Viešbutis „Ledra Palace” Nikosijos širdyje iki 1974 metų buvo didžiausias ir vienas prabangiausių viešbučių mieste.
Pokylių kambaryje kas vakarą griežė orkestras, vaikai pliuškenosi baseine.
Pastatas reikšmingas iki šiol, bet jau ne kaip viešbutis. Kai 1974 metais po vietos graikų mėginimų salą sujungti su Graikija Turkijos pajėgos užėmė šiaurinę Kipro dalį su gabalu Nikosijos, „Ledra Palace” atsidūrė Jungtinių Tautų (JT) buferinės zonos dalyje.
Ties buvusiu viešbučiu ir prasideda Žalioji linija – apleista niekieno žemė, kurioje jau beveik 40 metų šeimininkauja JT pajėgos.
Repeticija – proga pabendrauti
Linksmai nusiteikę JT taikdariai vieną saulėtą gegužės vakarą ir pasitinka žurnalistus, atvykusius į „Ledra Palace”.
Kariškiams anksčiau būdavo sunkiau – įtampa tarp Kipro graikų ir turkų gerokai nuslūgusi, o „Ledra Palace” nuo 2004-ųjų įrengtas Žaliosios linijos kirtimo punktas.
Bet dabar jie smagiai paklausia vardo ir pavardės bei paprašo pasirašyti kone svečių žurnale. Kokia vizito priežastis? Dvišalio Kipro graikų ir turkų „Choro taikai”, bene vienintelio, tiesa, ne oficialaus abiejų pusių pastangų bendradarbiauti ženklo, repeticija.
Dar 1997 metais įkurtas choras koncertuoja salos ir pietuose, ir šiaurėje, skatina kipriečius taikytis – susijungti į federacinę valstybę.
Ir iš tiesų choristų nuotaika kuo puikiausia. Kaip Europos pietuose, į repeticiją daug kas vėluoja, bet dėl to niekas pernelyg nesijaudina.
„Lena, vėluoji!” – chorvedei Lenai iš graikiškosios Kipro dalies sušunka jos partneris, šiaurietis Kursatas. Ir tuoj pat juokdamasis priduria: „Aišku, gal aš per anksti atėjau – pagal turkišką laiko juostą.”
Repeticija primena turgų. Kartą per savaitę pagiedoti „Ledra Palace” susitinkantys choristai, regis, kur kas mieliau aptarinėja įvairiausias paskalas ar istorijas iš asmeninio gyvenimo, nei klauso dirigentų nurodymų.
„Apie politiką mes nekalbame, nes suprantame esantys tik maži kareivėliai. Mes kaip šeima.
Visi mylime Kiprą ir norime, kad ilgainiui viskas būtų gerai”, – „Lietuvos rytui” teigė choro narys iš šiaurinės Nikosijos Yusufas Tozas.
Su manimi jis kalbasi apsikabinęs Kostį Kyranidą – graiką, kuris tuoj pat suskubo antrinti draugui: „Norėtume, kad Kipras būtų kaip mūsų choras – darnus ir draugiškas.”
Graikai nepanoro vienytis
„Žinoma, po referendumo turėjome problemų. Mus paliko daug narių turkų. Nėra ką slėpti – jie įsižeidė dėl balsavimo rezultatų”, – surimtėjęs pridūrė K.Kyranides.
Dabar jau akivaizdu, kad 2004 metais vykęs referendumas, kuriame kipriečiai ir šiaurėje, ir pietuose balsavo už arba prieš tuomečio JT generalinio sekretoriaus Kofi Annano pasiūlytą šalies suvienijimo planą, žlugo.
65 proc. Kipro turkų K.Annano planui suvienyti šalį į Jungtinę Kipro Respubliką – dviejų valstybių federaciją – pritarė, bet 76 proc. Kipro graikų tokį pasiūlymą atmetė.
Tarptautinė reakcija į tokią referendumo baigtį buvo įvairi: Vakarų šalių diplomatai reiškė apgailestavimą, o ŠKTR ir Turkijos lyderiai kone džiūgavo.
Esą faktas, kad Kipro graikai atmetė K. Annano planą, reiškia, jog ŠKTR – šalies, kurią iki šiol pripažįsta tik Ankara, izoliacija turi būti nutraukta.
„Pralaimėjo tik pietūs”, – tuomet skelbė Turkijos premjeras Recepas Tayyipas Erdoganas.
Bet ar tikrai?
Famagusta – šmėklų miestas
Savo ruožtu Kipro politikai, daugelis kurių 2004-aisiais aktyviai agitavo piliečius nepritarti K.Annano planui, dar bandė aiškinti, kad viltys taikiai susitarti su ŠKTR niekur nedingsta. Vis dėlto dabartinis Kipro užsienio reikalų ministras Ioannis Kasoulides „Lietuvos rytui” Nikosijoje paaiškino: net jei taikos derybos šių metų rudenį bus atnaujintos, šalies gyventojams labiau nei santykiai su šiauriečiais rūpi ekonominė krizė.
