46 metų R. Abramovičiaus sprendimas susijęs su įsigaliojusiu įstatymu, kuris draudžia rusų valdininkams ir visų lygių deputatams turėti finansinių aktyvų užsienyje, rašo "Lietuvos rytas".
Esą dėl to milijardierius atsistatydino iš deputato ir Čiukčių autonominės apygardos Dūmos pirmininko pareigų. Dūma pritarė šiam atsistatydinimui be didesnių ginčų. Nors pagraudenimų netrūko.
„Esant Romanui Abramovičiui jautėmės kaip už mūro sienos. O dabar jaučiamės tarsi našlaičiai”, – sakė Dūmos pirmininko pavaduotoja Valentina Rudčenko. Ir tai, ko gero, ne tuščios pagyros.
Traukiasi iš postų
R. Abramovičius – ne vienintelis, priėmęs tokį sprendimą. Dar praėjusių metų pabaigoje prezidentas Vladimiras Putinas pasakė, jog rusų piniguočiams laikas apsispręsti, kas jiems svarbiau: valstybinės pareigos ar jų turtai.
Ultimatumas aiškus ir nediskutuotinas, tad greitai valdžios koridorius pradėjo palikti milijardieriai ir milijonieriai, turintys aktyvų užsienyje.
Ypač daug jų atsirado aukštuosiuose Rusijos parlamento rūmuose – Federacijos Taryboje.
Iš ten jau pasitraukė bankininkas Vitalijus Malkinas (atstovavęs Buriatijos interesams) ir prodiuseris Borisas Špigelis (Penzos srities deputatas), Leningrado srities atstovas, nekilnojamojo turto verslu užsiimantis Sergejus Molčianovas ir mineralinių trąšų karalius Nikolajus Olšanskis, atstovaujantis Voronežo sričiai.
Mandatų atsisakyti rengiasi bankininkas Dmitrijus Ananjevas ir stambus investuotojas Suleimanas Kerimovas, stambus žemvaldys Vadimas Moškovičius ir kai kurie kiti turtuoliai.
Jie buvo pasirinkę politiką siekdami politinės įtakos ir deputato neliečiamybės, o gal tiesiog dėl to, kad madinga.
Užsimojo pakeisti Čiukčiją
R. Abramovičius pateko į politiką tuo pačiu keliu: dar 1999aisiais tapo Čiukčių autonominės apygardos – nuošalios teritorijos, kurioje galioja apmokestinimo lengvatos, – Valstybės Dūmos deputatu.
Čia milijardierius įregistravo nafta prekiaujančias bendroves, per kurias, susižerdamas nemažai pelno, prekiavo savo kompanijos „Sibneft” nafta.
Pasakojama, kad mecenatu R. Abramovičius tapo vėliau, kai atvažiavo į Čiukčių autonominę apygardą kelioms dienoms apsidairyti, pamatė čionykštį skurdą ir užsakė lėktuvą, kad čiukčių vaikus išvežtų į pietus.
Vaikų į Čiukčijos sostinės Anadyrio oro uostą atvažiavo mažai, nes srities administracija pareikalavo iš tėvų sumokėti už važiavimą iki oro uosto. Jie, suprantama, neturėjo iš ko susimokėti. Bet turtuolio gestas neliko nepastebėtas.
Po metų R.Abramovičius dalyvavo Čiukčijos gubernatoriaus rinkimuose ir lengvai juos laimėjo. Po to čia prasidėjo visai naujas gyvenimas.
Pirmiausia naujasis regiono vadovas įsiregistravo Anadyryje, kad mokėtų į vietos biudžetą mokesčius iš savo asmeninių pajamų – 30 milijonų dolerių per metus. Ten plaukė ir dalis „Sibneft” mokesčių.
Naudodamasis gerais tarpusavio santykiais su V. Putinu gubernatorius pasiekė, kad būtų padidintos federalinės įplaukos į Čiukčių autonominės apygardos biudžetą – jis nuo 3 milijardų išaugo iki 7 mlrd. rublių. Bet svarbiausia: R.Abramovičius neleido išvogti šių pinigų.
Algą įprato pragerti
Čiukčijoje kalbėta, kad ankstesniam regiono vadovui jo vieta buvo asmeninio pasipelnymo šaltinis, o R.Abramovičiui – ta žvakelė, kuri uždegama cerkvėje stengiantis išmelsti atleidimą už kitoje vietoje padarytas nuodėmes.
Tai buvo nelengva. R. Abramovičius išmokėjo čiukčiams aštuonerių metų darbo užmokesčio skolas ir iš karto susidūrė su viena svarbiausių problemų – visuotiniu girtuokliavimu.
Iš šios vietos gyventojų bėdos savo verslą susikūrė vietos valdžia – mat pardavinėti naminę degtinę nuskurdusiems elnių augintojams mainais į kailius buvo įprastas ir labai pelningas valdininkų bei milicininkų darbas. Būtent dėl to, kad mainai vyktų linksmiau, darbo užmokesčio čiukčiams nemokėta.
