Kadaise saulės lepinama Italija buvo pasiturimas keliautojų, dainių, žvejų ir žemdirbių kraštas, o italai buvo laikomi laimingiausiais Europos gyventojais. Apie tai rašo „Lietuvos rytas“.
Šiandien Italija – viena iš aštuonių labiausiai industrializuotų pasaulio valstybių.
Tačiau pramonės gigantu virtusi šalis neišbrenda iš ekonominės krizės liūno, o jos gyventojų veidus vis giliau vagoja liūdesio raukšlės. Todėl vis dažniau pasigirsta kalbų, kad sunkumų prislėgtą šalį ir jos gyventojus gali išgelbėti grįžimas prie žemės. Kone pažodžiui.
Statistika – juoda
Nacionalinis statistikos institutas „Istat”, skleidžiantis oficialią statistiką Italijoje, teigia, kad dabar Italijoje darbo neturi trys milijonai, tai yra 12 procentų, gyventojų.
Tarp jaunimo iki 25 metų nedarbo lygis pasiekė precedentų šalies istorijoje neturinčias aukštumas – 39 procentus.
Pernai Jungtinių Tautų organizacijai pateiktoje pasaulio laimės ataskaitoje „World Happiness Report” italai atsidūrė vos 28-ojoje vietoje. Po Venesuelos, Panamos, Meksikos ir Puerto Riko.
6 metus trukęs ir 156 šalis apėmęs tyrimas parodė, kad ekonominę šalies sveikatą rodantis bendrasis vidaus produktas nėra proporcingas laimės indeksui.
Socialiniai ryšiai, geras darbas, sėkminga santuoka, geri santykiai šeimoje, gera fizinė ir psichikos sveikata, tolerantiška ir demokratiška visuomenė – šių veiksnių harmonija laikoma laimingo gyvenimo receptu.
Skaitant statistiką peršasi išvada, kad italams ši harmonija lyg miražas dykumoje.
Prieš krizę – kauptuku
Bet vis daugiau italų nusprendžia šią harmoniją arba bent jau darbą ir gerą fizinę bei psichikos sveikatą apimančią dalį susikurti patys.
Vis daugiau jaunų diplomuotų italų ryžtasi nepasiduoti krizei, nesitenkinti prastai mokamu socialinių garantijų ir ateities perspektyvų nesuteikiančiu darbu, atsikrato kostiumuotos karjeros biure svajonės ir imasi daugelio niekinamo darbo – kapstymosi žemėje.
Palikę didmiesčius jie įsikuria kaimuose. Kaklaraištį jie pakeičia skrybėle nuo saulės, o darbo lagaminėlį – kauptuku.
Tokiu būdu jie anaiptol nežengia žingsnio atgal, o virsta aktyviais savo ateities ir laimės kalviais. Iš diplomuotų bedarbių didmiesčiuose jie virsta laimingais ūkininkais kaimuose.
Lyg mana iš dangaus
Prieš penkerius metus 28-erių Anna Maria baigė teisės studijas prestižiniame Milano universitete. Trejus metus padirbusi advokatų kontoroje ji viską metė ir išsikraustė į Siciliją.
Viduržemio jūros saloje Anna Maria augina citrinmedžius, alyvuoges ir maninius uosius.
Pastarieji magnolijūnų klasės alyvmedžių šeimos medžiai yra pietuose augantys natūralūs saldikliai.
Būtent maniniai uosiai krauna didžiausią pelną pramoninio didmiesčio kontorą į pietų kaimelį iškeitusiai buvusiai advokatei.
„Visuomet iš paskutiniųjų stengiausi būti geriausia.
Per egzaminus licėjuje ir universitete gaudavau aukščiausius balus, studijas baigiau per kone perpus trumpesnį laiką negu daugelis mano bendraamžių.
Tačiau jau pirmaisiais išsvajoto darbo advokatų kontoroje metais supratau, kad tokio gyvenimo nenoriu”, – pasakoja Anna Maria, kuri dabar vadovauja nedideliam ūkiui po atviru dangumi.
„Darbas nėra lengvas, bet mano fizinė ir dvasinė būsena nuostabi.
