Praėjo jau 172 metai nuo to laiko, kai pirmąkart nuskambėjo „Šveicarijos psalmė”.
Tiesa, užtruko beveik pusantro amžiaus, kol ši religinė giesmė tapo oficialiu himnu. Bet ji taip ir netapo natūralia šios daugiakultūrės ir daugiakalbės visuomenės identiteto dalimi.
Ar tiesa, kad šveicarai taip niekada iš tiesų visa širdimi ir nepamilo savo himno – „Šveicarijos psalmės”, paklausiau šveicarų istorijos profesoriaus, dirbančio Ženevos universitete, Francois Walterio. Kitame telefono laido gale – pritariamas profesoriaus juokas ir paaiškinimai.
Giesmė tiesiog neprigijo
„Dabartinis himnas ne toks ir senas. Pirma naudojome kitą, kuris buvo giedamas pagal tą pačią melodija, kaip ir Jungtinės Karalystės himnas.
Tai kėlė nemažai problemų, ypač per sporto renginius. Paskui „Šveicarijos psalmę” patvirtinome kaip oficialų himną, bet iš tikrųjų visada kildavo nesklandumų”, – pasakojo F.Walteris.
Istoriko teigimu, religinis dabartinio himno tekstas neturi daug ištikimų gerbėjų, nemažai žmonių Šveicarijoje išvis nemoka jo teksto.
Keisti mėgins trečiąsyk
„Psalmė yra giesmė, kuri yra giedama bažnyčioje. Joje kalbama apie tai, kad Šveicarija yra labai graži šalis, kurioje yra kalnų, miškų, apdainuojamas šalies peizažo grožis ir už visa tai dėkojama Dievui”, – trumpai himno esmę nupasakojo F.Walteris.
Europos valstybėms, kartu ir Šveicarijai, pasirinkus sekuliarų, tai yra atskirtą nuo bažnytinio gyvenimo, kelią, toks ir iki tol abejonių kėlęs himno tekstas tapo dar svetimesnis.
Jau du kartus, 1986-aisiais ir 1990 m. pabaigoje, mėginta pakeisti himną.
Bet nieko iš to neišėjo. Ar trečias kartas nemeluos?
Rinks gerovės draugija
Naujas konkursas prasidės 2014 metų sausį ir truks šešis mėnesius – rugpjūčio 1-ąją, Nacionalinės šventės dieną, paskelbė Šveicarijos visuomenės gerovės draugija, įkurta 1810 metais šveicarų interesams ginti.
Antrąjį metų pusmetį žiuri vertins pasiūlymus ir išrinks laimėtoją. Jį 2015-aisiais pateiks Šveicarijos vyriausybei, kuri ir turės apsispręsti.
Draugijos nariai tikisi, kad naujojo himno tekstas bus modernesnis, o melodija energingesnė.
Himnas – keturiomis kalbomis
Vis dėlto planus greitai surasti visus tenkinančią išeitį „Lietuvos ryto” kalbintas istorijos profesorius įvertino skeptiškai.
„Mane nustebintų, jeigu per metus atrastume sprendimą.
Tai labai nelengva. Reikėtų ne tik muzikos, bet ir teksto, kuris galėtų būti giedamas keturiomis valstybinėmis kalbomis – vokiečių, prancūzų, italų ir retoromanų”, – kalbėjo F.Walteris.
Šveicarijoje oficialiomis laikomos himno versijos visomis keturiomis valstybinėmis kalbomis. Himno tekstas dėl vertimo subtilybių šiek tiek skiriasi, tačiau pagrindinė mintis išlaikyta.
Kiekvieno regiono žmonės himną gieda savo vartojama kalba, o kaip būna tada, kai jį tenka giedoti užsienyje, pavyzdžiui, per olimpines žaidynes?
„Tada atliekama muzika, o kiekvienas gali giedoti himną savo kalba, nes natos tos pačios”, – aiškino profesorius.
Šveicariškų vertybių paieškos
Dar didesnė mįslė – kaip surasti tekstą, kuris tiktų šaliai, kurios kiekvienas regionas turi savitumų, interesų, kiekvienas kantonas turi savo istoriją?
„Tai labai svarbus klausimas. Kokios yra bendros mūsų sekuliarios, daugiakultūrės visuomenės vertybės?” – retoriškai klausė F.Walteris.
Istorijos profesoriaus vertinimu, tokioje šalyje kaip Šveicarija neegzistuoja nacionalizmas.
„Tačiau yra tam tikro didžiavimosi, kad esi šveicaras, todėl, kad ekonomikai ne taip ir blogai sekasi, ji gyvybinga, nėra labai daug problemų, – teigė ekspertas ir nusijuokė: – Bet juk apie gyvybingą ekonomiką ir bankus himne negiedosi.” Tad kas dar lieka?
„Daugiakultūriškumas, vidinė darna, didelių konfliktų nebuvimas, kalnų vieta nacionaliniame identitete. Apie tai galėtų būti užsimenama himne. Bet kaip? Iki šiol niekas nerado sprendimo”, – sakė F.Walteris.
Nesusipratimai dėl melodijos
„Šveicarijos psalmė” kartą jau turėjo stiprią konkurentę tapti nacionaliniu himnu. Tai buvo populiari melodija „Kai pašauksi, mano Tėvyne” („Rufst du, mein Vaterland” – originalus pavadinimas vokiečių k.).
