Tuo metu, kai F.Hollande’o reitingai dega ant krizės laužo, Marine Le Pen, Nacionalinio fronto lyderė, laužo visus stereotipus, kad skausminga istorija paskiepijo Prancūziją nuo meilės kraštutinės dešinės politinės krypties politikų ideologijai.
Politike, kuri sako, kad Prancūzijai reikia išstoti iš euro zonos, apriboti imigraciją, pasitiki beveik ketvirtadalis prancūzų. Televizijos BFMTV užsakymu instituto CSA atliktos apklausos duomenimis, jos populiarumas per metus išaugo nuo 17,9 proc. iki 23 proc.
M.Le Pen gebėjimas įtikinti akivaizdus. Apklausų duomenimis, jei rinkimai vyktų dabar, į antrąjį turą iškoptų buvęs prezidentas Nicolas Sarkozy ir ji, pritraukianti nusivylusiųjų socialistais elektoratą.
Vargingesniuose sostinės priemiesčiuose gali išgirsti ne vieną bambeklį: „Taip, aš balsavau už F.Hollande’ą. Dabar balsuočiau už M.Le Pen.” Iš kur toks pokytis vos per metus?
Susirūpinimą kelia nedarbas
Tokio pasirinkimo argumentų nemažai: nuo „ji geriau pasirengusi apginti šalies interesus” iki protesto prieš socialistus.
„Kodėl blogai vertinu F.Hollande’ą? Pasižiūrėkite, kokia padėtis yra Prancūzijoje”, – išsitraukusi iš krepšio dešiniųjų laikraštį „La Figaro” man pirštu į antraštę „Prancūzija dar niekada neturėjo tiek bedarbių” bedė prisistatyti nepanorusi vidutinio amžiaus moteris.
65,4 mln. gyventojų turinčioje Prancūzijoje bedarbių yra kone daugiau nei gyventojų Lietuvoje: kovą šalyje darbo ieškojo 3,2 mln. žmonių. Jaunimo nedarbas pasiekė 25,7 proc. lygį. Tai yra rekordiniai skaičiai. Didžioji kritikos dalis, apklausų duomenimis, prezidentui tenka dėl kovos su nedarbu.
Kritikų frazė: „Jie kalba apie gėjų teises, o ne apie ekonomiką”, tapo pastarųjų mėnesių prancūzų naujojo folkloro dalimi.
Gegužė – mitingų mėnuo
Nežinia, kiek F.Hollande’o galvoje po metų liko džiugių prisiminimų apie pergalingą rinkimų naktį, kai euforijos apimti socialistų rėmėjai vos tilpo Bastilijos aikštėje ir skanduodami jį sveikino. Minia save primins, tik ne tokia džiugia forma.
Ši gegužė Paryžiuje – protestų mėnuo. Kai kurie jų – tradiciniai, kaip kad profsąjungų mitingas Tarptautinę darbo dieną. Tą pačią dieną mitingą surengė ir Nacionalinis frontas.
Sekmadienį į gatves minią išves kraštutinių Kairiųjų fronto lyderis Jeanas Lucas Melenchonas. Patyręs tokių mitingų organizatorius tikisi, kad protestuoti prieš taupymo politiką išeis daugiau nei 100 tūkst. žmonių.
Kadangi pirmasis gegužės sekmadienis sutampa su Motinos diena, į protesto akciją vėl rinksis ir homoseksualų santuokų priešininkai.
Prezidentinė ramybė
Protestų fone F.Hollande’as išlieka tradiciškai santūrus.
„Žmonės gali kritikuoti mano sprendimus, manyti, kad aš žengiu ne tuo keliu, bet dėl vieno dalyko neabejoju: kad ėmiausi svarbių Prancūzijai sprendimų, – per 10 mėnesių aprėpta daugiau nei per 10 metų”, – neseniai pareiškė F.Hollande’as.
Prezidentą lyg girnos iš vienos pusės spaudžia verslas, kuris reikalauja mažesnių mokesčių ir darbo sąnaudų, iš kitos – euro zonos partneriai, pabrėžiantys biudžeto deficito mažinimo svarbą. Ir vieniems, ir kitiems įtikti nepavyksta.
Spaudžia ir skandalai, tokie kaip biudžeto ministro Jerome’o Cahuzaco afera. Paaiškėjo, kad jis nedeklaruotus pinigus laikė Šveicarijos banke.
Po šio skandalo prezidentas pareikalavo iš visų savo ministrų deklaruoti turtą. Prancūzijoje, kur kalbėti apie savo pinigus nėra įprasta, ministrai buvo priversti visuomenei parodyti viską – nuo prabangių fotelių ir butų iki dviračių.
Tokia prievarta atsiskleisti raukytis verčia ne tik opozicijos, bet net ir paties F.Hollande’o socialistų politikus.
Šis skandalas atvėrė Pandoros skrynią su klausimais, kas ir kiek vyriausybėje ir Prezidentūroje žinojo apie J.Cahuzaco paslaptį ir kas turi prisiimti atsakomybę? Kilo kalbų, kad reikėtų keisti premjerą.
Nors politologai nemano, kad iki kitąmet vyksiančių rinkimų į Europos Parlamentą ir savivaldos institucijas toks scenarijus būtų įmanomas, visuomenei tai patiktų.
