Dabar moteris islamą vadina vaistu nuo visų ligų, o daugelis žmonių pasaulyje gyvena pagal musulmoniškas tradicijas net patys to nežinodami.
Nusivylusi santuokiniu gyvenimu Lietuvoje, Didžiojoje Britanijoje Asta R. dar labiau pasibaisėjo tenykščiais vyrais, tačiau rado prieglobstį jos naująją religiją toleruojančio vyro glėbyje.
– Vilniuje, atrodytų, turėjote viską: vyrą, nuosavus namus, draugų, išsilavinimą. Kodėl išvažiavote į Didžiąją Britaniją?
– Turėti viską – nereiškia būti laimingai. Mokslai sekėsi puikiai, santykiai su draugais ir šeima – taip pat. Tik štai santuokinis gyvenimas buvo nelaimingas.
Būtent tuo metu, kai susituokėme, krizė pasiekė kulminaciją, ir aš daugiau nebegalėjau to pakelti. Kaip tik gavau pasiūlymą studijuoti užsienyje.
Galimybė pasirodė labai viliojanti. Išvykusi turėjau būti tik pusmetį ir atrodė, kad šio laiko užteks pailsėti nuo prislėgusio santuokinio gyvenimo. Vyras neprieštaravo, net džiaugėsi, kad išvažiuoju.
Tarsi ir jam našta būtų nuo pečių nuslydusi.
– Esate išvaizdi moteris: aukšta, liekna, dailių veido bruožų. Ar sulaukdavote vyrų dėmesio? Ar Lietuvoje ir Didžiojoje Britanijoje vyrai skiriasi?
– Manau, kad nesu tipinio lietuvio vyro svajonė. Nesu kažkuo išsiskirianti iš minios, tokio tipo moterų kaip aš – pilna Lietuva.
Pastebėjau, kad vyrai dėmesį Lietuvoje rodo tiktai išskirtinės išvaizdos moterims. O štai Anglijoje bent kiek dailesnė mergina gali tuoj pat sulaukti dėmesio, tačiau nesakau, kad tai yra labai gerai.
Kuo labiau galvojau apie lietuvių ir britų vyrų skirtumus, tuo daugiau panašumų atradau.
Vyrų prigimtis tokia pati, nesvarbu – Lietuvoje ar kitur. Tačiau vieną skirtumą galėčiau pasakyti. Ir tai būtų lietuvių vyrų naudai.
Tradicinis lietuvis vyras moterį gerbia labiau nei tradicinis britų vyras. Lietuva, palyginti su Britanija, yra konservatyvi šalis, kitais žodžiais sakant, dar nesugadinta.
Dėmesys moteriai Anglijoje taip stipriai rodomas, kad tai jau galima pavadinti priekabiavimu ir išnaudojimu.
Lietuvoje vyrai drovesni, atsargiau renkasi žodžius – tai ir pavadinčiau pagarba. Mano nuomone, geriau šaltas it plienas lietuvis vyras nei karštas ir gyvuliškas britas.
Tokie dažniausiai ieško tik pasilinksminimo ir tokius labai lengva atpažinti. Todėl nuo jų tuoj pat nusisuku ir laiko negaištu. Nemanau, kad kiekvieną šiukšlę reiktų surinkti ir apsimesti, kad tai – geras daiktas.
Beje, su moterimis tokia pati situacija.
– Tai kodėl išsiskyrėte su vyru? Ar gailėjotės? Ar po to tapote išrankesnė?
– Kai tuokėmės, abiems buvo vos dvidešimt vieneri. Kas yra santuoka, abu labai skirtingai įsivaizdavome, bet abu siekdami laisvės nuo tėvų susituokėme ir tai vėliau tapo kalėjimu mums abiems.
Tokio gyvenimo net santuoka nepavadinčiau. Tiesiog du žmonės gyvena po vienu stogu. Jis mane kaltino, kad aš jo nesuprantu, o aš dar iki dabar negaliu suprasti, kaip laimę galima rasti alkoholyje ir kompiuterinių žaidimų pasaulyje, kaip galima net studijų dėl to nebaigti.
