Kad dalyvauju kelionėje, skirtoje griauti stereotipus, suprantu dar Stambulo oro uoste – tarpinėje stotelėje pakeliui į nepripažintąją Šiaurės Kipro Turkų Respubliką (ŠKTR).
Pirmoji dilema iškilo, kai ekrane sužibo kvietimas registruotis į skrydį, bet konkretus stalas, prie kurio reikėtų eiti, nebuvo nurodytas.
Tad stovėdama vidury milžiniškos oro uosto salės, kurios viena pusė skirta registracijai į vietinius skrydžius, kita – į tarptautinius, akimirką sudvejojau, į kurią pusę turėčiau pasukti?
Apsisprendžiau: jei visas pasaulis, įskaitant „Visuotinę lietuvių enciklopediją”, tvirtina, kad 1974 metais Turkija okupavo Kipro šiaurę, o 1983 paskelbė apie ŠKTR įkūrimą, logiška, kad tai yra Turkijos teritorija.
Savo išvadą sustiprinau faktu, kad kvietimo vykti į Turkų Kipro nepriklausomybės dienos iškilmes sulaukiau iš Turkijos ambasados Vilniuje.
Patraukiu registruotis į vietinius skrydžius. Ir suklystu. Oro uosto darbuotoja siunčia į kitą salės pusę: girdi, kelionė tarptautinė. Skrydis į šalį, kurios pripažinimas – tik miražas.
Saugo nuo genocido
Po poros valandų sėdžiu automobilyje ir puikios būklės dviejų juostų greitkeliu skrieju iš sostinės Nikosijos į istorinį Kirenijos uostamiestį.
Sprendimas Kirenijoje apgyvendinti 30 žurnalistų iš skirtingų pasaulio šalių man atrodo simboliškas – būtent čia prieš 39 metus, liepos 20-ąją, išsilaipino Turkijos armija.
Kipro turkai įsitikinę, jog priešingu atveju saloje būtų įvykęs musulmonų mažumos genocidas. Skerdynes esą ketino surengti graikai, kurie puoselėjo viltį Kiprą prijungti prie Graikijos.
Nuo tada praėjo bemaž keturi dešimtmečiai, bet tūkstančiai Turkijos armijos karių iki šiol bazuojasi Šiaurės Kipre. Jie vis dar saugo 300 tūkst. Kipro turkų nuo graikų agresijos.
„Matai vėliavą?” – klausia mane į viešbutį vežantis valstybės tarnautojas Huseinas, rodydamas į vakaro tamsą.
Matau – prieš akis ant kalno šlaito spingso Turkijos vėliavos kontūrai. Po minutėlės jie užgęsta, ir įsižiebia Kipro vėliava.
„Graikai ją mato iš savo pusės ir pyksta”, – nusišypso vyras.
Tik taikos operacija?
Pirmasis žurnalistų vizitas – į Nikosijoje įsikūrusią ŠKTR prezidentūrą. Prie pat jos – siauros kuklios gatvelės, kur verda paprastų turkų šeimų gyvenimas.
Bet nerūpestinga šilto klimato nuotaika verčia grožėtis brandžiomis palmėmis, o ne kreipti dėmesį į skurdo apraiškas, kurios kone kas žingsnį išnyra aptrupėjusių namų, nebaigtų statybų, dulkėtų plynių pavidalu.
„Liepos 20-oji Kipro turkams yra labai svarbi data. Tądien Turkija išgelbėjo ir salos turkus, ir graikus. Yra žinių, kad planuota nužudyti 10 tūkstančių graikų komunistų. Tik Turkijos pastangomis dabar jie neguli masinėse kapavietėse.
Manau, kad šis įvykis turėtų būti vertinamas kaip taikos operacija, suteikusi demokratiją abiem Kipro bendruomenėms.
Tai buvo perėjimas iš tamsos periodo į šviesos periodą”, – Taikos ir nepriklausomybės šventės prasmę apibūdino ŠKTR prezidentas Dervisas Eroglu.
