Vladimiro Lindermano neapkaltinsi, kad jam trūksta idėjų ar užsidegimo. Dar visai neseniai jis buvo tas žmogus, kuris įskėlė kibirkštį skelbti referendumą dėl rusų kalbos, kaip antrosios valstybinės kalbos, įteisinimo Latvijoje.
Nieko nenustebino, kad referendumas žlugo, bet V. Lindermanas nenustygsta vietoje. Dabar jo dėmesio centre atsidūrė vadinamieji nepiliečiai.
Jis norėtų, kad šiems „ateiviams” – daugiausia rusų tautybės žmonėms, be Latvijos ar kitos šalies pilietybės, būtų automatiškai išduotas latviškas pasas. Idėja nenauja, bet, daugelio latvių manymu, netinkanti ir gerokai pavėluota.
Bet įdomiausia tai, kad kol Kremlius skundžiasi dėl neva apverktinos pilietybės neturinčių rusakalbių padėties Latvijoje, dauguma pačių nepiliečių nelinkę nieko keisti.
Jie nenori nei rusiško, nei latviško paso. Kodėl?
Gimė ne toje šalyje?
51 metų Marina Afanasenko dirba šlavėja. Tarp šiukšlių, besimėtančių gatvėje, galima išvysti ir kelis rinkimų plakatus. Jie primena, kad Rygoje greitai vyks vietos rinkimai.
Tačiau Marinai šie popierėliai – tik šiukšlės. Ne tik tiesiogine šio žodžio prasme, bet ir simboline, nes moteris negali balsuoti.
„Man ir mano vyrui visi rinkimai tėra TV šou. Žiūrime televizorių kiekvieną vakarą ir matome, kas buvo išrinktas, kas prisijungė prie kokios nors koalicijos. Tačiau įtakos šiems procesams štai jau 20 metų mes neturime”, – atsidūsta Marina.
Ji yra viena iš 300 tūkstančių vadinamųjų Latvijos nepiliečių.
„Taip yra tik todėl, kad gimiau ne toje šeimoje”, – sako moteris. Jos tėvai rusai, kurie emigravo į sovietų okupuotą Latviją 1947 ir 1952 metais.
Kai buvo atkurta nepriklausomybė, tik tie žmonės, kurie buvo Latvijos piliečiai iki 1940-ųjų birželio 17-osios, sovietų okupacijos dienos, buvo pripažinti piliečiais. Tokia pat tvarka automatiškai taikyta ir jų palikuoniams.
700 tūkst. kitų asmenų, daugiausia rusai, taip pat ukrainiečiai, lenkai, lietuviai, gavo nepiliečių statusą ir atitinkamus pasus. O su tokiais pasais – ir savotišką paženklinimą: jie negali dirbti policininkais, advokatais, teisėjais. Yra ir kitų suvaržymų.
Trukdo ir požiūris
„Dar kaip nors galėčiau suprasti, kad mano tėvai, kurie buvo imigrantai šioje šalyje, negauna pilietybės. Bet aš ir mano vaikai juk gimėme Latvijoje.
Mes nesame atsakingi už tai, kas nutiko prieš mums gimstant”, – sako M. Afanasenko.
Būtent todėl, anot jos, būtų sąžininga, jei pilietybė būtų automatiškai suteikta visiems nepiliečiams.
Vis dėlto tokia galimybė yra. Tik ne automatiška, o, kad ir kaip ironiškai tai skambėtų, – pilietiška.
Nuo praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžios yra teisinė galimybė visiems nepiliečiams gauti latviškus pasus.
Tai vadinama natūralizacijos procesu.
Būtent jis baugina daugelį nepiliečių ir pakiša koją gauti pilietybę. Mat reikia išlaikyti latvių kalbos ir istorijos egzaminus raštu.
O tai Marinai, kuri iki šiol tik šiek tiek kalba latviškai, o ką jau kalbėti apie rašymą, užveria duris.
Bet net jei ji išmoktų latviškai, liktų kita problema. Ji negalėtų pripažinti, kad Sovietų Sąjunga okupavo Latviją. Būtent toks teisingas atsakymas laikant istorijos egzaminą.