„Taip, mes pasiruošę bet kada atnaujinti derybas, bet žmonėms tai nerūpi. Be to, kažin ar ŠKTR ir Ankara sutiks su mūsų pagrindine sąlyga – kad turkų armija paliktų Famagustą”, – kalbėjo I. Kasoulides.
Famagustos kurortas iki turkų invazijos į Kiprą tiesiog klestėjo, tačiau dabar čia šeimininkauja turkų kariai. Populiariausia miesto dalis Varoša dabar virtusi vaiduoklių kvartalu.
I.Kasoulides viltimi susitarti nespindi: „Tarptautinė bendruomenė tiki turkų pažadais, tačiau leiskite mums likti skeptiškiems.”
„O ir dėl paties referendumo rezultatų kalti patys turkai. Pirmiausia mes netikėjome, kad jie vykdys įsipareigojimus. Bet svarbiausia, kad Turkija kažkodėl norėjo palikti dalį savo pajėgų saloje. Įdomu, kodėl?” – klausė Kipro diplomatijos vadovas.
Turkai jaučiasi įžeisti
Problemų gausu ir jų nemažėja. O kontrastas tarp dviejų Nikosijų tik didėja. Pietinė, europietiškoji Nikosija blizgėte blizga – prabangūs automobiliai, pasitempę žmonės ir puikūs restoranai.
Iš pirmo žvilgsnio pasipuošusi ir turkiškoji miesto dalis. Bet jie tik išdailino kelis pagrindinius pastatus.
Iš tiesų paėjus kelis šimtus metrų į šoną tampa akivaizdu – ŠKTR Kiprui neprilygsta nė iš tolo: senutėlės „Audi”, miestams Turkijoje būdingi valkataujantys šunys, apskurę vaikai Nikosijos pietuose.
Kone su piktdžiuga kalbama, kad šiaurei taip nesiseka todėl, kad ŠKTR apleido Ankara, prieš keturis dešimtmečius tiesiog pradėjusi čia vežti tūkstančius turkų, o vėliau juos pamažu užmiršusi.
„Padėtų ir turistai iš pietų. Bet Kipro graikai į ŠKTR nevyksta, nes jiems ši teritorija – okupuota. Jie taip protestuoja, nenori rodyti pasų kažkokiems turkams”, – sakė Nikosijoje dirbantis sociologas Charis Pslatis.
Savo ruožtu turkai jaučiasi įžeisti – ir dėl 2004-ųjų referendumo rezultatų, ir dėl pietiečių požiūrio. Vienoje šiaurinės Nikosijos kavinių dirbanti jaunutė turkė – puikiausias tokių nusivylimo nuotaikų pavyzdys.
Paklausta, ar šiaurėje pigiau nei pietuose, mergina tarsi nesuprasdama numojo ranka: „Kur – ten? Ne, aš ten niekada nebuvau, man neįdomu.”
Kiprą savinosi daug milžinų
Per 3,5 tūkst. metų nuo Kipro rašytinės istorijos pradžios jį savinosi įvairios imperijos.
Salą valdė graikai, romėnai, prancūzai, arabai, osmanai. 1878 metais po Rusijos ir Turkijos karo mainais į pažadą naujo karo atveju ginti turkus nuo Rusijos Kipras atiteko Britų imperijai. 1925 metais Kipras tapo Britų imperijos karališkąja kolonija.
1955 metais Kipro graikų sukilėliai – Kipro kovotojų nacionalinė organizacija – pradėjo kovoti prieš britų valdžią, siekdami, kad sala būtų prijungta prie Graikijos. Britų pareigūnai suformavo karinius policijos dalinius, kuriuos sudarė Kipro turkai.
1956 m. arkivyskupas Makarios, vadovavęs Kipro prijungimo prie Graikijos kampanijai, buvo ištremtas į Seišelių salas, bet 1959-aisiais sugrįžo ir buvo išrinktas prezidentu.
1960 metais, graikų ir turkų bendruomenėms susitarus dėl konstitucijos, Kipras paskelbė nepriklausomybę. Garantijos sutartis suteikė britams, graikams ir turkams teisę įsikišti kilus neramumams, o britai saloje išlaikė dvi karines bazes.
Neramumams vis dėlto prasidėjus, 1964-aisiais saloje suformuotos Jungtinių Tautų (JT) taikos palaikymo pajėgos. Kipro turkai pasitraukė į ginamus anklavus.
1974 metais Graikijos karinė chunta pabandė surengti perversmą ir išstumti iš posto Makarią. Po kelių dienų Kipro šiaurėje išsilaipino Turkijos kariai ir perversmas žlugo.
Turkų pajėgos užėmė trečdalį salos, kuri buvo padalinta į šiaurinę ir pietinę dalis palei Žaliąją liniją. Ji eina ir per Nikosiją – vienintelę padalintą sostinę pasaulyje.
Nors JT Saugumo Taryba priėmė rezoliuciją, kurioje reikalaujama, kad Turkijos pajėgos paliktų Kiprą, Ankaros atsakymas iki šiol išliko neigiamas, o 1983 metais buvo paskelbta apie Šiaurės Kipro Turkų Respublikos įkūrimą. Ją iki šiol pripažįsta tik Turkija.
