Artėjančią Rugsėjo 1-ąją durų nebeatvers šešiametės pradinės Pristavonių ir Navinykų mokyklos. Taip, jas praėjusiais metais lankė vos atitinkamai 9 ir 28 vaikai.
Tačiau dabar iš trijų paskutinių čia veikusių mažų lietuviškų kaimo mokyklėlių liks vienintelė Vidugirių, nors joje pernai mokėsi perpus mažiau vaikų nei Navinykuose – 14, rašo „Lietuvos ryto" priedas „Rytai-Vakarai".
Tokio sprendimo paslaptingumas ir žinia, kad uždaryti mokyklas nurodė tautietis – Punsko valsčiaus viršaitis Vytautas Liškauskas, ir sukėlė barnius lietuvių bendruomenėje.
Žolinės vainikas prakalbo
Ginčų nuotaikas apnuogino ir dar labiau paaštrino iškalbingas Žolinės vainikas, kurį į Punsko bažnyčią atnešė bedarbiais likę Navinykų mokyklos pedagogai.
Pagal ilgametę tradiciją vietos lietuviai Žolinės dieną iš kiekvienos gyvenvietės į šventę suneša įvairiausių formų vainikus, supintus ir papuoštus gėlėmis, kviečiais, uogomis, kitomis naujojo laukų derliaus gėrybėmis.
Po pamaldų vainikai per iškilmingas eitynes apnešami aplink bažnyčią ir galiausiai joje kelioms savaitėms pastatomi pasigrožėti.
Tačiau šiemet Navinykų mokytojų ir Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugijos padarytas Žolinės vainikas sukėlė didžiulį atgarsį dėl simbolinio pagrūmojimo tiems, kurie išdrįso uždaryti mokyklą.
Kaltinimai – poeto lūpomis
Vainiko viršuje navinykietės pakabino šiaudinį skambutį, o jo viduryje iš kviečių varpų suformuotoje saulutėje įtaisė lietuvišką knygą, apjuostą grandine su užrakinta spyna.
Knyga buvo padėta ne ant žydinčių gėlių, bet ant spygliuočių, o šalia jos – užgesusi žvakė.
Dar iškalbingesnis buvo atverstas knygos puslapis su garsaus XIX amžiaus Tilžės lietuvininko – poeto Viliaus Bruožio eilėraščiu „Lietuviška tu giminėle”.
Vainiko kūrėjai specialiai pabraukė eilėraščio žodžius „Ar iš naudos dabar naikina lietuviai savo giminę”.
Dvejonės prie šventinių stalų
Žinoma, ne visi šventės dalyviai lankėsi bažnyčioje ir ne visi į ją užėję suprato navinykiečių vainiko simboliką.
Tačiau diskusijų apie mokyklų uždarymą ir dėl jo kilusį lietuvių bendruomenės susiskaldymą netrūko ir prie vaišių stalų.
Gal todėl, kad artėjanti Rugsėjo 1-oji daug žmonių kelia nemenką nerimą: atleistiems pedagogams dėl naujo darbo paieškų, o iškraustytiems vaikams ir jų tėvams dėl kraustymosi į kitas mokyklas.
Daugelis „Lietuvos ryto” pakalbintų senesnių punskiečių gynė Punsko valsčiaus viršaitį V.Liškauską. Esą būtent dėl jo, kaip gabaus vadovo, ši tūkstančio žmonių gyvenvietė pastaraisiais metais labai išgražėjo.
Punske buvo nutiesti nauji keliai, šaligatviai, pagaliau sutvarkyta kanalizacija.
Vyresni vietos gyventojai dėl mokyklų uždarymo dažniausiai kaltino kitus – esą V.Liškauskui taip elgtis nurodė valsčiaus taryba, regiono vadovai lenkai ar didesnę paramą atsisakiusi suteikti Lietuvos valdžia.
Tiesa, jaunesnių ir aktyviau lietuviškų draugijų veikloje dalyvaujančių tautiečių nuomonės dėl viršaičio išsiskyrė.
Vieni neslėpė ir toliau jį remiantys, tačiau kiti kalbėjo, kad jeigu V.Liškauskas nesugebėjo surasti lėšų lietuviškoms mokykloms, jis privalėjo atsistatydinti, bet jų neuždaryti.
Punskiečiai neslėpė, kad mokyklų uždarymas sukėlė chaosą lietuvių bendruomenėje, ir tvirtino, kad tokiam sprendimui pritrūko skaidrumo.
Ne visi patikėjo, kad didesniosios Navinykų mokyklos uždarymą nulėmė vien tai, kad pastatas, kuriame ji įsikūrusi, buvo senesnis už namą, kuriame veikia Vidugirių mokykla.
Kai kurie punskiečiai net puse lūpų prasitarė, kad sprendimui įtakos galėjo turėti tai, kad viršaitis yra kilęs iš Vidugirių, o toje mokykloje esą dirba jo giminės ir bičiuliai.
Dar kiti „Lietuvos rytui” teigė, kad viršaitis po keliolikos metų valdymo ėmė pernelyg pasitikėti savimi ir nebeklausyti kitų nuomonės.
V.Liškauskas Punskui tvarkyti esą paėmė per daug paskolų ir lietuviškas mokyklas uždarė išsigandęs bankų grasinimų.
Kitos išeities nematė
Kaimyninėje Lenkijoje valstybė mokyklas remia vien suteikdama joms paramą mokinio krepšelio forma – trūkstamas lėšas privalo skirti savivaldybės.
