Rinkimai įvyks rugsėjo 22 dieną. Į 600 vietų parlamentą visoje Vokietijoje kandidatuoja 81 asmuo, turintis imigranto patirtį, – tai sudaro 4 proc. visų kandidatų. Tai iki šiol didžiausias skaičius šalies istorijoje – tiesa, pagal į parlamentą kandidatuojančių imigrantų skaičių Vokietija atsilieka nuo tokių šalių, kaip Prancūzija ar Didžioji Britanija.
Dauguma imigrantų kandidatų priklauso žaliųjų ir socialdemokratų partijoms. Kanclerės Angelos Merkel konservatorių partijos kandidatų sąraše - „tik“ šeši imigrantai.
Kad išlaikytų tris vietas, 2009 m. laimėtas Saksonijos-Anhalto žemėje, socialdemokratams verkiant reikia stiprių kandidatų. Partijos sąraše K. Diaby įrašytas trečioje vietoje. Taigi, jo šansai būti išrinktam gana nemaži.
K. Diaby turi įgijęs chemiko išsilavinimą. 1986 m. persikėlė į Halės miestą, o Vokietijos pilietybę gavo 2001 m.
Juodaodis politikas prisipažįsta, kad kartą buvo fiziškai užpultas dėl savo odos spalvos. Tačiau dviejų vaikų tėvas šią aplinkybę nurašo Rytų Vokietijos komunistinei patirčiai – esą, žmonės turėjo mažai patirties su imigrantais, todėl reikia laiko, kad pasikeistų jų įsisenėję įpročiai.
Kita tradicija, kurią nori sulaužyti K. Diaby – kad politikai, kilę iš etninių mažumų, automatiškai yra imigracijos klausimų ekspertai. „Aš noriu, kad apie imigraciją kalbėtų visi, ne tik imigrantai“, - sako jis.
Vokietijai skubiai reikalingi imigrantai kompensuoti mažėjančiam gimstamumui, bet tik nedaugelis politikų išdrįsta tai akcentuoti rinkiminėse kampanijose. K. Diaby „arkliukas“ - švietimas. Jam rūpi, kaip padėti žmonėms iš visų visuomenės sluoksnių – imigrantams, bedarbiams, išmestiesiems iš mokyklų.
Daugiausia imigrantų iš Afrikos Vokietijoje atsirado po Antrojo pasaulinio karo, kai išsilaisvinusios Afrikos šalys pradėjo siųsti savo talentingiausias jaunuolius studijuoti į užsienį. K. Diaby buvo vienas iš tų, kurie gavo stipendiją studijoms Rytų Vokietijoje, jau lėtai irstant komunistiniam režimui.
2005 m. Vokietijoje buvo apie 200 tūkst. žmonių, kilusių iš Afrikos, turinčių Vokietijos pilietybę. Dar apie 303 tūkst. afrikiečių turėjo leidimus gyventi Vokietijoje.
Pastaruoju metu afrovokiečiai yra matomi kaip sportininkai, aktoriai ir žurnalistai, bet iki šiol nė vienas iš jų nebuvo išsiveržęs į nacionalinę politiką.
Parengė Jurgita Noreikienė