„Aš tikrai manau, kad nebuvo okupacijos. Latvija prisijungė prie Sovietų Sąjungos savanoriškai. Kodėl esu verčiama meluoti?” – teškia M.Afanasenko.
Pasas – kaip bilietas
Kitaip nei Marina, Kristine yra jauna, į trečią dešimtį įžengusi juodaplaukė rusakalbė. Ir Kristine per daug nerūpi – buvo ar nebuvo okupacija.
Ji ką tik išėjo iš Latvijos natūralizacijos valdybos (LNV) patalpų, kur laikė istorijos egzaminą.
„Išlaikiau, – džiugiai prie durų nekantriai laukiančiam draugui sušunka mergina. – Nebuvo sunku, tiesiog reikėjo išmokti atsakymus, ir viskas.”
Po trijų keturių mėnesių ji čia sugrįš, kad iškeistų savo violetinį nepiliečio pasą į mėlynąjį latvišką.
Tačiau Kristine rūpi ne spalva: „Manau, greitai važiuosiu dirbti į Jungtinę Karalystę. Dabar kaip Latvijos pilietė tai galėsiu daryti be jokių kliūčių.”
Ji bene geriausiai atspindi egzaminus Latvijoje laikančių nepiliečių portretą ir siekius.
Dažniausiai tai jauni, 30-ies nesulaukę žmonės, kurie gerai kalba latviškai.
„Pagyvenę žmonės mažiausiai suinteresuoti natūralizavimu.
Kita vertus, būtent ta grupė žmonių, kuriems per 50 metų, ir yra didžiausia tarp nepiliečių”, – sako LNV vadovas Igoris Gorbunovas.
Jis pripažįsta, kad per pastaruosius kelerius metus natūralizavimo procesas vis mažiau populiarus.
„Paraiškų dėl natūralizavimo dažniausiai padaugėja, kai išryškėja Latvijos pilietybės pranašumai.
Pavyzdžiui, 2005 metais beveik 20 tūkst. nepiliečių natūralizavosi. Praėjus trejiems metams, kai nepiliečiams Nepriklausomų valstybių sandrauga, o vėliau ir Rusija garantavo bevizį režimą, paraiškų skaičius sumažėjo labai smarkiai”, – aiškina LNV vadovas.
Per pastaruosius kelerius metus vos kiek daugiau nei 2 tūkst. žmonių natūralizuojasi kasmet. Tikėtina, kad ir šis skaičius kris, mat nepiliečių rėmėjai sugalvoja naujos veiklos.
Rinkimai – tik nepiliečiams
Viena tokių – alternatyvūs rinkimai nepiliečiams. Tokius rinkimus „Kongresas už nepiliečius” žada surengti jau šiemet, kai latviai rinks vietos valdžią.
Šio judėjimo tikslas – sukurti neatstovaujamą parlamentą, kuris galėtų rūpintis nepiliečių teisėmis.
Judėjimo lyderis V.Lindermanas – tas pats žmogus, kuris pernai organizavo referendumą dėl rusų kalbos, kaip antrosios valstybinės kalbos, Latvijoje.
Jo vedama „Lindermano partija – už gimtąją kalbą!” dalyvaus ir Rygos miesto rinkimuose.
Ši partija neatsisako savo tikslų: automatiškai suteikti pilietybę visiems gyventojams, įteisinti rusų kalbą, kaip antrąją valstybinę kalbą, 2,2 mln. gyventojų turinčioje šalyje.
„Jei tik vyksta kokie nors politiniai renginiai, jei tik nepiliečiai pajunta, kad jie kam nors neva rūpi, jeigu žarstomi pažadai, kad jiems neva nieko nereikia daryti norint gauti pilietybę, susidomėjimas natūralizavimu visuomet sumažėja”, – aiškina I.Gorbunovas.
Siekia panaikinti neteisybę?
