Dar niekada Katalonijoje nebuvo tiek daug šnekama apie Baltijos valstybes ir jų istoriją. Šnekama ne dėl sporto laimėjimų ir ne dėl imigrantų ar šiaurietiško ekonomikos stiliaus. Dabar žvilgsnis krypsta į praeitį.
Po kelių savaičių Lietuva, Latvija ir Estija minės 24-ąsias Baltijos kelio metines. Šis įspūdingas reginys iki šiol ne tik sukelia malonių prisiminimų jame dalyvavusiems, bet ir daro įspūdį kitų šalių piliečiams. Bent jau Katalonijoje apie tai garsiai kalbama ir dabar.
Ir neatsitiktinai – baltų pavyzdžiu siekiama sutelkti katalonus, kurie vis drąsiau siekia nepriklausomybės nuo Ispanijos karūnos.
„Baltijos kelyje Lietuvos, Latvijos ir Estijos piliečiai 1989 metų rugpjūčio 23 dieną sujungė savo sostines žmonių grandine. Kitą pavasarį jie jau buvo laisvi”, – taip savo tinklalapyje skelbia nepriklausomybės siekianti organizacija Katalonijos nepriklausomybės asamblėja.
Pavyzdys – Baltija
Katalonų nepriklausomybės katilas, užviręs prieš metus, kai per Katalonijos nacionalinę dieną į gatves nepriklausomybės reikalauti išėjo pusantro milijono žmonių, verda toliau.
Dabar katalonai jaučiasi taip, tartum nuo nepriklausomybės juos skirtų vienas žingsnis. Ateinančiais metais turėtų būti surengtas referendumas dėl nepriklausomybės, o vėliau – nepriklausomybės paskelbimas. Bent jau toks optimistinis planas.
Bet pirmiausia katalonų laukia dar vienas svarbus žingsnis – Katalonijos kelias („Via Catalana”). Ir dėl jo šią vasarą Katalonijos akys krypsta būtent į Baltijos šalis. Įtikėję nacionalistai tvirtina, kad jie jau senokai žvalgosi į šiaurę.
„Jūs, baltai, mums jau seniai esate taikaus ir demokratinio nepriklausomybės kelio pavyzdys”, – „Lietuvos rytui” sakė Katalonijos dienraščio „Punt Avui” žurnalistas Oscaras Palau.
Jo užduotis ateinančiais mėnesiais – informuoti Katalonijos gyventojus apie rugsėjo 11-ąją, Katalonijos nacionalinę šventę, vyksiančią akciją „Via Catalana”. Panašų reginį šimtai tūkstančių lietuvių, latvių ir estų jau yra matę savo akimis.
Tai bus žmonių grandinė, jungianti Katalonijos šiaurę ir pietus. Katalonai prisipažįsta, jog juos įkvėpė originalusis Baltijos kelias.
Gausėja palyginimų
Pirmą kartą per pastaruosius dešimtį metų, kuriuos aš gyvenu Katalonijoje, čia viešai kalbama apie Baltijos valstybes.
„Punt Avui” jau išleido įvairių straipsnių apie Baltijos šalių nepriklausomybę ir Baltijos kelią.
„Baltijos šalių istorija būtų nesuprantama be Baltijos kelio”, – rašė „Punt Avui”.
Straipsnis iliustruotas mozaikos „Stebuklas” Vilniaus Katedros aikštėje nuotrauka.
Katalonijos spauda nevengia sieti ir pačių baltų bei katalonų.
„Nuo „Via Baltica” iki „Via Catalana”. Nuo žmonių grandinės, kuri 600 kilometrų ruože 1989 metais sujungė Lietuvą, Latviją ir Estiją, iki ruožo, kuriame turės susivienyti katalonai.
Nuo nepriklausomybės, kurią Baltijos šalys pasiekė 1990 metais, iki nepriklausomybės, kurios pastaraisiais metais trokšta Katalonija.
Štai tokį kelią piešia Katalonijos nepriklausomybės asamblėja per kitą Katalonijos nacionalinę dieną”, – rašė dienraštis „Punt Avui”.
Šio dienraščio žurnalistas pripažįsta, kad po pernai kilusios nacionalistinės katalonų bangos redakcija skiria daug dėmesio Katalonijos nepriklausomybei. Atsiperka.
„Tai netgi pagerino dienraščio pardavimą”, – prisipažino O.Palau. Todėl Lietuva, Latvija ir Estija bent jau iki rugsėjo 11-osios ir toliau mirgės „Punt Avui” puslapiuose.