Mano supratimu, gera žmona arba vyras turi įspėti ir pamokyti savo antrąją pusę, kai ši daro ką nors nepriimtina, kai tai kenkia ir pačiam asmeniui, ir santuokai. Reikia prižiūrėti vienam kitą.
Ilgainiui pavargau, nustojau dėti pastangas, nusigręžiau. Dar prieš išvažiuojant į Britaniją neoficialiai santuoka buvo baigta.
Buvęs vyras susirado naują merginą ir pradėjo kurti naujus santykius.
Išranki nepasidariau. Vertybės, kurias norėčiau, kad vyras turėtų, liko tokios pačios. Tiesiog pradėjau stebėti vyrus ir vertinti jų elgesį.
– Britanijoje pradėjote bendrauti su musulmonais. Kokie jie? Kas jus paskatino priimti islamą?
– Šiaip jau visą gyvenimą domėjausi šia kultūra. Turėjau pažįstamą turką, kuris daug pasakodavo apie savo šalies tradicijas ir apie religiją.
Dar Lietuvoje pradėjau skaityti straipsnius apie musulmonus, islamą, apie moteris islame, ar tikrai jos taip skriaudžiamos. Kuo daugiau domėjausi, tuo viskas labiau atrodė priimtina, taip turi būti ir tai vienintelis tiesus kelias.
Mano vyrui tai labai nepatiko. Jis netikintis ir visada akivaizdžiai šaipydavosi iš tikinčiųjų. Tiesiog augo tokioje šeimoje, kurioje vietos tikėjimui nebuvo. Kalbėtis su juo apie tai buvo tabu.
Iš draugų palaikymo taip pat nesulaukiau. Lietuviams musulmonai – teroristai.
Manęs niekas nesiklausė, o nuolatiniai juokeliai, kad uždės man liemenę su sprogmenimis, tiesiog atsibodo. Liko daugybė neatsakytų klausimų. Atsakymų paieškos buvo pratęstos išvykus iš šalies.
Prasidėjus studijoms universitete, susipažinau su pirmaisiais musulmonais, jų buvo ir tarp mano dėstytojų, ir tarp bendrakursių.
Vėliau daugiau musulmonų sutikau darbe. Po tuputį pažįstamų ratas plėtėsi, kartu skaidrėjo ir mano supratimas, kad ne visi musulmonai yra religingi, taip pat kaip ir krikščionys.
Nešiojantys tik tokį pavadinimą, nes gimę tokioje aplinkoje ir patys nepasirinkę tokio tikėjimo.
– Bet juk islamo religija iš tikrųjų ne veltui siejama su terorizmu, šventuoju karu ir religiniu fanatizmu.
– Turiu tvirtą nuomonę apie vadinamąjį šventąjį karą. Žodis „jihad“ reiškia sunkumus gyvenime. Pavyzdžiui, moralinis visuomenės nuosmukis.
Tai yra sunkumas, kurio doras musulmonas turi netoleruoti ir stengtis rodyti kitokį pavyzdį, atvesti į doros kelią tuos, kurie pasiklydo.
Šventąjį karą vadinu Korano žodžio skleidimu žmonėms, kurie dar neatrado islamiškojo kelio.
Islamas yra vaistas nuo visų Žemėje egzistuojančių moralinių ir etinių ligų, ir būtų labai savanaudiška pasilaikyti šį vaistą tik sau. Ši religija moko pakantumo, nuolankumo ir atlaidumo savo skriaudėjui.
Jei aš atleisiu jam, tai ir Dievas atleis. Tačiau įdomu tai, kad musulmonas, nors ir mokomas begalinės kantrybės, negali leisti žeminti jo orumo ir kentėti nuolatinės priespaudos.
Puikus pavyzdys yra Arabų pavasaris. Ateina laikas, kai ištvermingo musulmono kantrybės taurė yra perpildoma.
