Pirmojo arabiško grafinio romano „Metro” autoriui M. El Shafee grafičiai – tikroji Egipto revoliucijos kronika, kuri ne tik fiksavo įvykius.
Pasak jo, didžiausių šalies miestų Kairo, Aleksandrijos, Luksoro pastatų sienas puošusius ir iki šiol puošiančius gatvės menininkus galima vadinti Egipto revoliucijos propagandos ministerijos darbuotojais.
Apie politiką – meno kalba
2011-aisiais, kai šimtai tūkstančių protestuotojų susirėmė su tris dešimtmečius trukusiu autoritariniu Hosni Mubarako režimu, Egipte gatvės menas įgijo iki tol neregėtą mastą.
Grafičių piešėjai nenurimo ir valdant šalies islamiškųjų jėgų prezidentui Mohamedui Mursi. Sienų piešiniai tapo ir pastaruoju metu sukilusių M.Mursi priešininkų ir šalininkų ginklu.
Tiesa, ne mirtinu, o atspindinčiu eilinių žmonių siekius ir nuotaikas, meno kalba komentuojančiu politinius įvykius.
Paramos ieškojo internete
Gatvės menininkas Omaras Fathy šių metų birželį Kaire nupiešė iškalbingą grafitį.
Jame pavaizdavo H. Mubaraką ir M. Mursi kraujo pilnomis burnomis. Trečiojo personažo galvą puošia kareiviška kepurė, o veidą – didžiulis klaustukas. „Kas taps kitu Egipto vadovu?” – klausiama užraše, o kareiviška kepurė tarsi įspėja apie galimą vyriausybės perversmą.
Šio ir daugelio kitų egiptietiškų grafičių nuotraukos atsidūrė netrukus dienos šviesą išvysiančiame albume „Laisvės sienos”, kurį parengė Berlyne gyvenantis kultūros veikėjas, gatvės menininkas ir leidėjas Donas Karlas ir egiptietė menininkė, menotyrininkė Basma Hamdy.
Į albumą jie sudėjo ne tik penkiasdešimties fotografų užfiksuotus trijų dešimčių gatvės menininkų grafičius ir revoliucijos akimirkas, bet ir keturiolikos autorių parašytus tekstus, kuriuose nagrinėjamos istorinės, socialinės, politinės ir kultūrinės aplinkybės, Egipte sukėlusios tikrą gatvės meno renesansą.
D.Karlas ir B.Hamdy paramos knygos leidybai ieškojo internete. Maždaug per mėnesį 600 rėmėjų paaukojo per 40 tūkst. dolerių (apie 107 tūkst. litų). Tai smarkiai viršijo jų lūkesčius. Nuo albumo leidimo likusiais pinigais jie pažadėjo paremti Egipto gatvės menininkus.
Grafičiai atstojo „Facebook”
„2011-aisiais, kai Egipto valdžia išjungė internetą, į gatves išėjusiems protestuotojams jau nereikėjo socialinio tinklo „Facebook”, nes sienas puošė grafičiai, virtę savotiškais laikraščiais.
Gatvės menininkai tada tapo svarbiais politikos apžvalgininkais”, – portalui „Frank151” kalbėjo D.Karlas.
Nors pats D.Karlas 2011-ųjų įvykius Egipte sekė iš Berlyno, jau tada įtarė, jog grafičiai taps itin reikšmingu revoliucijos palydovu.
„Kai tokie gatvės menininkai kaip Ganzeeras Kaire išpurškė užrašus „Šalin Mubaraką!”, tai buvo galingas išsilaisvinimo veiksmas. Šimtai žmonių jiems pritarė ir sveikino. Kai į miestą įriedėjo tankai, juos pasitiko ir įtaigūs grafičiai. Buvo aišku, kad revoliucijos nesustabdysi”, – kalbėjo D. Karlas.
Menininkai rizikavo
Pirmieji gatvės menininkai, kurie savo nusiskundimus purškė ant Egipto miestų sienų, smarkiai rizikavo.
Jie darbavosi prie sienų tuo pat metu, kai maištininkus įvairiausiomis priemonėmis tramdė pareigūnai. Sienų piešėjai galėjo būti ne tik suimti, bet ir sužeisti ar pakirsti snaiperio kulkos.
Pasak D. Karlo, grafičiai ne tik 2011-aisiais, bet ir pastaruoju metu valdžiai kelia nepasitenkinimą ir baimę.
Tarkim, Kairo centre ne taip seniai buvo sunaikintas vienas garsiausių anuometinių piešinių – duoną dviračiu vežančio berniuko link artėjantis tankas.
Tokio paties likimo sulaukė ir nemažai kitų grafičių. Tiesa, kai kurie jų buvo nuimti ir brangiai parduoti. Tačiau jų vietoje netrukus atsirado ne mažiau įspūdingi sienų piešiniai.
Pasak meno istoriją studijavusios B. Hamdy, kalbėti apie gatvės meno kūrinių vaidmenį revoliucijos metu svarbu ne tik todėl, kad jie nenugrimztų į užmarštį, bet ir dėl to, kad ateities kartos pamatytų, kokią galią turi kūrybiškumas ir kaip jis gali pakeisti tautos gyvenimą.
„Egipto gatvės menininkai daugeliu atvejų įkvėpimo ir motyvų ieško folklore, kad egiptiečiams primintų kilmę.
Pastaruoju metu jiems labiausiai rūpi skleisti žinią, kad religija neturėtų trukdyti politikai”, – kalbėjo B. Hamdy.