Turkų Kipro lyderis pabrėžė, kad jie jau 38 metus siekia federalinio susitarimo su graikais, bet esą dėl pastarųjų kaltės derybos vis žlunga.
Tvyro Ataturko kultas
Už prezidento nugaros – raudonos ir baltos vėliavų duetas, kuris, pasirodo, Turkų Kipre yra tiesiog neišskiriamas.
Čia pat kabo ir Turkijos Respublikos įkūrėjo Mustafos Kemalio Ataturko portretas. Didesni ar mažesni jo portretai ar bareljefai kabo visose ŠKTR valstybinių įstaigų salėse, kurias tik teko aplankyti.
Kodėl? Kai ŠKTR 1983-iaisiais pasiskelbė nepriklausoma, buvo praėję net 45 metai po jo mirties.
„Ar Turkų Kipras turi ambicijų tapti nepriklausomas nuo Turkijos?” – paklausė prezidento „Lietuvos rytas”.
„Šiaurės Kipras yra nepriklausoma valstybė, – nukirto D. Eroglu. – Deja, tai pripažįsta tik Turkija, o tarptautinė bendruomenė – ne. Todėl Turkija mums atstovauja pasaulyje.
Mūsų santykiai su Turkija – tai dviejų broliškų valstybių santykiai. Be to, neturėtumėte pamiršti, kad čia gyvenantys žmonės yra turkai.”
Šalis – europietiška
Per tris viešnagės Kipre dienas teko įsitikinti, jog šios šalies negalima tapatinti su Turkija.
Ypač dėl to, kad skaromis galvą dengiančių moterų čia vos viena kita. Kipro dailiosios lyties atstovės drąsiai vilki berankoves sukneles ir viliokiškai vynioja plaukus aplink pirštą.
Daugelis Kipro turkų moka anglų kalbą ar bent šią kalbą supranta. Anglų kalba, kaip ir vairas dešinėje automobilio pusėje, – britų palikimas. Jie Kiprą valdė nuo XIX amžiaus pabaigos iki 1960-ųjų.
Kosmopolitiškumo ŠKTR miestams suteikia ir turistai iš Vakarų. Nors viešnagės Šiaurės Kipre metu buvo musulmonų pasninko mėnuo ramadanas, Kirenijos baruose šurmulys netilo nei dieną, nei naktį.
Tiesa, norintiems pavalgyti ar išgerti vaizdingoje uosto pakrantėje tenka pakratyti kišenę. Patiekalas čia kainuoja mažiausiai 30 litų, bokalas alaus – apie 15.
Atsiskaityti galima ir Turkijos valiuta – naujosiomis liromis, ir eurais. Už operacijas banko kortele papildomų mokesčių nenuskaitoma.
Turkų Kipras garsėja aukštosiomis mokyklomis, kurių diplomai pripažįstami tarptautiniu lygiu.
Čia veikia net 9 universitetai, kuriuose studijuoja 55 tūkst. užsienio studentų.
Šalis didžiuojasi savo auginamomis bulvėmis, artišokais, gaminamu sūriu.
Bet ŠKTR žiniasklaida negali džiaugtis visiška laisve. Pagal organizacijos „Reporteriai be sienų” 2013 metais sudarytą pasaulio spaudos laisvės indeksą ji užima 94-ąją vietą iš 179. Lietuva šioje lentelėje – 33-iojoje vietoje, Kipras – 24-ojoje, Turkija – 154-a.
Laukia vandens iš Turkijos
Nepaisant turizmo, Turkų Kipro priklausomybė nuo Ankaros didžiulė.
„Be Turkijos ekonomiškai pražūtume”, – neslėpė Turkų Kipro prekybos rūmų prezidentas Gunay Cerkezas.
Graikiškasis Kipras – jis vienintelė tarptautiniu mastu pripažinta salos valdžia – paskelbė uždarantis visus oro, vandens uostus, kurie yra ne jų kontroliuojamoje Kipro teritorijoje.
Šio sprendimo paiso visos ES ir JT šalys narės.
