Jo dvi procesus Rusijoje ir Rytų Europoje apžvelgiančios knygos „Naujasis šaltasis karas” (2007 m.) ir „Apgaulė. Šnipai, melai ir kaip Rusija mulkina Vakarus” (2012 m.) sulaukė nemažo susidomėjimo ir kritikų vadinamos puikia Rusijos visuomenės ir politinio gyvenimo analize, rašo dienraščio Lietuvos rytas“ priedas „Rytai-Vakarai“.
E.Lucasas ne sykį lankėsi Lietuvoje, kurį laiką čia net gyveno, o jo pase, kurį Lietuvos nepriklausomybės 20-mečio proga žurnalistas padovanojo URM, įspausta pirmoji nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos viza.
Apie procesus Rytų Europoje E.Lucasas britų žiniasklaidai pradėjo rašyti nuo 1986 metų ir nuo to meto beveik porą dešimtmečių jo darbas buvo artimai susijęs su Rytų Europa ir Rusija.
Šiuo metu jis yra Londone leidžiamo įtakingo savaitinio žurnalo „The Economist” tarptautinio skyriaus redaktorius.
Lietuva turi kuo didžiuotis
– Nuo to laiko, kai pirmąkart apsilankėte Lietuvoje, atidžiai stebite Lietuvos ekonominį ir politinį gyvenimą. Kartais Lietuvoje teigiama, kad per nepriklausomybės laikotarpį mūsų šalis nepasiekė tiek, kiek galėjo. Kad tas 20-metis nebuvo sėkmingiausias Lietuvos istorijos laikotarpis. Kokia jūsų nuomonė?
– Nelabai mėgstu, kai vienas valstybės vystymosi periodas imamas lyginti su kitu, esančiu tolimoje istorinėje praeityje.
Galima sakyti, kad, lyginant su LDK laikotarpiu, dabartinis periodas labai nuvilia, bet, palyginti su 1863 m. sukilimu, kuris žlugo, yra kuo didžiuotis. Tokius platų kontekstą apimančius istorinius palyginimus vertinu labai skeptiškai.
Manau, jeigu 1990 metais kas nors būtų pasakęs, kad Lietuva bus NATO ir ES narė ir kad 2013 m. ji pirmininkaus Europos Sąjungai, tuo metu daugelis turbūt būtų sutikę, kad tai nuostabus rezultatas.
Kita vertus, labai liūdna dėl didžiulės emigracijos iš Lietuvos, nes tai rodo, kad visuomenė nepasitiki savo valstybe, žmonės jaučia, jog čia jie neturės ateities, ir masiškai išvyksta.
Jaunų aktyvių žmonių emigracija yra didžiulis priekaištas Lietuvos valdžiai. Reikia daryti viską, kad būtų sustabdytas mobiliausios ir ambicingiausios visuomenės dalies nutekėjimas. Manau, kad susigrąžinti šalį palikusius lietuvius turėtų tapti prioritetiniu šalies uždaviniu.
– Lietuva perėmė pirmininkavimą Europos Sąjungai labai sunkiu momentu, kai ekonominiai sunkumai ir nepasitikėjimas kelia abejonių dėl Europos Sąjungos ateities. Ar Europos Sąjungai gresia subyrėti?
– Visiškai klaidinga manyti, kad ES gresia subyrėti. Į ES gretas įsitraukė Kroatija. Latvija artimiausiu metu įsives eurą, Lietuva irgi planuoja tai padaryti ir turbūt kitos šalys ateityje pasielgs panašiai.
Reikia pripažinti, kad per pastaruosius metus ES išties prarado populiarumą, nes daug žmonių gana naiviai, idealistiškai įsivaizdavo Europos institucijų funkcionavimą ir jomis nusivylė.
Tam tikra prasme tai naudinga, nes Europos institucijos privalės pasistengti, kad pelnytų pasitikėjimą ir populiarumą, turės dirbti daugiau ir sunkiau, siekti, kad jų veikla būtų efektyvesnė, mažinti korupciją, spartinti sprendimų priėmimą.
Manau, gerai, kai oficialūs asmenys ir politikai kartais pagąsdinami, tada jie labiau atsižvelgia į visuomenės nuomonę. Bet nematau jokių ženklų, kad Europa dezintegruojasi. Taip, yra labai sunkių ekonominių problemų, kurios turi būti daug rimčiau sprendžiamos negu iki šiol.