Maniniai uosiai man tapo tarsi dieviškoji mana iš dangaus”, – džiaugiasi moteris.
Nuo streso gelbėjo bambukai
Maninius uosius auginančios Annos Marios pavyzdys – ne vienintelis.
Teisės, inžinerijos, komunikacijų, ekonomikos studijas baigę ir žemdirbiais virtę italai dažniausia imasi ne bet kokių daržovių ar galvijų auginimo, bet renkasi žemdirbystę.
38-erių Fabio dešimt metų dirbo architektų studijoje.
Du jo artimi bičiuliai – 57 metų agrarinius mokslus baigęs fotografas Thomas ir 40 metų Andrea – dirbo žemės ūkio srityje.
Prieš dvejus metus Fabio nusprendė radikaliai pakeisti streso ėdamą gyvenimą. Jis metė darbą ir įkalbino draugus kartu pradėti naują verslą.
Jie sumetė į krūvą santaupas, nusipirko 3 hektarų žemės sklypą Alpių supamame Pjemonto regione Šiaurės Italijoje ir ėmė auginti bambukus.
„Azijoje bambukus augina žemdirbiai, jų panaudojimas yra labai platus – nuo sveikatos iki mitybos, statybų ir tekstilės. Pamaniau, kodėl gi nepabandyti ir Italijoje”, – pasakoja Fabio. Šviežius bambukų ūglius jie parduoda japonų ir italų restoranams.
Iš jaunų bambukų gaminamas prie mėsos ir žuvies tinkantis delikatesinis kremas, o iš džiovintų ūglių – arbata.
Bambukų lapai eksportuojami į Vokietiją, kur naudojami kosmetikos priemonėms gaminti.
Trijų draugų įmonė „Essenza di Bambu” (išvertus į lietuvių k. – Bambuko esencija) – kol kas vienintelė bambukų augintoja Italijoje. Pernai jų įmonė sulaukė prestižinio „Oscar Green” įvertinimo.Šį apdovanojimą Italijos žemdirbius vienijanti organizacija „Coldiretti” skiria inovatyviems ir ekologiniams ūkiams.
„Nors bambukai nėra reiklūs, vis dėlto darbo turime per akis. Tačiau dabar jaučiuosi lyg naujas žmogus, kupinas energijos ir gyvenimo džiaugsmo. Tiesiog atgimęs”, – sako Fabio.
Laimę tarp sraigių rado netradicine ūkininkyste užsiėmęs inžinieriaus diplomą turintis 30-metis Alessandro. Nepatenkintas nepastoviu darbu Feraroje vyras grįžo į vos tūkstantį gyventojų turintį Gualdo miestuką – senelių gimtinę.
Čia apleistose šeimos žemėse jis pradėjo auginti sraiges.
Italijoje delikatesu laikomas sraiges Alessandro parduoda restoranams, taip pat renka sraigių seiles, kurias perka kosmetikos ir vaistų gamintojai.
„Pradžia buvo sunki, teko pereiti begalę biurokratinių labirintų. Bet dabar esu pats sau šeimininkas ir, svarbiausia, jokios krizės ir didmiesčio streso”, – sako Alessandro.
Didžiuojasi bitininko kepure
28-erių Giorgio apie ateitį žemės ūkyje svajojo jau seniai, o mokydamasis agrariniame Ankonos institute susidomėjo bitininkyste.
Baigęs studijas kelerius metus dirbo sezoniniu pagalbininku įvairiuose ūkiuose. Įgijęs patirties ir susitaupęs pinigų Giorgio įsigijo nedidelį žemės sklypą ir pradėjo laikyti bites.
Per kelerius metus iš nediduko bitininko tapo „Oscar Green” apdovanojimu pagerbtu medaus gamintoju.
„Už sutaupytus ir tėvo paskolintus pinigus įsigijau tris arus žemės. Dabar turiu nedidelį ūkį, kuris man leidžia išlaikyti save ir šeimą.
Man pasisekė labiau nei daugeliui mano kurso draugų, kurie iki šiol neranda nuolatinio darbo. Bet tam reikėjo labai daug kantrybės”, – sako Giorgio, kurio tėvai svajojo apie kaklaraištį ryšintį biuro tarnautoją.