Apklausų duomenimis, daugiau nei vienas prancūzas iš dviejų tam pritartų. Penktadalis norėtų, kad premjero postą užimtų krizių metu sužibėjęs dabartinis vidaus reikalų ministras Manuelis Vallsas – komunikabilus, lyderio vaidmens nevengiantis politikas.
Šaltukas su Vokietija
Dabartinis premjeras Jeanas Marcas Ayrault apžvalgininkų apibūdinamas kaip sausas technokratas, bet jis turi vieną neginčijamą pranašumą – puikiai kalba vokiškai. Buvęs vokiečių kalbos mokytojas buvo tapęs socialistų siekio suartinti Prancūziją ir Vokietiją simboliu, o čia problemų irgi netrūksta.
Prancūzijos socialistų užgauliojimai, nukreipti į Vokietijos kanclerę Angelą Merkel dėl „savanaudiško taupymo”, pasitikėjimo dvišaliuose santykiuose nepadidino. Net A.Merkel politinis oponentas vokietis socialdemokratas Europos Parlamento pirmininkas Martinas Schulzas stojo ginti kanclerės.
„Negalima kanclerei primesti atsakomybės už viską”, – sakė M.Schulzas. Politikos analitikai perspėjo, kad bandymas perkelti atsakomybę ant kitų pečių skatina euroskepticizmą pačioje Prancūzijoje. O tai kuria aplinką, kurioje tarpsta tokie politikai kaip M.Le Pen.
Užsienio politika nepadeda
Pastaruoju metu net patys prancūzų komentatoriai kelia klausimus, ar Prancūzija lieka didžioji Europos jėga? Karinė operacija Malyje lyg ir išsklaidė abejones: Prancūzija gali būti ir Afrikos policininkė, ir suburti sąjungininkus.
Prancūzų vadovaujamos pajėgos sunaikino ginkluotų islamistų grupių bazes Šiaurės Malyje ir tebemedžioja radikalų likučius.
Tai pasiekta šešių žuvusių karių kaina – neblogas rezultatas, palyginti su Afganistano karu.
Paryžius pažadėjo, kad dar apie 1000 prancūzų karių liks Malyje iki metų pabaigos, bet vėliau nusiplaus rankas ir atsakomybę perduos Jungtinių Tautų taikdariams iš kitų, daugiausia Afrikos šalių.
Toks gebėjimas greitai suburti sąjungininkus, įvykdyti iškeltus uždavinius – dar viena Prancūzijos diplomatinė pergalė.
Bet čia slypi ir paradoksas – juk prieš F.Hollande’ą Prancūzijai vadovavęs N.Sarkozy taip pat atrodė aktyvus ir sėkmės lydimas užsienio politikos fronte. O galiausiai jis prancūzams įgriso dėl savo išsišokimų, neįgyvendintų pažadų savo šalyje ir arogancijos.
Dabar panašiu keliu eina ir N.Sarkozy priešingybė – jį prieš metus pakeitęs Ponas Normalusis, kuris nesugeba normaliai susitvarkyti savo kiemo.
F.Hollande’o pažadai ir jų padariniai
Homoseksualų vedybos
Po trijų mėnesių audringų debatų Prancūzijos parlamentas patvirtino įstatymo projektą, suteikiantį homoseksualiems asmenims teisę į civilinę santuoką. Tai automatiškai atvėrė jiems galimybes įsivaikinti. Toks sprendimas sukėlė daugiatūkstantinius visuomenės protestus ir debatus.
Padidinti mokesčius turčiams
Šių metų biudžeto projekte numatytas 45 proc. pajamų, viršijančių 150 tūkst. eurų, apmokestinimas, bet viršutinė mokesčio riba sumažinta iki 10 tūkst. eurų. Konstitucinė Taryba atmetė žymųjį 75 proc. mokestį pajamoms, viršijančioms milijoną litų, kurį pasiūlius durimis trinktelėjo ir iš šalies išvažiavo aktorius Gerard’as Depardieu. Šis mokestis ir nebuvo numatytas F.Hollande’o rinkimų programoje.
Pasitraukimas iš Afganistano
Iš 3400 karių apie 2000 grįžo namo. Kiti dalyvaus misijoje iki kitų metų pabaigos, kad užtikrintų perdavimo procesą.
Sumažinti deficitą
F.Hollande’as pažadėjo sumažinti deficitą iki 3 proc. bendrojo vidaus produkto 2013 metais. Galiausiai pripažinta, kad šiemet skirtumą tarp pajamų ir išlaidų pavyks sumažinti tik iki 3,7 proc.
Išsiderėti naują ES sutartį
Nors F.Hollande’as išties europiniu lygmeniu daug kalbėjo apie būtinybę gaivinti ekonomiką, jam nepavyko įgyvendinti savo pažado ir pakeisti Fiskalinės drausmės sutarties, kurią pasirašė jo pirmtakas N.Sarkozy su Vokietijos kanclere A.Merkel.
Teisės balsuoti užsieniečiams savivaldos rinkimuose suteikimas
Įgyvendinti šį pažadą pritrūko daugumos parlamente. Dar lieka referendumo galimybė, bet abejojama, ar F.Hollande’as tam ryšis.