Šešioliktus metus Punsko valsčiaus viršaičiu dirbantis V.Liškauskas „Lietuvos rytui” sakė, kad dėl mažėjančio mokinių skaičiaus kasmet tirpo ir valstybės parama.
Tad jam esą jau senokai tapo aišku, kad pradines kaimo mokyklas teks uždaryti.
„Manęs išlaidavimu tikrai niekas negalėtų apkaltinti, – kalbėjo V.Liškauskas. – Pagal taupumą Lenkijoje iš 1500 kaimo savivaldybių užimame 17-ąją vietą.
Šešerius metus nekėliau sau ir darbuotojams algų – visus pinigus investavau į gyvenvietės gerovę. 2010 metais Lenkijoje užėmėme antrąją vietą pagal ES paramos panaudojimo efektyvumą.”
Viršaitis tvirtino maksimaliai ilgai atidėliojęs Navinykų ir Pristavonių mokyklų uždarymą.
Tačiau jam ryžosi apskaičiavęs, kad priešingu atveju 2014-aisiais visus iš mokesčių Punske surenkamus 2,4 mln. zlotų jau teks skirti vien švietimui.
„Reikėjo apsispręsti, ką gelbėti: viso valsčiaus ar dviejų mažų mokyklų interesus, – „Lietuvos rytui” teigė V.Liškauskas. – Todėl nors ir su labai skaudančia širdimi uždariau mokyklas.”
Anot viršaičio, lietuvių švietimo kokybė nepablogės. Mat visi vaikai bus vežiojami į modernesnę Punsko mokyklą, kuriai Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija jau papildomai skyrė autobusiuką.
Vidugirių mokyklos esą ateityje irgi laukia toks pat likimas, o ji buvo palikta veikti dėl geriausių sąlygų mokytis.
Varšuva netesėjo pažado
Lietuvių bendruomenės pirmininkas Punsko gimnazijos direktorius Jonas Vydra teigia, kad viršaitį į kampą iš dalies įstūmė pačios Lenkijos švietimo ministerija. Pastaroji prieš pusantrų metų pažadėjo, kad padidins lietuviškų mokyklų finansavimą 80 proc., tačiau iš tikrųjų jį padidino vos 20 proc.
Šis faktas piktina ir Seinų lietuvių „Žiburio” gimnazijos direktorių Algirdą Vaičekauską.
Jis absurdiška vadina situaciją, kai Lietuva išlaiko daugiau nei 100 lenkiškų mokyklų, o Varšuva neskiria pakankamai pinigų vos penkioms lietuviškoms švietimo įstaigoms.
Itin neigiamai kaimo mokyklų uždarymą vertina ir Seinuose veikiančio Antano Baranausko fondo valdybos narys Petras Maksimavičius bei lietuvių „Aušros” žurnalo redaktorė Irena Gasperavičiūtė.
I.Gasperavičiūtė netiki, kad dviejų kaimo mokyklų nebuvo galima išsaugoti. Juolab kad Lietuvos Vyriausybė buvo pažadėjusi jas paremti 400 tūkst. litų.
„Jeigu tų pinigų užteko tik pusmečiui, tai reikėjo kelti triukšmą Vilniuje ir Varšuvoje dėl papildomų lėšų. Reikėjo kovoti, o ne nuleisti rankas”, – įsitikinusi „Aušros” žurnalo redaktorė.
Savo ruožtu buvusi Navinykų mokyklos direktorė Anastazija Sidrienė Punskaus valsčiaus viršaitį V.Liškauską atvirai apkaltino „tautiškumo žudymu”.
A.Sidrienė „Lietuvos rytui” priminė, kad Navinykų mokykla buvo didžiausia lietuviška pradinių šešių klasių mokykla Punsko krašte.
Mokykla, veikianti Punske, yra bendra su lenkų – joje vaikai per bendrus renginius privalo kalbėti lenkiškai.
Daug lėmė įžeistos ambicijos?
Balstogės radijo ir televizijos lietuviškų laidų redaktorė Rūta Burdinaitė spėja, kad mokyklų uždarymą galėjo nulemti ankstesnis konfliktas Punsko lietuvių bendruomenėje.
Štai pernai V.Liškauskas panoro prisivilioti investuotoją, statantį vėjo jėgaines, bet tam pasipriešino ekologinė Punsko lietuvių draugija „Sūduva”.
Pastaroji pareiškė, kad šalia gyvenvietės pastatyti malūnai pakenks sveikatai ir sudarkys kraštovaizdį. „Sūduva” atmetė įtikinėjimus, kad investuojančios bendrovės lėšos svariai papildys valsčiaus biudžetą.
Įsižeidęs dėl tokio akibrokšto V.Liškauskas atsistatydino iš valsčiaus viršaičio pareigų. Tiesa, netrukus surinko 2 tūkst. parašų ir grįžo į postą.
Vėl pradėjęs vadovauti valsčiui, V.Liškauskas pratęsė derybas dėl vėjo jėgainių statybos, bet staiga pranešė uždarantis lietuviškas mokyklas, nereaguodamas į oficialius lietuvių bendruomenės protestus.
Nerimstant aistroms dėl lietuviškų mokyklų uždarymo, V.Liškauskas pareiškė, kad kitąmet vyksiančiuose savivaldybių rinkimuose nebekels savo kandidatūros į Punsko valsčiaus viršaičius. Tokio savo sprendimo priežasčių jis nepateikia.
Bendruomenės pirmininkas J.Vydra mano, kad V.Liškauskas labai nusipelnė Punskui. Tiesa, sprendimą dėl mokyklų uždarymo jis esą priėmė „skubotai ir neapgalvotai”.