„Mano reputacija – velnio su ragais, kuris nori sudraskyti Latviją ir jos kalbą”, – šypsodamasis pabrėžia V.Lindermanas. Tai esą visiškai netiesa, nors latvių politikai visaip stengiasi juodinti V.Lindermaną.
„Mes tiesiog kovojame už teisybę. Jei jos nebus, Latvijos visuomenė ir toliau liks suskaldyta. O į dvi dalis suskaldytas namas negali ilgai stovėti, jis galiausiai sugriūva”, – bauginamai perspėja V.Lindermanas.
„Bet kurios ES šalies gyventojas, kuris pragyveno Latvijoje mažiau nei metus, gali balsuoti, o ilgiau pagyvenęs – ir pats būti renkamas. O aš to daryti negaliu, nors čia gimiau ir pragyvenau visą savo gyvenimą. Tai yra neteisybė”, – tikina aktyvistas.
Jo manymu, po 20 metų neteisybės automatinis pilietybės suteikimas visiems be išimties gyventojams būtų geriausias sprendimas, tačiau jis pasiruošęs sutikti ir su kompromisu.
„Teisė balsuoti vietos rinkimuose būtų pirmas geras žingsnis į priekį”, – signalą valdžiai siunčia V.Lindermanas.
Jo pareiškimai neprasprūsta pro ausis ar akis. Sėdint kavinėje Rygos senamiestyje kone kiekvienas praeivis atsisuka ir smalsiai nužiūri V.Lindermaną.
„Taip, žmonės mane atpažįsta”, – šypteli nedidukas vyras žilais plaukais. Jis atrodo draugiškas ir gerai kalba latviškai. Sunku ir patikėti, kad šis vyras 2001 metais grasino susisprogdinti Rygos Šv.Petro bažnyčios bokšte, kai Latvijoje vyko rusų bolševikų teismas.
„Latvijoje tekės kraujo upės!” – tada baugino V.Lindermanas. Jis buvo apkaltintas kurstymu jėga nuversti valdžią ir nelegalių sprogmenų laikymu. Likimas jį blaškė ir bandė ne kartą.
2003-iaisiais V.Lindermanas netgi išvyko į Rusiją vien tam, kad taptų šios šalies bolševikų lyderiu, kol ankstesnis – Eduardas Limonovas kalėjo už grotų. Ironiška, tačiau V.Lindermanas buvo suimtas būtent Rusijoje ir išduotas Latvijai.
Tačiau čia jis galiausiai buvo išteisintas, padavė Latviją į teismą už neteisingus kaltinimus ir darsyk laimėjo bylą.
Ir nors jau ne kartą sklido gandai, kad V.Lindermaną finansuoja neaiškūs šaltiniai Rusijoje, Latvijos saugumo tarnyboms to įrodyti niekaip nepavyksta.
O V.Lindermanas daro tai, ką išmoko geriausiai, – kyla į dar vieną teisinę kovą.
Referendumas – ne išeitis?
Naujausias V.Lindermano kovos laukas – teismas, į kurį jis padavė Pilietybės ir migracijos reikalų biurą.
Už tai, kad valdininkai atsisakė svarstyti jo paraišką dėl pilietybės įgijimo.
Formali priežastis, užkertanti kelią V.Lindermanui natūralizuotis, – jo pastarųjų 5 metų gyvenamoji vieta. O ji nebuvo Latvijoje.
„Visiškai aišku, kad čia ne pareigūnų kaltė, tai politinis užsakymas, – plyšauja aktyvistas. – Politikai nenori, kad man būtų suteikta Latvijos pilietybė.”
Jis taip pat tikina, kad Centrinė rinkimų komisija (CRK) pernai buvo spaudžiama politikų ir priėmė neigiamą sprendimą dėl dar vieno referendumo idėjos.
V.Lindermano remiamas judėjimas „Už lygias teises” per metus surinko daugiau nei 12 tūkst. parašų už tai, kad visiems gyventojams, tarp jų ir nepiliečiams, automatiškai būtų suteikta pilietybė.
