žurnalistams.
Ar kitiems žurnalistams patartumėte irgi imtis savo verslo? Ar manote, kad žurnalisto darbo patirtis suteikia privalumų dirbant kitose srityse ir kuriant privatų verslą?
– Daug kas priklauso nuo asmeninių žmogaus savybių, tačiau žurnalistai turi vieną stiprų privalumą.
Vokietijoje pamėgta sakyti, kad žurnalistai yra žmonės, kurie nieko neišmano labai gerai, bet viską po truputį.
Pagrindinis privalumas kuriant savo verslą yra žurnalistų išmoktas lankstumas. Žinoma, jei dirbi su tekstais, patarčiau nepereiti į visiškai naują sritį.
Bet būtinai reikia naudotis progomis. Ypač laisvai samdomi žurnalistai turi gerų galimybių įgyvendinti savo idėjas neatsisakydami esamo bendradarbiavimo su žiniasklaidos priemone.
Aktyvumas, tyrimas, intensyvi komunikacija, faktų tikrinimas – viskas, ką žurnalistai daro rengdami straipsnį, jie gali pritaikyti ir savo naujajame darbe.
Nežinau, kaip yra pas jus Lietuvoje, bet Vokietijoje absoliuti dauguma žurnalistų ir redaktorių turi aukštąjį universitetinį išsilavinimą. Tai privalumas darant karjeros posūkį.
– Kokios jūsų prognozės dėl žurnalistikos ir spausdinto žodžio ateities?
– Mano akimis, žurnalistika persikelia į tinklaraščių erdves, kur atranka vyksta pagal Darwino dėsnius.
Žinoma, dar egzistuoja keletas stiprių laikraščių, daugybė kokybiškų spausdintų ir elektroninių knygų.
– Kaip apibūdintumėte šių dienų Rumuniją, šalyje vykstančius pokyčius tapus Europos Sąjungos nare?
– Juokauju, kad su savo maža leidykla Rumunijoje mes gyvename tarytum eksklave: aš esu vokietis, leidžiu knygas vokiečių kalba, kurias perka vokiečiai.
Tačiau nuolat stebiu pasaulį aplink save ir matau, kad Rumunijai tapus Europos Sąjungos nare, kaip ir kitose valstybėse narėse, čia suvešėjo laukinis kapitalizmas.
Nors ir lėtai, rumunų gyvenimas gerėja.
Įstojimas į Europos Sąjungą yra vienas geriausių dalykų per Rumunijos istoriją. Daugelis gyventojų tai supranta.
Vokiečiai paliko pustuščius Transilvanijos kaimus
Transilvanijos saksai sudaro seniausią ir didžiausią Rumunijoje gyvenančios vokiečių etninės mažumos dalį.
Saksai buvo apgyvendinti centrinėje Rumunijos dalyje Transilvanijoje XII amžiuje, kai Vengrija pradėjo vokiečių kolonizaciją Rumunijoje, kad gintų pietrytinę karalystės sieną.
Ilgus šimtmečius Transilvanijos saksai kartu su Vengrijos kilmingaisiais išlaikė privilegijuotųjų statusą.
Po 1918 metų, kai Transilvanija buvo priskirta Rumunijos valstybei, saksai tapo didžiausia vokiškai kalbančios gyventojų mažumos dalimi Rumunijoje.
Po Antrojo pasaulinio karo Transilvanijos saksai ėmė masiškai emigruoti iš Rumunijos į Austriją ir Vokietiją. Apie 70 tūkst. jų nespėjo ir pateko į Rumuniją okupavusių sovietų karių nelaisvę.
Aktyvi emigracija nesiliovė ir komunistų režimo laikais. Vokietijos vyriausybė Transilvanijos saksus priskiria prie „vokiečių iš svetur” (Auslandsdeutsche), todėl jie turi teisę kreiptis Vokietijos pilietybės.
Ypač daug žmonių šia galimybe pasinaudojo po Rytų bloko griūties 1989 metais, tad absoliuti dauguma Transilvanijos saksų šiuo metu gyvena Vokietijoje, palikę pustuščius Transilvanijos kaimus.
Gyventojų surašymų duomenimis, tarpukario Rumunijoje gyveno 786 tūkstančiai vokiečių etninės mažumos atstovų, o 2011 metais jų liko apie 37 tūkstančiai. Jų interesams atstovauja politinė partija Vokiečių demokratinis forumas Rumunijoje, stipriausias pozicijas turinti Sibiu miesto valdžioje.
Raštu bendraujant dar vis populiaru vartoti ir vokiškuosius vietovių pavadinimus, pvz. Sibiu – Hermanštatas.