Šio 1811 metais sukurto teksto autorius buvo Johannas Wyssas, šalyje geriausiai žinomas kaip populiarios vaikų pasakos „Šveicarijos Robinsonas” bendraautoris.
Kurį laiką ši daina buvo atliekama politiniuose ir kariniuose sambūriuose ir de facto buvo vartojama kaip šalies himnas.
Tiesa, buvo viena problema – melodija.
Būtent ta daina, kaip minėjo profesorius, buvo atliekama pagal tą pačią melodiją kaip ir britų himnas „Dieve, saugok karalienę” („God Save the Queen”).
XX amžiuje plėtojantis šalių santykiams, o ir per sporto žaidynes, neretai pasitaikydavo gėdingų situacijų, kai šveicarų ir britų himnai buvo atliekami pagal tą pačią melodiją vienas po kito.
Psalmės pergalė
Taip toliau būti negali, 1961-aisiais nusprendė Šveicarijos Federalinė Taryba ir pradėjo diskusijas dėl naujo himno konkurso. Jis galiausiai surengtas 1979-aisiais. Nors buvo daug dalyvių, nė vienas nesugebėjo nurungti „Šveicarijos psalmės”.
Taip, lyg patys nepatikėtų, kad tai yra tiesa, 1981 metų balandžio 1-ąją šveicarai ją oficialiai pripažino nacionaliniu himnu.
Tai nutiko praėjus 140 metų, kai ši psalmė buvo sukurta ir atlikta 1841-aisiais. Jai muziką sukūrė Alberichas Zwyssigas, o žodžius – Leonhardas Widmeris.
Netrukus ji jau skambėjo per įvairias patriotines šventes.
1894–1953 metais Federalinė Taryba, tai yra Šveicarijos vyriausybė, kelis kartus buvo kviečiama paskelbti „Šveicarijos psalmės” nacionaliniu himnu.
Bet vyriausybė vis atsisakydavo, nes nebuvo įsitikinusi, kad „Šveicarijos psalmė” yra priimtina didžiajai gyventojų daliai.
Ypač nepatiko jaunimui
Kaip rodo ir šis ilgas dvejonių laikotarpis, šveicarams šis himnas niekada nebuvo visiškai prie širdies.
2000-aisiais šveicarų frankofonų ir germanofonų bendradarbiavimo žurnalo apklausos duomenimis, beveik niekas šalyje nemoka viso himno teksto atmintinai.
Ypač blogi rezultatai buvo jaunimo grupėje. Iš apklaustų 15–29 metų žmonių tik vienas procentas prisipažino mokantis visas himno eilutes.
Dalis žmonių mano, kad jo žodžiai yra pernelyg pompastiški, melodija nedinamiška, todėl buvo bandymų himną pakeisti, aiškinama oficialiame informacijos apie Šveicariją portale.
Nors yra ir išimčių – tarp pasisakančiųjų už tai, kad dabartinis himnas turėtų likti, yra ir jaunų žmonių.
„Manau, kad dabartinis himnas puikiai tinka Šveicarijai.
Mes atpažįstame šalį, kai girdime šį himną, kuriame yra daug mažiau smurto nei prancūziškame”, – „Lietuvos rytui” sakė Prancūzijoje studijuojanti šveicarė Annabelle.
„Šveicarija yra neutrali valstybė, linkusi spręsti problemas diskutuojant, užuot įsivėlusi į karinį konfliktą.
Ji taip pat turi labai unikalią tiesioginę demokratiją. Mano nuomone, tai labai svarbios Šveicarijos vertybės”, – dėstė Annabelle.
Himnų istorija
* Nacionaliniai himnai, tokie, kokius juos žinome dabar, yra gana naujas reiškinys. Jie susiję su nacionalinės valstybės atsiradimu Europoje XVIII amžiaus pabaigoje. Atsiradus nacionalinei valstybei iškilo ir jos simbolių poreikis.
* Valstybės pasirinko vėliavas ir herbus kaip vizualią ir himną kaip garsinę prisistatymo priemonę. Tik kelios valstybės iki to laiko jau turėjo tokius atributus. Kitoms ilgiau ar trumpiau užtruko juos atrasti.
* Ne viena valstybė įkvėpimo sėmėsi senose liaudies dainose, kitos ieškojo visai naujo sprendimo.
* Laikas himnui sukurti dažnai buvo kritinis veiksnys. Pavyzdžiui, Kosta Rikos kompozitorius teturėjo tris dienas pristatyti tinkamą kūrinį, kurį norėta atlikti per svarbų diplomatinį susitikimą.
* Diskusijų apie nacionalinio himno keitimą būta ne tik Šveicarijoje, bet ir Prancūzijoje.
* Yra manančių, kad „Marselietės”, buvusios revoliucijos dainos, tekstas per žiaurus. Jame yra tokių eilučių kaip „Jie ateina tarp mūsų, kad perpjautų gerkles draugėms ir sūnums!” arba „Ir jei kris mūsų jauni didvyriai, Prancūzija naujų greit pagimdys.” Bet tai tik pasvarstymai, mat prancūzai, ypač per sporto renginius, mėgsta visa gerkle traukti „Marselietę” ir žavėti prancūziškai nesuprantančius stebėtojus.
