Ar Robertas Mugabe žino, kas yra taika? Prieš kelias dienas jis buvo perrinktas naujam valdymo terminui. Pastarąjį kartą jis susirėmė su Zimbabvės opozicija – ji buvo sutriuškinta rinkimų dieną liepos 31-ąją.
Jo oponentu buvęs šalies ministras pirmininkas Morganas Tsvangirai politinį įvykį apibūdino kaip klastotę. Ministras pirmininkas pabrėžė, kad rinkėjų balsai buvo suklastoti ir daugiau nei milijonas šalies rinkėjų nebuvo aprūpinti rinkimų biuleteniais. Tuo tarpu R.Mugabe tiesiog ignoruoja Vakarų šalių protestus ir kritiką.
Taktiniu lygiu tai yra pasisekimas. Jei Judėjimas už demokratinę pertvarką, M.Tsvangirai partija, prašys savo aktyvistus likti namie tam, kad išvengtų represijų belaukiant apeliacijos dėl rezultatų, R.Mugabe pasieks pergalę tokiu pat būdu, kaip buvo laimėtas pilietinis karas: be pasigailėjimo ir be galimos žalos apsvarstymo, tarsi tai būtų koks gyvybės ir mirties klausimas. Tai buvo tik prezidento rinkimai. Todėl R.Mugabe esant valdžioje, politiniai susirėmimai niekuomet nesibaigs.
Koks yra jo tikslas? Apginti savo žmones ar savo sostą? Tikriausiai, abu. Kitais metais jam bus 90 m., jo silpnybės darosi vis labiau pastebimos. Visą savo gyvenimą jis kruopščiai vengė tabako gaminių ir alkoholio. Jo limuzinai, naujieji rūmai, jaunos žmonos vulgari prabanga daugiau nebeslegia jo sąžinės. Bet jis negali laimėti kovos su senėjimu.
Ar jis ruošiasi kada nors pasiduoti ir pripažinti, kad atėjo laikas pasitraukti į nuobodų pensinį gyvenimą? Prieš visuotinius rinkimus jis pasakė M.Tsvangirai, kad tai gali įvykti. Šiuo pareiškimu jis siekė paerzinti žmogų, kurio neapkentė. Be abejonės, visa tai kėlė R.Mugabe didelį džiaugsmą.
Tokio amžiaus žmogus neturėtų taip netikėtai pakeisti savo programos, į kurią įeina ne tik Zimbabvės valdymas, bet ir kova už ją, net jei tam reiktų panaudoti nekilnius metodus. Jau ilgą laiką įvairūs konfliktai sukelia jam patogumo jausmą ir apsaugą. Karas taikos metu turi pavadinimą – smurtas. Vien tik šitas žodis nesuteikia galimybės sąžiningai apibūdinti ilgą R.Mugabe gyvenimą.
Agitatoriaus gyvenimas
R.Mugabe gimė 1924 metais Pietinėje Rodezijoje. Britanijos kolonijoje, kuri galiausiai tapo Zimbabve. Šios kartos vyrai ir moterys buvo liudininkais neapsakomai žiauraus rasizmo. Nėra įmanomo būdo sužinoti, kokiais būtent žodžiais buvo įžeidinėjamas mažasis Robertas, kuris buvo knygų žiurkė ir mamos sūnelis. Jo mama svajojo, kad jis taptų kunigu.
Šeima gyveno su katalikų misionieriumi, kad suteiktų daugiau galimybių šiai svajonei įgyvendinti gyvenant tragišku laikotarpiu. Airių kunigas, kuris vertino aštrų jaunojo berniuko sąmojį, tapo vaiko auklėtoju ir kažkuo panašiu į tėvo pakaitalą. Jis papasakojo berniukui, kaip prieš porą metų Airija kovojo ir galiausiai pasiekė nepriklausomybės atsiskirdama nuo Britanijos. Buvo naudojama jėga.
R.Mugabe išvyko mokytis į Fort Hare universitetą, kuris buvo pirmąja Pietų Afrikos kolegija juodaodžiams ir alma mater kai kuriems pagrindiniams Afrikos nacionalinio kongreso (ANK) nariams, įskaitant ir Nelsoną Mandelą. Jis baigė universitetą, atrado marksizmą ir tapo mokytoju Ganoje, kuri 1957 metais tapo pirmąja nepriklausoma Afrikos valstybe dekolonizacijos laikotarpiu.