Pagal įstatymo projektą to būtų užtekę antrą parašų rinkimų raundą, po kurio jau būtų galima surengti referendumą, tačiau CRK nusprendė, kad pakartotinio parašų rinkimo nebus. Referendumo – taip pat.
Judėjimo nariai pateikė apeliaciją, kuri galiausiai atkeliavo ant Aukščiausiojo teismo stalo, bet ir šis visas pretenzijas atmetė – esą įstatymas prieštarauja Latvijos valstybės tęstinumo idėjai, įtvirtintai Nepriklausomybės deklaracijoje.
Nenuostabu, kad ir aukščiausioji šalies valdžia nepritarė referendumo idėjai. Latvijos premjero Valdžio Dombrovskio nuomone, toks referendumas griauna valstybingumo pamatus.
O Latvijos ombudsmenas pareiškė, kad priverstinis natūralizavimas sukurtų pavojingą padėtį, kai pilietybė būtų suteikta tiems, kurių lojalumas valstybei yra abejotinas.
Tiesa, V.Lindermano partijos narys Ilarionas Girsas įsitikinęs, kad nutiktų priešingai.
„Pažįstami žmonės, kurie buvo natūralizuoti, nekenčia šios tvarkos. Tai yra žeminanti procedūra. Jei kas nori pamilti šią šalį, geriau tegu būna draugai, o ne ateiviai”, – įsitikinęs I.Girsas. Jis ir V.Lindermanas vis dar tikisi, kad referendumo idėja nežlugo.
Bet taip viltingai kalba aktyvistai, politikai. O ką kalba paprasti nepiliečiai? Štai M.Afanasenko nerūpi V.Lindermano ir I.Girso idėjos.
„Žinote, jei atvirai, kai man jau per 50 metų, praktiniai dalykai rūpi labiau nei ideologiniai. Aš jau apsisprendžiau – sieksiu Rusijos pilietybės”, – teigia moteris.
Jei ji gautų Latvijos pilietybę, jai būtų suteikta teisė balsuoti. Bet Marina įsitikinusi, kad finansiškai mažai kas pasikeistų. O štai dėl Rusijos pilietybės esą yra kitaip.
„Rusija siūlo pensijas tiems, kurie sulaukė 55 metų. O Latvijoje reikia laukti 65 metų. Aš mieliau renkuosi rusišką pensiją”, – tai Marinos motyvas. Tik klausimas – ar pati Rusija ją priims?
Latvijos nepiliečiai – šimtai tūkstančių šalies gyventojų be pilietybės
Latvijai atgavus nepriklausomybę nepiliečių buvo suskaičiuota per 730 tūkst. Per pastaruosius 20 metų Latvijoje buvo natūralizuota maždaug 140 tūkst. gyventojų. Visi jie turėjo išlaikyti latvių kalbos ir istorijos egzaminus.
Šiuo metu nepiliečių skaičius Latvijoje siekia 297 365. Likę arba mirė, arba išvyko į kitas šalis, gavo kitų šalių pilietybę arba leidimą gyventi. Dar kiti, pavyzdžiui, nepiliečių vaikai arba latviškas mokyklas baigę abiturientai, taip pat įgijo Latvijos pilietybę.
Neseniai atlikta LNV apklausa atskleidė įdomių statistinių faktų, kuriuos iki šiol latviai dažniausiai tik įtardavo. Pavyzdžiui, tai, kad vyresnės kartos nepiliečiai mažiau linkę natūralizuotis nei jaunesni.
Tiesa, daugelis vyresnės kartos nepiliečių laukia, kada jiems sukaks 65 metai, mat tada taisyklės siekiant Latvijos pilietybės yra supaprastinamos – nereikia laikyti (nuotr.) latvių kalbos egzamino raštu.
24,8 proc. nepiliečių nelinkę natūralizuotis, mat jie įsitikinę, kad pilietybė jiems turi būti suteikta automatiškai.
13,5 proc. nenori natūralizuotis, mat taip jiems lengviau keliauti po NVS šalis su nepiliečio pasu.
44 proc. nepiliečių nemoka arba labai prastai moka latvių kalbą ir istoriją.