Sieja panašios problemos
„Mus domina viskas, kas yra susiję su Baltijos keliu ir vėlesniu Baltijos šalių nepriklausomybės paskelbimu”, – sakė katalonų žurnalistas.
Kitų nedidelių šalių nepriklausomybe domėjosi ir kitas Katalonijos žurnalistas, buvęs televizijos kanalo korespondentas įvairiose pasaulio šalyse Marti Anglada.
Jis kovo mėnesį išleido knygą „Keturi nepriklausomybės keliai”, kurioje nagrinėja Latvijos, Estijos, Slovėnijos, Slovakijos istorijas siekiant laisvės.
Knygos autorius dažnai mini ir Lietuvą, tačiau prisipažįsta, jog oficialiai į sąrašą jos neįtraukė todėl, kad Lietuva, priešingai nei Latvija ir Estija, neturi stiprios rusakalbių mažumos.
„Katalonijos situacija panašesnė į Latvijos ir Estijos, kur nepriklausomybės šalininkams teko sukti galvą, kaip susikalbėti su stipriomis prieš nepriklausomybę nusiteikusiomis mažumomis.
Mes turime tokią pat užduotį, nes šalyje gyvena daugybė žmonių, emigravusių iš Ispanijos”, – knygoje rašo M.Anglada.
Laukia ir lietuvių
„Manome, kad kaip jums Baltijos kelias, taip mums Katalonijos kelias paspartins nepriklausomybės procesą. Mūsų tikslas – paspartinti įvykius ir įrodyti, kad Katalonija sutartinai pasisako už nepriklausomybę.
Taip pat, kaip ir Baltijos šalys, norime tai pasakyti ir visam pasauliui”, – „Lietuvos rytui” sakė Katalonijos nepriklausomybės asamblėjos atstovas spaudai Joanas Serra.
Asamblėja ieško Baltijos kelio organizatorių iš Lietuvos ir Latvijos. Jie galėtų atvykti į Kataloniją ir padėti mums prieš pat akciją, kai rugsėjo 11-ąją žmonės sudarys gyvą grandinę už laisvę.
Asamblėja yra susisiekusi su estais Ulo Laanoja ir Hennu Karitsu, kurie jau viešėjo Barselonoje ir dalijosi įspūdžiais iš Baltijos kelio. Dabar laukiama lietuvių atsako.
Renkasi norimą ruožą
„Metru arčiau laisvės link, surask savo kampelį istorijoje” – taip nacionalinė asamblėja ragina katalonus vienytis į grandinę, kuri 400 km pakrante jungs Katalonijos šiaurę ir pietus.
Barselonoje grandinė pasidalins į dvi dalis ir susitelks simbolinėse miesto vietose – stadione „Camp Nou”, prie Šv.Šeimos bažnyčios, Katalonijos aikštėje, prie Katalonijos parlamento ir vyriausybės rūmų.
„Tikimės, kad ir Katalonijos politikai prisidės prie mūsų projekto”, – vylėsi organizatoriai.
Šiuo metu grandinėje norintys dalyvauti katalonai yra kviečiami išsirinkti norimą ruožą ir internetu įsirašyti į dalyvių sąrašą.
„Bet, žinoma, rugsėjo 11 dieną Katalonijos kelyje galės dalyvauti visi norintys”, – sako J.Serra.
Dabar į Katalonijos kelią yra užsiregistravę jau ketvirtis milijono norinčiųjų. Žmonių grandinės rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais bus rengiamos įvairiuose pasaulio miestuose, jose dalyvaus katalonų emigrantai.
Nesnaudžia ir Katalonijos gyvenvietės – visą vasarą žmonių grandinės repetavo įvairiuose miestuose ir gyvenvietėse.
Gynė ir Lietuvos laisvę
Kalbėdami apie Baltijos ir Katalonijos kelią Katalonijos žurnalistai pabrėžia, jog vienas žmonių, paskatinusių Nepriklausomybės asamblėją pasekti Baltijos šalių pėdomis, yra dabartinis Latvijos garbės konsulas katalonas Xavieras Vinyalsas.
Jis yra ir grupės, kovojančios už tai, kad katalonai turėtų savo sporto komandas, prezidentas.
X.Vinyalsas nuo jaunystės svajoja apie nepriklausomą Kataloniją ir aktyviai palaikė Baltijos šalis jų kelyje į nepriklausomybę.
1989 metais, būdamas dvidešimties metų, šis katalonų nacionalistas pradėjo važinėti į Lietuvą, Latviją ir Estiją.