Tad užsienio svečiai į Turkų Kiprą gali atvykti tik Turkijoje registruotomis oro linijomis arba užsakomaisiais skrydžiais. Per metus ŠKTR sulaukia apie pusės milijono svečių – keturiskart mažiau nei graikiškasis Kipras.
Prekiauti su užsieniu ar atlikti tarptautines finansines operacijas Šiaurės Kipras taip pat yra priverstas per Turkiją.
„Bet sunkiausia – eksportuoti maisto produktus į ES. Tam reikia sertifikato iš pripažintos institucijos, kuri yra pietuose. O jie jo mums neduoda. Ką mes padarėme? Juk nepadarėme jokio tarptautinio nusikaltimo!” – skėsčiojo rankomis G. Cerkezas.
Vyras vylėsi, kad šalies žemės ūkiui padės suklestėti gėlo vandens tiekimas iš Turkijos. ŠKTR ir Turkijos krantus skiria 80 kilometrų.
Po jūros vandeniu tiesiamas pusantro metro skersmens vamzdis turėtų būti pradėtas eksploatuoti kitų metų kovą.
G. Cerkezo nuomone, šis vanduo ateityje galėtų tapti jų argumentu derybose su pietumis.
Atlyginimai kelia nuostabą
Paprastų Kipro turkų gyvenimas, atrodo, turėtų būti sunkus. Šalis skurdi. Iš ko gyventi? Už ką valgyti?
Juolab kad kainos Šiaurės Kipre nedaug skiriasi nuo lietuviškųjų. Kepaliukas duonos – 1,5 lito, litras pieno – 3,5 lito, 10 kiaušinių – 4 litai, viščiukas – apie 20 litų, kilogramas jautienos – 35 litai, kilogramas bulvių – 6 litai.
Nepigu ir vėsinti namus, kai salą užklumpa vasaros karščiai – per mėnesį tenka pakloti vidutiniškai tūkstantį litų. Kiek daugiau kainuoja būsto nuoma.
Tačiau čia ir slypi visas įdomumas. Pasirodo, Kipro turkų atlyginimai lietuviams – tik tolima svajonė. Minimali mėnesio alga ŠKTR siekia 2000 litų.
Būtent tokio atlyginimo tikėjosi 22 metų studentas Hasanas, kurio darbas Kirenijoje – kviesti turistus pasiplaukioti pramoginiu laivu.
O Nikosijoje „Lietuvos ryto” kalbintas pagyvenęs amatininkas Mahmutas Yagmuras, pardavinėjantis savo rankomis siūtą patalynę, atskleidė, kad jo pensija atitinka 2800 litų.
Verslas sėkmingas, todėl sumokėjęs už patalpų nuomą, elektrą, nekintantį 350 litų mokestį valstybei už veiklos leidimą, M.Yagmuras sau prisideda dar apie 5600 litų. Taigi vyro mėnesinės pajamos – 8,4 tūkst. litų. Tiesa, tokie pinigai atsiranda ne iš oro.
„Mes juos maitiname”, – vėliau „Lietuvos rytui” paaiškins Turkijos ambasadorius Vilniuje Akinas Alganas. Pasak šio diplomato, Turkija kasmet Šiaurės Kiprui skiria 400–600 mln. eurų.
„Graikai norėtų, kad Kipro turkai būtų priklausomi nuo jų valios. Taip nebus.
Ši parama – tik maža mūsų biudžeto dalis. Turkija gali ją teikti amžinai”, – savo tėvynės ryžtą išreiškė A.Alganas.
Pokyliuose – kariškos uniformos
30 užsienio žurnalistų trimis autobusais keliavo į tris svarbiausius renginius – prabangią vakarienę parlamento pirmininko kvietimu, karinį paradą ir priėmimą prezidentūroje. Pirmoji buvo surengta liepos 20-osios išvakarėse didžiulėje viešbučio terasoje su žydrais baseinais ir puikiu vaizdu į Viduržemio jūrą.
Į šią vakarienę buvo pakviesta bent 200 žmonių.