Grįžęs į Rodeziją jis tapo agitatoriumi ir vėliau vienu iš partizanų lyderių, kurie reikalavo, kad ateitų pabaiga baltųjų mažumos valdymui. 1963 jis tapo politiniu įkaitu. Įkalinimo laikotarpiu jis daug mokėsi ir užbaigė ekonomikos ir teisės studijas Londono universitete neakivaizdiniu būdu. Visi sakė, kad jis turi septynis mokslinius laipsnius, kurie parodo jo smalsumą ir žinių troškimą. Jis pats ironiškai juokaudavo, kad yra „smurto absolventas.
Įkalinimas paskatino norėti vadovauti
Daugiau nei 10 metų praleidęs kalėjime jis nukeliavo į kaimyninį Mozambiką ir perėmė Zimbabvės Afrikos nacionalinės sąjungos – patriotinio fronto (ZANS–PF) valdymą. Karo laikotarpiu jis išmoko neapkęsti užsienio žiniasklaidos, ypač Didžiosios Britanijos, kurios leidinių antraštės dažnai jį vadindavo „Juoduoju teroristu“. Robertas Mugabe yra gyva, kvėpuojanti istorija. Tačiau niekas neketina to pripažinti. Šio dalyko R.Mugabe neapkenčia. Žinoma, jam trūksta taktiškumo, kuriuo pasižymėjo N.Mandela, sugebėjęs suderinti savo pasiryžimą su džentelmenišku žavesiu. Bet argi R.Mugabe dešimtmečius nekovojo už tą pačią juodųjų nepriklausomybe, kurią palaikė N.Mandela?
Devintojo dešimtmečio Zimbabvės nepriklausomybė buvo stulbinantis pasiekimas – toks žvalinantis, kaip regio muzika, kuriama Bobo Marley, kuris buvo persekiojamų juodųjų atlikėjų gynėju, kurie atvyko gastroliuoti į šalies sostinę Hararę.
Nepaisant to, kad R.Mugabe nekentė klausyti patarimų, tuo metu jis dar atsižvelgdavo į savo afrikiečių draugų nuomonę. Mozambiko prezidentas Samora Machelis įspėjo: „Jūs atveriate save sunaikinimui reikalaudami baltuosius išvykti kaip galima greičiau dėl nepriklausomybės.“
R.Mugabe nusprendė pasinaudoti S.Machelio patarimu pasiūlydamas laisvę žmogui, kuris dar prieš kelias savaites vadino jį „Šėtono apaštalu“: Ianas Smitas, Rodezijos ministras pirmininkas rasistas, prižadėjo, kad baltieji valdys Afriką dar „1000 metų“. Nieko nelaukiant, šalis ėmėsi griežtos politinės veiklos, tai būdinga visam pietų žemynui. Apartheido Pietų Afrika sugriežtino savo represijas namuose ir įsipareigojo destabilizuoti kaimynines šalis.
Žmonės vis dar laukia
Prireikė 10 metų, kad situacija teritorijoje nusistovėtų. Pakankamai laiko, kad Mugabe galėtų pradėti kitą savo kovos fazę, pradedant nuo žemės grąžinimo tiems, iš kurių ji buvo atimta prieš kolonizaciją. Visa tai vyko prieš šimtmetį, dėl to buvo neįmanoma išvengti tam tikrų klaidų.
Bet laikai, kai 4,5 tūkst. baltaodžių ūkininkų išnaudodavo trečdalį ariamų žemių, o likę 7 milijonai juodaodžių dalijosi kitą trečdalį, baigėsi. R.Mugabe ir anksčiau, ir dabar, manė, kad žemė yra kažkas mistiško. Tai nėra tik ūkininkų laukai ar politikų valdomos teritorijos. Šis misticizmas taip pat pasitarnavo ir karui.
Po karo už laisvę ir kovos dėl nepriklausomybės įvairūs susirėmimai niekada nesibaigė. Ekonominė padėtis buvo prasta.
Kai R.Mugabe pareikalavo, kad 51 proc. kasybos įmonių filialų veiktų Zimbabvėje, jis buvo sukritikuotas industrijos pasaulio ir išvadintas senu žmogumi, turinčiu idėjų, kurios yra užstrigusios kitoje eroje. Visi manė, kad šios idėjos pradings, bet jos pasiliko. Nepaisant visko, Zimbabvė turi antrus pagal pasaulinį dydį platinos resursus.
Taigi, R.Mugabe laimėjo. Žinoma, tik nedaugelis iš geriausių ZANS–PF narių sugebės pasipelnyti iš tokios netikėtos sėkmės. Žmonės, kurie turi būti dėkingi už išlaisvinimą iš priespaudos, turės palaukti.