Naujas gyvenimas vynuogyne
Kapstytis žemėje vis dažniau ima ne tiktai jauni, bet ir vyresni krizės prislėgti italai. Štai 40-mečiams Carolinai ir Massimo žemdirbystė tapo vieninteliu ginklu prieš krizę. Du vaikus auginanti pora iš Milano dirbo vienoje kelionių agentūroje, jai bankrutavus abu tapo bedarbiais.
„Prieš penkerius metus likę be darbo kurį laiką ieškojome naujo darbo Milane, bet nieko neradome. Tada ėmėme mąstyti apie seniai puoselėtą svajonę – savo vynuogyną”, – apie naujo gyvenimo pradžią pasakoja Massimo.
Ilgainiui juodu svajonę pavertė realybe.
Įsigiję vynuogyną Markės regione centrinėje Italijoje jie paliko Milaną ir tapo vynuogių augintojais bei vyndariais.
„Iš pradžių buvo sunku, tačiau dabar pagaliau pradedame skinti pirmuosius pelno vaisius. Kai pagalvoju, tai tik dėkoju krizei.
Dabar radikaliai pasikeitė mūsų gyvenimo kokybė, nebekamuoja streso sukelti negalavimai, praleidžiame daugiau laiko šeimoje. Čia suradome savo ateitį”, – džiaugiasi Massimo.
Gyvenimo tikslas – žolėse
Mažiau ekonominės naudos, bet daugiau gyvenimo kokybės ieškodama į pietinį Apulijos regioną sugrįžo ir 30-metė Nuncija.
„Baigusi farmacijos mokslus 10 metų dirbau farmacijos srityje Ankonoje ir Bolonijoje. Bet nebuvau patenkinta nei darbu, nei gyvenimu. Grįžau į Apuliją ir atgaivinau apleistą šeimos ūkį. Dabar auginu alyvuoges ir spaudžiu aliejų, o savo malonumui gaminu naminį muilą. Tad chemijos studijos ir ūkyje labai pravertė”, – sako Nuncija.
Vaistažoles augina ir farmacijos studijas baigęs 28 metų Saverio iš centrinio Emilijos-Romanijos regiono. Dar studijų metais jis pradėjo dairytis darbo, bet nusivylęs siūlomomis darbo sąlygomis nusprendė pasukti kita linkme.
Apleistame šeimos sklype jis ėmė auginti vaistažoles, kurias parduoda vietiniam likerio gamintojui. Melisos, levandos, rozmarinai ir dilgėlės pragyvenimo šaltiniu tapo ir 51 m. Paulai iš šiaurinio Pjemonto regiono.
Grįžimas į kaimą moteriai padėjo įgyvendinti ir tikrąjį gyvenimo tikslą.
„Turine aš turėjau reklamos ir mados agentūrą. Užklupus krizei verslas ėmė šlubuoti, todėl viską mečiau ir atsikrausčiau į kaimą.
Tik dabar jaučiuosi gyvenanti visavertį gyvenimą ir pasiekusi savo tikslą – kurti grožį”, – pasakoja ekologiškas plovimo priemones gaminanti moteris.
Vienintelis optimizmo švyturys
Italijos žemdirbius vienijanti asociacija „Coldiretti” skelbia, kad žemės ūkio įmonės yra kone vienintelis optimizmo švyturys krizės slegiamoje šalyje. 2012 m. ūkininkai priėmė 3,6 proc. daugiau darbuotojų nei prieš metus.
Centrinėje Italijoje – net 11 procentų daugiau. Tai bene vienintelis sektorius Italijoje, priėmęs daugiau darbuotojų nei atleidęs. Prognozuojama, jog iki 2016 m. žemės ūkio sektorius sukurs dar šimtą tūkstančių naujų darbo vietų.
Tokiomis optimistiškomis prognozėmis negali pasigirti jokia pramonės šaka. Be to, išaugo jaunų ir išsilavinusių ūkininkų skaičius.
Per 3 metus ūkininkų iki 35 m. skaičius padidėjo nuo 51,74 tūkst. iki 82,11 tūkst., o 25 proc. jaunų ūkininkų turi su žemės ūkiu nesusijusį aukštąjį išsilavinimą.