Nemaža dalis jų vilkėjo kariškas uniformas. Skambant gyvai muzikai, prie apskritų stalų susėdę svečiai valgė keturių patiekalų vakarienę ir gaivinosi nealkoholiniais gėrimais.
Renginio kulminacija tapo didžiulis keturkampis tortas. Laikydami rankose fakelus, padavėjai kepinį iškilmingai nešė pro visus stalus, o mūsų grupę globojusi mergina atsistojusi įnirtingai plojo ir piktai dėbčiojo į tuos žurnalistus, kurie pliaukšėjo per tyliai.
Pavalgę svečiai beveik vienu metu stojosi nuo stalų ir porą valandų trukusi vakarienė baigėsi greičiau negu prasidėjo.
Panašios trukmės buvo ir liepos 20-osios priėmimas vidiniame prezidentūros kieme – nepakartojamo grožio sode su senomis palmėmis, pušimis ir, žinoma, baseinu.
Grojo gyva muzika, vaikštinėjome ir vaišinomės vieno kąsnio užkandžiais bei gaiviaisiais gėrimais, o krūmuose slėpėsi snaiperiai. Dėl visa ko.
Iš tolo šypsenomis švietė šventinio vakaro žvaigždės – Turkijos oro pajėgų oro akrobatų komanda „Turkish Stars”. Į prezidentūrą spindintys raudonauniformiai atskubėjo po surengto šou šiaurinio Kipro skliautuose.
Šventė be užsienio svečių
„Gal ir gerai, kad jie nėra susijungę su graikiškuoju Kipru, – ten krizė.
Jeigu šalis būtų buvusi viena, Kipro turkai irgi kentėtų. O dabar nemanau, kad jiems kas nors blogai.
Visi turi savo gyvenimą, automobilius. Turi viską, ko tik nori”, – svarstė Anglijoje gyvenantis Kipro emigrantų sūnus Ali Bogazas, atostogaujantis savo tėvų gimtinėje.
Jis atvedė savo anūkus pažiūrėti Taikos ir nepriklausomybės dienos parado Nikosijos pakraštyje.
Vaikams paradas – tikra šventė. Tribūnose buvo dalijami raudoni ir balti balionai, šokėjai trypė liaudies šokius, policininkai rodė fokusus ant važiuojančių motociklų (vienas ant jo netgi darė atsilenkimus), iš dangaus leidosi parašiutininkai, žygiavo būriai karių skirtingomis uniformomis, važiavo šarvuočiai, tankai.
Priešingoje gatvės pusėje – tribūnos ypač svarbiems svečiams. Pusė jų – ir vėl karininkai. Pačioje garbingiausioje vietoje – prezidentas su žmona.
Tiesa, šią svarbią dieną šalia jo nebuvo nė vieno panašaus rango žmogaus iš užsienio.
Nebuvo nei Turkijos prezidento, nei premjero.
Viltys ir nusivylimai
Ali nuomonei pritartų ir Kirenijos studentas Hasanas, ir Nikosijos prekybininkas M. Yagmuras. Jie nenorėtų į ES, nes gyvena puikiai.
„Tai tik politika”, – moja ranka Hasanas.
Žmonės apskritai atrodo nusivylę ŠKTR politikais, kurie metai iš metų nepajudina reikalų iš vieno taško. Regis, tik Turkija yra jėga, kuria dauguma Kipro turkų besąlygiškai pasikliauja.
Žibančiose Hasano akyse nė akimirkai nešmėkšteli abejonė, kai paklausiu, ar, Turkijos armijai pasitraukus iš šiaurės, Kipro graikai – ES nariai – juos visus nužudytų. „Žinoma”, – linkteli jis.
M.Yagmuras apskritai nenori kalbėtis apie politiką. „Aš pykstu ant vyriausybės. Politikai meluoja. Per rinkimus jie vaizduoja, kad labai mumis rūpinasi, o kai viskas baigiasi, jie net nesisveikina”, – rėžia verslininkas.
