„Die Partei”, arba tiesiog Partijos, lyderis Martinas Sonnebornas nėra tipiškas politikas, jis rėžia tiesą į akis, rašoma „Lietuvos ryto“ priede „Rytai-Vakarai“.
Jo politinė jėga taip pat neeilinė – kas sakė, kad vokiečiai neturi humoro jausmo? Pavyzdžiui, M.Sonnebornas pasisako už „humanišką fašizmą”.
Jeigu jam pavyktų paimti valdžią, M. Sonnebornas žada surengti A. Merkel parodomąjį teismo procesą, kuriame kanclerė būtų priversta sėdėti narve, koks 2011 metais buvo pastatytas Egipto „faraonui” Hosni Mubarakui.
Už ką? Už tai, kad A. Merkel prisidėjo prie Vokietijų suvienijimo. „Ponia Merkel – viena iš trijų pavojingiausių Rytų Vokietijos gangsterių, kurie atsakingi už Berlyno sienos griuvimą – jų planas buvo perimti šalį ir pervesti visus pinigus į Rytų Vokietiją”, – pareiškė M. Sonnebornas.
Kiti du „gangsteriai” – Vokietijos prezidentas Joachimas Gauckas ir Miuncheno futbolo klubo sporto direktorius Matthias Summeris.
2004 metais, kai M. Sonnebornas susiruošė į politiką, reikalavimas vėl sumūryti Berlyno sieną buvo vienas pagrindinių partijos programoje.
„Mums jau tada buvo aišku, kad sienos idėja yra labai europietiška – tai tiesiog pasipriešinimas globalizacijai”, – šypsosi M. Sonnebornas. Jis įsitikinęs, kad liaudyje noras atsitverti nuo pasaulio tebėra populiarus. Populiarus ir jis pats. O gali būti ir įtakingas, mat juokindamas Vokietiją M. Sonnebornas nusitaikė į politiką.
Po 9 metų – rinkimų lapelyje
48 metų satyros žurnalo „Titanikas” vienas leidėjų, žurnalo „Spiegel” internetinės versijos apžvalgininkas jau švenčia pirmąją pergalę: prieš porą savaičių jo partijai buvo leista dalyvauti rinkimuose.
2009 metais jis tuo pasigirti dar negalėjo: rinkimų į Bundestagą organizatoriai nusprendė, kad partija nepakankamai rimta dalyvauti svarbiausiame šalies politiniame renginyje.
Partijos nariai nesutiko su tokia nuomone ir patraukė į Konstitucinį teismą, reikalaudami naujų rinkimų.
Žinoma, nepamiršdami apie tai garsiai ir išsamiai informuoti žiniasklaidos. Tačiau jų skundą teismas atmetė dėl formalių priežasčių.
Šiemet Partija už darbą, teisinę valstybę, gyvūnų apsaugą, paramą elitui ir bazinės demokratijos iniciatyvą, trumpai vadinama tiesiog Partija, atsidūrė rinkimų lapelyje ir bus viena iš 38 partijų, ties kuria rinkėjai galės padėti kryžiuką.
„Mes įkūrėme savo partiją ne šiaip sau – tiesiog nežinojome, kokią partiją rinkti. Juk daug lengviau apsispręsti, kai lapelyje randi savo partijos pavadinimą”, – teigė M. Sonnebornas.
Iki šiol didžiausia Partijos sėkmė buvo galimybė pasiųsti savo atstovą į Liubeko miesto tarybą. Tai jai pavyko po genialaus politinio manevro: Partija nusprendė paskelbti porą dešimčių kairiųjų partijos „Die Linke” atstovų savo garbės nariais.
Svarbiausia – gerai atrodyti
„Mes lygiai taip pat norime valdžios kaip ir visos kitos partijos, bet stengiamės ją pasiekti satyriniais metodais”, – paaiškino M. Sonnebornas savo kolegoms iš žurnalo „Der Spiegel”.
Partija organizuota kaip ir dauguma kitų politinių judėjimų Vokietijoje – kitaip rinkimų organizatoriai nebūtų jos registravę. Ji turi įstatus, regioninius skyrius, iždininką ir ne mažiau nei aštuonis kandidatus į kanclerio postą.
„Aš visai nesu partijos pagrindinis kandidatas – mes atrenkame gerai atrodančias moteris, kurios turi būti jaunesnės negu 35-erių, taigi mūsų kandidatės visada gražiausios”, – teigė partijos įkūrėjas.
Partija turi net savo uniformą – pilkus vokiečių tekstilės bendrovės „C & A” kostiumus iš eilinės parduotuvės, kainuojančius po 49 eurus.
Partija neturi vienintelio dalyko – rimtos programos. Tik kontroversišką manifestą, kuris egzistuoja „ant popieriaus” ir buvo pripažintas kaip oficiali partijos programa.
Dauguma jo reikalavimų – ekonominiai.
„Partija pasisako už tai, kad 17 procentų visų Vokietijos pramonės vadovaujamų postų užimtų kvalifikuoti tinginiai, išsisukinėtojai ir slunkiai”, – skelbia įrašas Partijos tinklalapyje.
Satyrikų partija žada nustatyti vadybininkų atlyginimą, 25 tūkstančius kartų didesnį negu paprasto darbininko.