Ir kai R. Abramovičius išmokėjo elnių augintojams po 100–120 tūkstančių rublių uždelsto darbo užmokesčio, jie bemat pragėrė visus gautus pinigus. Tad ir čia turtuolis ėmėsi čiukčiams nematytų reformų.
Lyg Kalėdų Senelis
Galiausiai R. Abramovičius sukūrė Čiukčių autonominėje apygardoje bankų sistemą su bankomatų tinklu ir „elektroniniais pinigais” parduotuvėse – už degtinę atsiskaityti kortele negalima. Bet parduotuves dar reikėjo pastatyti. Ir pastatė. Beje, ne tik parduotuves.
„Tai buvo lyg blokados pralaužimas. Anadyris pavirto miestu, kuriame idealiai, kaip rusų kraštui, apšviestos gatvės su pažymėtomis pėsčiųjų perėjomis, prie kurių pagal vakarietišką tvarką sustoja negausūs automobiliai.
Miestu, kuriame stovi kūno rengybos centras, nors vis tiek ne jam, bet žvejybai pirmenybę teikia vietos gyventojai, nuotaikingai nudažyti namai ir netgi buvo suremontuota komunikacijų sistema.
Draugiški gyventojai čia pažįsta vienas kitą ir nepasisveikina gatvėse tik dėl to, nes jau šiandien buvo susitikę”, – po kelerių metų apie Čiukčiją rašė Maskvos žurnalistas Arkadijus Dubnovas.
Naujas gyvenimas prasidėjo ir kitose Čiukčijos gyvenvietėse. R. Abramovičius sustabdė valdininkų vagystes, pradėjo ten gyvenamųjų būstų statybą ir atgaivino pensininkų perkėlimo į „didžiąją žemę” programą, atidarė parduotuves, kur produktai buvo parduodami galutinai nustatytomis kainomis.
Jis vežiojo vaikus į pietuose esančias stovyklas, senelius gydyti – į medicinos centrus, jaunuosius futbolininkus – į Londoną, „Chelsea” stadioną „Stamford Bridge”. To jaunieji čiukčiai nė geriausiame sapne net nebuvo sapnavę.
R.Abramovičius davė pinigų statyboms, mokslui. „Čiukčijos stebuklą” jis finansavo iš biudžeto ir iš nuosavų nebiudžetinių fondų, sukurtų specialiai pinigams dalyti.
Vien labdaros fondas „Polius nadeždy” Čiukčių autonominei apygardai išleisdavo apie 200 milijonų dolerių per metus.
Darė tai, kas privalu
Tai buvo ne vien gailestingumas vietos žmonėms – juk iš 50 tūkstančių gyventojų (SSRS laikais buvo tris kartus daugiau) čiukčių čia buvo vos 15 tūkstančių, o pagrindiniai gyventojai – rusai.
R. Abramovičius darė tai, ką privalo daryti kiekvienas rusų gubernatorius kiekviename regione, bet paprastai nedaro.
R. Abramovičius pradėjo ir pramoninę Čiukčijos plėtrą, investavo nemažai pinigų į du naujus aukso rūdos telkinius, kitokius projektus. Nereikia pamiršti, kad Čiukčija – visai ne Eldoradas. Čia yra aukso, volframo, alavo, bet nėra kelių, kuriais visa tai galima išvežti.
Yra ir naftos. Bet ją išgauti taip sunku, kad šio darbo prasmė atsiskleis tą dieną, kai baigsis visa kita nafta Rusijoje.
Įsitvirtino nuomonė, kad R.Abramovičiaus, kaip verslininko, talentas, čia jo atvežtų vadybininkų valdymo meistriškumas daro pelningus daugelį projektų, kurie anksčiau laikyti neįvykdomais.
Bet kokiu atveju aukso rūdos telkinius R. Abramovičius galės parduoti australų verslininkams ne mažiau nei už milijardą dolerių. Ir tuomet paaiškės, kad labdara taip pat gali duoti pajamų, jei ja užsiimama ilgai ir sumaniai.
Bet dabar R. Abramovičius atsistatydina. Jis Čiukčijos gubernatoriaus poste išbuvo dvi kadencijas, padarė tiek daug, kad gyventojai tiesiog meldžiasi už jį.
Jis jau prašėsi atleidžiamas iš gubernatoriaus posto prieš penkerius metus, bet, anot populiarių pasakojimų, būtent Čiukčijos gyventojai įkalbėjo nemesti jų visiškai ir išrinko regioninio parlamento vadovu.
R. Abramovičius sutiko – kad pasitraukimas nebūtų toks staigus. Bet dabar Čiukčiją palieka ne tik jis, bet ir visa jo komanda, kuriai taip pat nusibodo amžina žiema ir poliarinė pusę metų trunkanti naktis. O čiukčiai jau baiminasi, kad visas įdirbis nueis niekais ir į kraštą grįš korumpuotų valdininkų laikai.