Jis žadėjo nebalsuoti pirmalaikiuose parlamento rinkimuose, kurie įvyko praėjusį sekmadienį, liepos 28 dieną. Dešiniųjų nacionalistų vyriausybė griuvo dėl korupcijos skandalo.
Nacionalistai, kurių atstovas yra ir prezidentas D. Eroglu, puoselėja atskiros Turkų Kipro valstybės idėją.
Rinkimus į 50 narių parlamento rūmus laimėję kairieji labiau linkę ieškoti bendro susitarimo su pietų kipriečiais.
O sprendimo reikėtų. Nors Kipras dabar patiria sunkumų, jo ateitis optimistiška.
Viduržemio jūroje į pietus nuo Kipro aptikti gamtinių dujų ir naftos telkiniai žada didelį pelną. Šiaurės Kipras reiškia pretenzijas į telkinius teigdamas, kad po vandeniu aptiktas turtas priklauso visiems salos žmonėms.
Bet jo balsas skamba silpnai.
Naujausias derybų ratas su Kipro prezidentu numatytas spalį. Prie derybų stalo pirmą kartą sės demokratas Nicos Anastasiades, kuris šį vasarį pakeitė poste savo pirmtaką komunistą Demetrisą Christofiasą.
N. Anastasiades 2004 metais parėmė „Annano planą” – JT siūlytą, bet Kipro graikų per referendumą atmestą federacinės valstybės sukūrimo planą. Todėl Kipro turkai, bent jau žodžiais, reiškia atgijusią viltį, jog pagaliau pavyks susitarti.
Iš pirmų lūpų
Stefanos Evripidou
„Cyprus Mail” aktualijų skyriaus redaktorius
„Kai mano šalis vadinama turkų arba graikų Kipru, širdyje jaučiu skausmą, nes aš negyvenu „graikiškoje pusėje” ir nesuvokiu savęs kaip graiko ar turko. Aš gyvenu Kipre. Aš kiprietis, kalbu graikiškai, angliškai ir truputį prancūziškai. Mano šalis padalinta. Kas rytą nubudęs kalno viršūnėje matau Turkijos vėliavą. Ji man kaskart primena, jog mažame žemės lopinėlyje yra 40 tūkst. turkų karių. Gyvename mažoje saloje, kuri per amžius buvo viena šalis. Šimtus metų krikščionys ir musulmonai gyveno santarvėje.
7–8 dešimtmečiais ekstremistai veikė abiejose pusėse. Ir vieni, ir kiti naudojo smurtą, kad laikytų bendruomenes atskirtas.
30 metų Turkija draudė bet kokį ryšį tarp pietų ir šiaurės.
Ar aš turėčiau tikėti, kad turkai yra ten, nes Kipro graikai yra ginkluoti išprotėję nacionalistai?
Ar matėte, kas nutiko, kai ES nutarė pavogti pinigus iš didžiausių Kipro bankų? Žmonės neniokojo gatvių ir nežudė politikų. Mes – ne barbarai. Argumentas, kad mes griebsimės smurto, yra kvaila politinė priemonė, skirta užtikrinti Turkijos įtaką saloje.
Kita tokia priemonė – turkų statomas vandentiekis. Tai yra ilgalaikės Turkijos strategijos dalis – kontroliuoti salos šiaurės infrastruktūrą ir išteklius.
Kipras savo išskirtinėje ekonominėje zonoje rado gamtinių dujų. Bet Turkija ginčija Kipro teisę net kalbėti apie jų eksploatavimą. Po paraliais, Turkija reiškia teises ne tik į šiaurinius Kipro vandenis, bet ir į salos pietus, kur jos neturėtų būti nė kvapo! Gamtinės dujos keičia žaidimą ir bus įdomu stebėti, kaip jis vyks. Į jį įsitraukia Libanas, Egiptas ir Izraelis.
Bus matyti, kaip tai paveiks regioną – lems taiką ar daugiau konfliktų. Bet kuriuo atveju mūsų saloje neturėtų šeimininkauti nei Graikija, nei Turkija. Mums nereikia tėvo ar motinos, kurie sakytų, kaip elgtis.”