Dabar jis džiaugiasi, jog Baltijos šalims taip greitai pavyko išsilaisvinti.
„Išvažiavau į Baltijos šalis 1989 metais dėl ideologinių sumetimų. Nuo jaunystės maniau, kad kiekviena tauta turi teisę turėti savo valstybę. Kai sužinojau, kad Baltijos šalys stoja į kovą už nepriklausomybę, nusprendžiau, jog turiu jas palaikyti.
Per Baltijos kelią buvau Rygoje, o sausio 13-ąją kartu su lietuviais gyniau parlamento rūmus Vilniuje.
Man tada buvo 20 metų ir mano tėvai, sužinoję apie mano planus, pasibaisėjo.
Sovietai jiems atrodė labai pavojingi”, – „Lietuvos rytui” pasakojo X.Vinyalsas.
„Aš nesu vienintelis Katalonijos kelio iniciatorius. Žinoma, ne sykį esu galvojęs, kad katalonus galėtų įkvėpti Baltijos kelias.
Tačiau nėra vieno šios minties autoriaus – ji kilo grupei bendraminčių”, – sako X.Vinyalsas.
Nepriklausomybė neišvengiama
„Baltijos kelią ir Katalonijos kelią sieja tautų siekis tapti laisvoms.
Ir Baltijos šalys, ir Katalonija buvo neteisėtai okupuotos.
Skirtumas tas, jog Sovietų Sąjungoje buvo diktatūra, o mes dabar gyvename demokratijoje.
1989 metais man atrodė, kad Baltijos šalims bus kur kas sunkiau atsiskirti nuo Sovietų Sąjungos nei Katalonijai nuo Ispanijos”, – prisiminė katalonas.
„Jūs puikiai pasinaudojote unikalia galimybe, langu, kuris atsivėrė suklibėjus sovietiniam režimui.
Jei nebūtumėte pasinaudoję tuo momentu, nežinia, ar dabar būtumėte laisvi.
Mano manymu, panaši akimirka ateinančiais mėnesiais atsivers ir Katalonijai. Jei jūs sugebėjote atsiskirti nuo Sovietų Sąjungos, mes nuo Ispanijos tikrai atsiskirsime”, – ryžtingai žadėjo X.Vinyalsas.
Jis „Lietuvos rytui” pasakojo, kad 1992 metais per olimpines žaidynes Barselonoje buvo Lietuvos olimpinio komiteto atašė ir ėjo kartu su Lietuvos komanda.
„Vilkėjau Lietuvos aprangą, ją iki šiol turiu. Eidamas kartu su Lietuva aš tuomet iškėliau Katalonijos vėliavą.
Vėliau Ispanijos spaudai aiškinau, jog tai padariau todėl, kad esu katalonas ir trokštu, jog Katalonija turėtų savo nepriklausomas sporto komandas”, – kalbėjo pašnekovas.
Katalonijos nepriklausomybės siekis
Maždaug 1 tūkst. pr. Kr. pabaigoje Pirėnų priekalnėse pradeda formuotis nepriklausomi teritoriniai vienetai – katalonų grafystės, kurių gyventojus sieja viena kalba, religija ir kultūra. 1137 m. Kataloniją prisijungia Aragono karalystė.
1213–1276 m., valdant Aragono karaliui, Katalonijos kunigaikščiui Jokūbui I Užkariautojui, iš musulmonų atkariaujamos Katalonijos teritorijos.
Katalonija susivienija ir jos valdos nusitęsia nuo Valensijos ligi Pietų Prancūzijos. Šiuo laikotarpiu atsiranda terminas „paisos catalans” (katalonų žemės), apimantis visas katalonų kultūros įtakos teritorijas.
XIII–XIV amžiais Barselona tampa vienu didžiausių Viduržemio jūros pakrančių miestų, kur klesti amatai ir prekyba. Katalonų kalba metraščiuose pakeičia lotynų kalbą.
XV a. pabaigoje Aragono ir Kastilijos karalystės, susituokus karališkųjų dinastijų atstovams, susijungia į vieną teritorinį vienetą. Katalonija, remiantis karaliaus patvirtintais statutais, ir toliau išlaiko stiprią autonomiją.
1659 metais pasirašoma Pirėnų taika – Prancūzija užima Šiaurės Kataloniją.
1701–1714 m. vyksta Ispanijos įpėdinystės karas, kuris lemia Katalonijos prijungimą prie Kastilijos. 1714 m. rugsėjo 11 d. po 14 mėnesių apsupties Barselona kapituliuoja.