Požiūris į Maskvą keičiasi
– Savo pirmojoje knygoje „Naujasis šaltasis karas” jūs teigiate, kad viena priežasčių, kodėl ėmėtės rašyti minėtą knygą, yra tai, kad Vakarų šalys Rusiją laiko normalia šalimi, kuri nekelia grėsmės demokratijai. Ar nuo to laiko, kai jūsų knygos buvo publikuotos, Vakarų požiūris į Rusiją pasikeitė?
– Taip, Vakarų politikų laikysenoje Rusijos atžvilgiu galima pastebėti kai kurių rimtų pokyčių. Sakyti, kad tai atsitiko dėl mano knygų, būtų pernelyg arogantiška, bet pokyčių yra.
Didžiausi pokyčiai pastebimi Vokietijos politikoje. Angelos Merkel specialusis pasiuntinys Rusijoje jau atvirai kritikuoja Kremlių dėl žmogaus teisių pažeidinėjimo.
Kitas svarbus pokytis įvyko Europos Komisijoje (EK), kuri tapo labiau susitelkusi ir gerokai vieningesnė dėl santykių su Rusija.
Tai, mano manymu, išryškėjo po to, kai daugmaž prieš penketą metų Rusija uždraudė lenkiškos mėsos importą esą dėl nepakankamos kokybės, nors priežastys buvo aiškiai politinės, ir tada EK vieningai pasipriešino komerciniam spaudimui, kurį Rusija bandė taikyti kai kurioms šalims.
Tačiau labiausiai pasikeitė pozicija dėl „Gazprom”. EK atliko labai didelį darbą, kad Rusijos dujų kartelis Europoje būtų suardytas. Ir tai turės ilgalaikį istorinį poveikį ir Europos, ir tolesnei Rusijos energetikos sektoriaus plėtrai.
– Lietuvos saugumo tarnyba – Valstybės saugumo departamentas neseniai pripažino, kad rusų šnipai veikia Lietuvoje, bet ilgą laiką tai buvo nutylima ir sukėlė spėlionių, ar Lietuvos saugumą garantuoti turinčios tarnybos tinkamai atlieka savo darbą. Ar gali būti, kad saugumą garantuoti turinčios institucijos pažeidžiamos?
– Kad Rusija aktyviai domisi tuo, kas vyksta nepriklausomomis tapusiose buvusiai Sovietų Sąjungai priklausiusiose valstybėse, ir stengiasi paveikti šių šalių politiką, aš išsamiai kalbu savo knygose.
Kas skaitė, galėjo rasti daugybę detalių, atskleidžiančių, kad Rusija įvairiais būdais – naudodamasi savo dominuojama padėtimi energetikos sektoriuje, manipuliuodama visuomenės nuomone, net informaciniu karu prieš vieną ar kitą šalį – siekė ir iki šiol siekia skleisti įtaką.
Kalbu ir apie Rusijos šnipus, dirbančius Rytų Europoje, pavyzdžiui, kaip Estijoje demaskuotas Hermanas Simmas arba Anna Chapman, kuri dirbo JAV pakeitusi savo tapatybę, ir apie būdus pasinaudoti žmonėmis, kurių tapatybė neatpažįstamai pakeista.
Ir, žinoma, dėsninga, kad Lietuvoje VSD pripažino ir paviešino tą faktą, kad Rusijos specialiosios tarnybos aktyviai veikia Lietuvoje rinkdamos informaciją ir siekdamos per įtakingus asmenis ar organizacijas paveikti priimamus sprendimus.
Šiuo metu pasitelkiamos ir naujausios technologijos – elektroninis šnipinėjimas, kibernetinė žvalgyba.
– Žmonės Lietuvoje ir kitose posovietinėse šalyse sunerimę dėl iki šiol tebesančio buvusio KGB įtakos. Ar ši struktūra ir šiandien dar turi galios?
– Taip, žinoma. Buvusio KGB įtaka Rusijoje šiuo metu labai didelė, nes pats Vladimiras Putinas buvo KGB darbuotojas ir dabar valdžioje vietas užima vadinamieji „siloviki” – toks grynai rusiškas žodis, įvardijantis turinčius realią galią.
Kalbant apie Lietuvą, žinoma, kad pastangos paveikti Lietuvos politiką pastebimos nuo pat Sovietų Sąjungos susikūrimo, o kai Lietuva buvo okupuota, čia veikė KGB struktūros. Pastangos paveikti Lietuvos politinį gyvenimą per įvairias valstybines institucijas ir energijos išteklius akivaizdžios nuo 1991 m.
– Kodėl tai, kas vyksta Rusijoje, jums atrodo nepaprastai svarbu?