– Papasakokite, kaip įvyko jūsų atsivertimas.
– Tapti musulmonu labai lengva, tiesiog tereikia pripažinti, kad toks esi. Daugelis žmonių pasaulyje gyvena kaip musulmonai, tik dar nežino, kad jie tokie yra.
Žmonės, kurie nėra susidūrę su islamo tiesomis, išdėstytomis Korane, mano kad islamas – labai griežta religija, skriaudžianti moteris, žudanti kitatikius ir t.t.
Tačiau yra visiškai priešingai. Pagrindinės moralinės ir etinės nuostatos, pagal kurias gyvena žmonija ir pagal kurias yra sudarytos šalių konstitucijos, yra būtent tokios, kokios nusakytos Korane.
Esu praktikuojanti musulmonė. Tiesa, penkis kartus nesimeldžiu ir skarų nenešioju. Dažnai melstis būtų labai sudėtinga dėl dabartinio darbo, o skara, kuri vadinama jihab, neprivaloma, jei esu pakankamai stipri pakelti tą ne patį poetiškiausią vyrų dėmesį, apie kuri kalbėjau anksčiau.
Su trumpu sijonu nelakstau, stengiuosi kūną pridengti gražiais, padoriais drabužiais. Mano nuomone, moteris savo kūną turi saugoti nuo kitų akių.
Gyvenu pagal islamiškas tiesas, kurios išdėstytos Korane, ir esu sunitė, kuri tiki, kad paskutinis Dievo pranašas buvo Mahometas.
Stengiuosi kiek įmanoma dažniau melstis, laikausi ramadano mėnesio išbandymo, dalijuosi žiniomis apie islamą. Taip pat daugelio smalsumui patenkinti pasakysiu, kad nevartoju alkoholio ir nerūkau cigarečių.
Kiaulienos mano valgiaraštyje taip pat jau seniai nebeliko.
– Kaip pasikeitė jūsų požiūris į save, šeimą, draugus, Lietuvą, Europą?
– Islamas man – gyvenimo būdas. Žinoma, jis nėra lengvas, bet apdovanojimas yra vertas pastangų.
Prieš išvykdama iš Lietuvos maniau, kad lietuviai degraduoja dėl alkoholio vartojimo, tačiau čia, Didžiojoje Britanijoje, susidūriau su dar didesniu moraliniu nuosmukiu, kai žmonės jau patys savęs nebegerbia.
Kiek teko keliauti po Europą, tokios baisios šalies, kaip Didžioji Britanija, kalbant apie žmonių moralę, dar neteko matyti.
Geram musulmonui ši šalis yra tikras pragaras Žemėje, visur daugybė pagundų. Merginos nebežino, kaip kitaip patraukti vaikinų dėmesį, todėl tampa tik pigia mėsa.
Būtent taip ir elgiamasi su moterimis šioje šalyje. Islamas mane išmokė, kas yra tikra pagarba moteriai ir vyrui.
Šioje religijoje labai daug dėmesio skiriama santykiams, kokia turi būti šeima, kokie santykiai turi būti su draugais ir visuomene.
Kalbant apie vyro ir moters santykius, turiu griežtą nuomonę. Trumpai sakant, arba tarpusavyje rimtai, arba nieko.
Palaikyti draugiškus santykius galima, tačiau peržengti intymumo ribos – ne.
Vyras neturi teisės naudotis moters gėrybėmis tol, kol nepasižadės jos saugoti visą gyvenimą.
Paprastai tai vadinama santuoka. Nesu tokia kategoriška ir nesakau, kad seksas turi būti tik po vestuvių, tačiau ir beprasmiško partnerių keitimo nepalaikau.
– Kaip žiūrite į krikščionis? Juk tarsi abiejų šių religijų propaguojamos tiesos panašios, tačiau tikinčiųjų elgesys skiriasi.
– Nėra jokio elgesio skirtumo. Ir krikščionys, ir musulmonai būna praktikuojantys ir nepraktikuojantys.