Absurdiškų pasiūlymų lavina
Jeigu būtų Partijos valia, mokesčių sistema Vokietijoje taptų tokia sudėtinga, kad didieji koncernai neberastų skylių mokesčiams slėpti.
Maža to, Partija žada pasekti Graikijos pavyzdžiu ir uždaryti valstybinius televizijos kanalus ARD ir ZDF, priversti juos grąžinti iš gyventojų surinktus mokesčius ir atsiprašyti gyventojų už programą.
Partija planuoja imtis priemonių prieš užsienio turistus, traukiančius iš aludės į aludę Vokietijos senamiesčiuose. Rengiama ir pinigų rinkimo kampanija internete: 5 milijonai eurų, surinktų iš Partijos gerbėjų, būtų skirti kontroliuojamu būdu susprogdinti Berlyno valdovų rūmus, kai jie bus pastatyti.
Vietoj jų Partija žada komunistų stiliumi statyti didžiulius Partijos rūmus. Ar įrengti baseiną – kuo absurdiškiau, tuo geriau.
Be to, satyrikų partija žada atšaukti vasaros laiką ir sumažinti abiturientų amžių iki dešimties metų.
Taip esą būtų išspręsta senstančios visuomenės demografinė problema. Kartu būtų galima gerokai sumažinti ir rinkėjų amžiaus ribą – kad Partiją remtų daugiau žmonių.
Energetikos problemas Partija siūlo spręsti originaliai: tereikia pritaikyti skalūnų dujų išgavimo metodą sunkiasvoriam aplinkos ministrui Peteriui Altmaieriui – taip esą bus atrasti „didžiuliai energijos ištekliai”.
Trykšta nuogu populizmu
Satyrikai nepamiršo ir savo reikalavimo pastatyti naują Berlyno sieną, kuri šįkart apjuostų visą Vokietiją, taip apsaugodama ją nuo globalizacijos, finansų rinkų svyravimų ir euro krizės.
„Esame šiuolaikiškiausia ir populistiškiausia iš visų partijų ir nesame priklausomi nuo savo programos turinio – paprasčiausiai atrodome simpatiški ir reikalaujame to, kas patinka liaudžiai”, – vėl šypsosi M. Sonnebornas.
Jis taip pat pripažįsta, kad jo Partija yra ne mažiau korumpuota už kitas, tačiau iki šiol dar niekas nesisiūlė jos papirkti.
Su visu manifesto tekstu kol kas gali susipažinti tik tie, kurie pasiruošę stoti į Partiją.
Po rinkimų paskelbtas manifestas žada skaudžias pasekmes – M. Sonnebornas užuominomis kalba apie bankų nacionalizavimą ir gerovės perskirstymą.
Kanclerė – nepajudinama
Nors satyrikas skelbiasi jau „tuoj tuoj” perimsiąs valdžią, daugelis Vokietijos apžvalgininkų įsitikinę: A. Merkel rudenį neabejotinai bus perrinkta Vokietijos kanclere.
Rinkėjų apklausos rodo, kad valdančioji Krikščionių demokratų partija lenkia socialdemokratus, o A. Merkel asmeninio populiarumo žvaigždė, itin išryškėjusi euro krizės metais, šviečia daug šviesiau už socialdemokratų lyderio Peero Steinbrucko politikai metamą šešėlį.
Opozicionierius, regis, nė nemoka deramai žaisti populistinio žaidimo.
Socialdemokratų lyderis neseniai pareiškė, kad kanclerio atlyginimas per mažas, o rinkėjai jį prisimins su ašaromis akyse jo partijos konferencijoje, po to, kai jo žmona garsiai pasipiktino, kad esą „visi prie jo kabinėjasi”. Juoko ilgai laukti nereikėjo.
M. Sonneborno kolegos įsitikinę, kad yra tiktai vienas būdas, kaip Partija galėtų pralaimėti rinkimus: pasamdyti savo oponento socialdemokratų lyderio P. Steinbrucko rinkimų komandą.
Tiesa, po rinkimų dabartinė kanclerė gali turėti sunkumų sudaryti valdančiąją koaliciją, mat krikščionių demokratų koalicijos partnerė Laisvųjų demokratų partija faktiškai prarado rinkėjų pasitikėjimą.
Tačiau dauguma rinkėjų įsitikinę, kad A. Merkel išspręs ir šią problemą.
Tuo metu M. Sonnebornas tvirtina, kad A. Merkel daro šaliai mažiau negu jo Partija. Be to, jai esą trūksta lyderės sugebėjimų ir vizijos, tačiau ji mielai remiasi patirtimi, kurią įgijo būdama VDR komunistinio jaunimo organizacijos agitatore.
„Nusivylimo politika Vokietijoje nėra, yra tiktai nusivylimas politinėmis partijomis”, – neseniai viltingai pareiškė socialdemokratas M. Sonnebornas.
Jam vilčių suteikia jaunimas, gausiai palaikantis Partiją. Bet vyresni vokiečiai, kurie, „deja, irgi naudojasi rinkimų teise”, į Partiją rimtai nežiūri.
„Tikimės rinkimuose gauti mažiau negu vieną procentą balsų, nes juk laimėjus daugiau grąžinamos rinkimų išlaidos.
O tada jau mums reikėtų užsiimti normalia, visiems suprantama buhalterija – mes aiškiai sakome, kad šito nemokame”, – savo stiliumi juokavo M. Sonnebornas.