– Parašiau net dvi knygas aiškindamas, kodėl. Dažnai girdžiu sakant: „Taip, labai liūdna dėl to, kas ten vyksta, bet daug žmonių Rusijoje mėgsta V.Putiną, tai kodėl mums turėtų rūpėti Kremliaus vykdomos nedorybės?”
Norėjau įrodyti, kad tai, ką V.Putinas daro blogai Rusijai, turi neigiamą poveikį ne tik jai pačiai, ne tik greta esančioms šalims, bet ir visai Europai bei Amerikai.
– Naujai paskirto ES ambasadoriaus Rusijai V.Ušacko nuomone, šiuo metu Rusijos visuomenė atsibunda ir yra pasirengusi pokyčiams. Ar išties yra pagrindo tokiam optimizmui?
– Taip, Rusijos visuomenė keičiasi ir pagrindas optimizmui yra. Bet yra ir dėl ko susirūpinti.
Viena vertus, ten susiformavo vidurinė klasė, kuri susikūrė asmeninę gerovę, gerokai sustiprino privatų sektorių ir šiose srityse įdiegė aukštesnius gyvenimo būdo ir kokybės standartus. Tačiau ji, susidūrusi su visuomeniniu sektoriumi, su valstybinių institucijų darbu, tokio pat lygio, prie kurio ji jau pripratusi, ten neranda.
Tai, kad vidurinė klasė dėl valstybės politikos ar institucijų tampa reiklesnė ir kritiškesnė, man patinka.
Tačiau tuo pat metu pastebimas ir ksenofobijos bei antivakarietiškų nuotaikų sustiprėjimas. Manau, kad Kremliaus propaganda per pastaruosius 10 metų padarė savo darbą, ir nereikėtų manyti, kad asmuo, kuris pakeis V.Putiną, būtinai bus geresnis. Gali būti atvirkščiai.
Kova su oligarchais – mitas
– Kovos su oligarchais šūkis atvedė V.Putiną į valdžią. Panašius šūkius politikai neretai naudoja ir kitose posovietinėse šalyse. Ar tai reiškia, kad tokių šalių politikai, siekdami valdžios, linkę pasitelkti panašius metodus, kokius taiko Rusijos politikai?
– V.Putinas skelbia kovą su oligarchais, bet pats yra didžiausias oligarchas Rusijoje. Jis sunaikino vienus oligarchus ir sukūrė kitus.
Vieni kaip Borisas Berezovskis, Michailas Chodorkovskis buvo nušluoti, bet vietoj jų atėjo kiti, pavyzdžiui, Igoris Ščecinas, Vladimiras Jakuninas ir, žinoma, pats V.Putinas.
Kai kurie, kaip Olegas Deripaska ir Romanas Abramovičius, aišku, liko, bet atėjo naujieji, dažniausiai iš tų gretų, kurios vadinamos žodžiu „siloviki”.
Lyginti su kitomis posovietinėmis šalimis būtų pernelyg keblu, nes jos neturi tiek daug gamtos išteklių, kurie ir padėjo susiformuoti labai turtingų ir įtakingų asmenų grupei.
Aš oligarchais vadinu žmones, kurie privatizacijos metu turėjo progos sugriebti į savo rankas naudingąsias iškasenas ir iš jų susikrovę turtus tapti ne tik turtingi, bet ir įtakingi politikoje.
Nematau, kad kitur būtų susidariusios sąlygos atsirasti oligarchams. Kazachstane viską valdo viena šeima, Uzbekistane irgi viskas vienos šeimos rankose, Baltarusijoje – Aliaksandro Lukašenkos šeimos rankose.
Turint omenyje 12 posovietinių valstybių, kitose buvusiose sovietinėse šalyse, išskyrus Rusiją, oligarchų nematau.
Jei politikai kalba apie kovą su oligarchais, manau, tokiu atveju jie turi galvoje korupciją, kuri egzistuoja.
Nenorėčiau veltis į ginčus dėl terminologijos, tačiau, mano galva, oligarchas yra tas asmuo, kuris valdo milijardus, įgytus nesąžiningai privatizavus žemės gelmių turtus, ir manau, kad kai kalbama apie oligarchus Lietuvoje, galvoje turima visiškai kas kita.
– Dabar rašote naują knygą?
– Taip. Knyga, kurią dabar rašau, turėtų pasirodyti ne anksčiau kaip 2015 m. Nors labai stengiuosi, anksčiau pabaigti nepavyks. Ir ši knyga bus kitokia nei ankstesnės – ji skirta kibernetiniams nusikaltimams.