Musulmoniškos šalys yra griežtesnės savo kultūros atžvilgiu, todėl ten labiau viskas slepiama ir nėra taip akivaizdžiai atskleidžiama, kaip Vakarų kultūroje, kurioje dominuoja krikščionys.
Štai tokia yra paslaptis tarp šių dviejų religijų, todėl atrodo, kad musulmonai yra labiau tikintys.
Dauguma klausia, kodėl pasirinkau islamą, o ne krikščionybę, nes jų tikėjimo tiesos panašios. Koranas yra naujausias Dievo žodis, niekas to žodžio per šį palyginti trumpą religijos egzistavimo laikotarpį nepakeitė, o Biblija yra perrašyta šimtus kartų.
Netikiu Biblijos autoritetingumu ir originalumu. Dauguma pasakojimų neatitinka istorinių faktų, nėra istorinių liudijimų apie pranašus.
Tuo tarpu apie pranašą Mahometą istorinių liudijimų yra. Islamas teigia, kad Dievas yra vienas ir nėra jokios švenčiausios trejybės, o Jėzus Kristus buvo tik dar vienas Dievo pranašas, kaip ir Mahometas.
– Šiuo metu turite draugą. Ar jis musulmonas?
– Po dvejų laukimo metų pagaliau pasirodė žmogus, vertas mano dėmesio. Tai ne lietuvis ir ne britas, o europietis, iš kalnų grožiu ir seno kirpimo vyrais garsėjančios šalies.
Šį kartą vyrą rinkausi pagal musulmoniškus patarimus, o ne pagal jausmus. Vadinamas meilės jausmas vieną dieną gali dingti, kas ir nutinka tarp daugelio porų.
Susipažinome darbe. Neslėpsiu, kaip daugelis merginų, pirmiausia pastebėjau vyro išvaizdą.
Kadangi jis man patiko, pradėjau klausinėti kitų kolegų, ką apie jį žino. Tai pirmas žingsnis, kaip ieškoti būsimo vyro pagal islamą.
Atsiliepimai buvo puikūs, todėl kitą kartą nusprendžiau sutikusi jį ilgiau pasikalbėti. Tą patį vakarą grįžusi namo socialiniame tinkle radau žinutę, kad esu pakviesta į pasimatymą.
Pasakiau, kad esu musulmonė. Nesitikėjau, kad jis bus toks supratingas.
Kaip vėliau paaiškėjo, jis – iš katalikiškos ir konservatyvios šeimos, bet nėra labai religingas, nors ir turintis stiprias šeimos vertybes ir gerbiantis kitus žmones.
Taip draugavome 4 mėnesius, be jokių įsipareigojimų, kaip pora. Taip pat sutarėme, kad nebus jokio fizinio kontakto, nes vieną kartą šį žingsnį žengus, nebus kelio atgal pasitraukti.
Tačiau jokio spaudimo iš jo pusės ir nebuvo. Jo nuomone, tai yra vyro pagarba moteriai. Manau, kad ir Lietuvoje tokį vyrą vis dar galima surasti, tačiau pavadinčiau tai tikra nacionaline vertybe.
– Po visų gyvenimiškų patirčių ko palinkėtumėte gyvenimu nusivylusiems lietuviams, ypač merginoms, moterims?
– Palinkėčiau būti stiprioms ir nepasiduoti tuščioms vyrų vilionėms, kad ir kokios realios jos atrodytų. Taip pat gerbti ir saugoti save, nedalinti savęs.
Moteris – kaip šilkas, kartą į balą įkritęs, amžinai liks su dėme.
Tikiuosi, mano istorija ir jaunas merginas, ir moteris, kurios ieško antrosios pusės, ir tas, kurios yra sutuoktinės bei mamos, įkvėps į islamą pažvelgti iš arčiau ir pasinaudoti jo teikiamais patarimais.
Laiko atgal neatsuksi, tad reikia atleisti sau už praeities klaidas ir pradėti dorai gyventi tuojau pat, o ne rytoj.