Katalonija praranda savo nepriklausomybę. Kastilijos karalius Burbonas Pilypas V sujungia Kastilijos ir Aragono karalystes, ir Katalonija praranda visas savo institucijas bei savarankiškumą. Prasideda Katalonijos kalbos ir literatūros nuosmukis.
XIX a. Katalonijoje įvyksta pramonės revoliucija. Suklesti šalies ekonomika. Katalonija išgyvena renesansą, sukuriamas politinio katalonizmo judėjimas. Įsteigiama Katalonijos lyga, reikalaujanti šalies autonomijos ir katalonų kalbos pripažinimo oficialia.
1914 m. įsteigiama Katalonijos Sandrauga, kurioje išrenkami deputatai iš Cheronos, Taragonos, Barselonos ir Leridos miestų provincijų.
1923–1930 m. Ispanijoje įsigali M.Primo de Riveros diktatūra, jos metu panaikinamos visos Katalonijos institucijos.
1931 metų balandį, po rinkimų šalyje, Ispanijos karalius Alfonsas XIII priverstas išvykti iš šalies, Ispanija paskelbiama respublika.
Balandžio 14 dieną Katalonijos prezidentas Francescas Macia i Llussa paskelbia Kataloniją nepriklausoma respublika, tačiau po kelių dienų jis priverstas tenkintis Katalonijos autonomija Ispanijos Respublikoje.
1936–1939 m. Ispanijoje vyksta pilietinis karas. Respublikonai kovoja prieš sukilusius generolus ir nacionalistus. Barselona tampa Ispanijos Respublikos pasipriešinimo centru, miestas nuolat bombarduojamas. Respublikonai pralaimi, prasideda generolo Francisco Franco diktatūra.
1939–1977 m. – Fašistinė F.Franco diktatūra. Katalonų kalbos ir kultūros represijos, Katalonijos autonomijos panaikinimas.
Mirus generolui F.Francui, 1978 metais sukuriama iki šiol galiojanti Ispanijos konstitucija, kuri pripažįsta Katalonijos autonomiją, tačiau nepripažįsta jos kaip tautos.
1980 metais atkuriamas Katalonijos generalitetas ir Katalonijos parlamentas.
1980–1990 metais Katalonija toliau kuria savo autonomijos institucijas. Įsteigiama Katalonijos policija „Mossos d’Esquadra” ir Aukščiausiasis Katalonijos tribunolas.
Taip pat išleidžiamas kalbos įstatymas, pagal kurį visose Katalonijos mokyklose mokoma kataloniškai.
2006 metais išleidžiamas naujas Katalonijos statutas, suteikiantis Katalonijai daugiau autonomijos ir vadinantis Kataloniją tauta.
Šį statutą katalonai priima referendumu, tačiau Ispanijos liaudies partija apskundžia jį Aukščiausiajam Ispanijos tribunolui kaip „nekonkstitucinį”.
2010 metais Aukščiausiasis Ispanijos tribunolas paskelbia, jog Katalonijos statutas, laikydamas Kataloniją tauta, prieštarauja Ispanijos konstitucijai. Tai Katalonijos visuomenėje sukelia didžiulį nepasitenkinimą.
2009–2011 metais Katalonijoje sustiprėja separatizmo nuotaikos. Įvairių gyvenviečių seniūnijos surengia vietos referendumus. Referendumuose, kurie negavo jokio finansavimo, aktyviai dalyvaujantys gyventojai balsuoja už Katalonijos atsiskyrimą nuo Ispanijos. Šis judėjimas virsta Nacionaline Katalonijos asamblėja, kuri šiuo metu yra tikras „nepriklausomybės variklis”.
2012 metų rugsėjo 11 dieną į Barselonos gatves prašyti Katalonijos nepriklausomybės išeina pusantro milijono žmonių.
Tuometis Katalonijos ministras pirmininkas Arturas Masas lapkričio mėnesį paskelbia išankstinius rinkimus ir pažada netrukus surengti referendumą dėl Katalonijos nepriklausomybės.
Rinkimus laimi separatistinių nuotaikų partijos, kartu valdyti pasižada Katalonijos respublikonų partija bei A.Maso vadovaujami krikščionys demokratai.
Referendumo data dar nežinoma, bet jį pažadėta surengti kitąmet. Ispanija sako šio referendumo nepripažinsianti, nes jį draudžia Ispanijos konstitucija. Tačiau Katalonijos lūkesčiai – nepriklausomybė.