Kultūrinė revoliucija?
„Coldiretti” taip pat atliko tyrimą, kuriame apklausė daugiau kaip pusantro tūkstančio 18–34 metų italų. Paaiškėjo, jog pusė jų mieliau kapstytųsi žemėje po atviru dangumi negu biure sėdėtų prie kompiuterio.
Savo darbo vieta su žemdirbiu nedelsiant mielai apsikeistų 28 proc. apklaustųjų. Todėl „Coldiretti” atstovai kalba apie šalyje vykstančią kultūrinę revoliuciją.
„Anksčiau jaunimas svajojo apie darbą moderniame biure. Šiandien pastebime, kad vis daugiau jaunų žmonių sąmoningai bėga iš miesto į kaimą, nuo darbo stalo prie žemės”, – teigiama asociacijos pranešime.
Išeitis iš krizės – po nosimi
Tiesa, tapti ūkininku Italijoje nėra taip paprasta.
Jaunus ūkininkus vienijančios asociacijos „Agia” vadovas Luca Brunelli sako, jog prieš norint tapti geru ūkininku tenka pirmiausia perprasti teisines ir mokesčių vingrybes.
Norint tapti ekologinio ūkio šeimininku būtina pereiti painų ir suraizgytą biurokratinį labirintą. Opia problema L.Brunelli laiko ir žemės kainą bei galimybę ją įsigyti.
„Dabar hektaro kaina Italijoje siekia 18–20 tūkst. eurų (62–69 tūkst. litų), o kitose Europos šalyse žemė kainuoja ir tris kartus mažiau”, – sako jaunų ūkininkų atstovas.
Tačiau netgi turint pinigų įsigyti ar išsinuomoti žemės sklypą nėra paprasta. Italijoje vis dar neegzistuoja nedirbamų laukų savininkų sąrašas.
Mažiausiai trečdalis žemės priklauso valstybinėms įmonėms, iš kurių įsigyti žemę yra itin keblu. Todėl laukai stovi apleisti.
„Politikai kalba apie krizę, nedarbą, jaunimo pasyvumą.
O juk išeitis tiesiog po nosimi – žemės ūkiui reikia jaunų rankų, naujų idėjų, o jaunimui reikia darbo.
Deja, politikai to dar nesuprato”, – apgailestauja L.Brunelli.
Italai išgyvena itin sunkius laikus
Nacionalinio statistikos instituto „Istat” duomenimis, bedarbių skaičius Italijoje pasiekė 12 procentų. Tarp 15–24 m. gyventojų nedarbo lygis siekia 39 procentus. Tokio jaunų bedarbių skaičiaus Italijoje nebuvo nuo Antrojo pasaulinio karo laikų.
Socialinių studijų institutas „Eurispes” apskaičiavo, kad 53 procentai italų nebeišgali apmokėti pagrindinių šeimos sąskaitų, 3 mln. prabanga tapo netgi savi namai, 9 iš 10 taupo vengdami kavinių, restoranų, muziejų, koncertų, teatrų ir net knygų, 16 procentų italų gyvena skurde.
JT pristatytoje pasaulio laimės ataskaitoje „World Happiness Report” italai atsidūrė vos 28-ojoje vietoje.
Laimingiausiais pasaulyje save laiko danai, norvegai, suomiai ir olandai. Nelaimingiausi – Togo, Benino ir Centrinės Afrikos Respublikos gyventojai. Lietuviai – 62-ojoje vietoje iš 156.
Žemdirbių asociacijos „Coldiretti” duomenimis, 2012 m. žemės ūkio įmonės priėmė 3,6 procento daugiau darbuotojų, Centrinėje Italijoje – net 11 procentų daugiau nei prieš metus.
Prognozuojama, kad iki 2016 m. žemės ūkio sektorius sukurs dar šimtą tūkstančių naujų darbo vietų. Tokiomis optimistiškomis prognozėmis negali pasigirti jokia pramonės šaka, o žemės ūkio sektorius yra vienintelis optimizmo švyturys krizės slegiamoje šalyje.
