Romos popiežiams tenka ne mažiau laiko skirti kovai su intrigomis, pasipriešinimu Katalikų Bažnyčios hierarchijos viršūnėse, atlaikyti puolimus, nukreiptus į bažnyčios autoriteto mažinimą iš išorės nei savo, kaip dvasinių ganytojų, pašaukimui. Apie tai rašo „Lietuvos rytas“. Tuo galima įsitikinti peržvelgus tik trijų pastarųjų Vatikano vadovų veiklą, pradedant palaimintuoju Jonu Pauliumi II, kurio vizito į Lietuvą dvidešimtmetį minime šiandien.
Tapo komunizmo griovėju
Buvusio Krokuvos vyskupo Karolio Wojtylos, 1978 m. tapusio pirmuoju po 455 metų pertraukos ne italų kilmės popiežiumi Jonu Pauliumi II, vardas šiandien pasaulyje yra tariamas tik su pagarba.
Bet daugelis užmiršta, kaip stipriai jis buvo kritikuojamas, kai paskelbė poziciją prieš prezervatyvų naudojimą, o 1994 m. pasipriešino kai kurių įtakingų Katalikų bažnyčios atstovų raginimams leisti įšventinti į kunigus moteris.
Parama „Solidarumo” judėjimui Lenkijoje pavertė jį nekenčiamu asmeniu Sovietų Sąjungoje, kitose sovietų bloko šalyse.
Neapykanta prasiveržė 1981 metais, kai į Joną Paulių II šovė turkų teroristas Mehmetas Ali Agca. Garsaus pasikėsinimo vykdytojas vėliau prisipažino, kad išpuoliui vadovavo Bulgarijos karinis atašė Italijoje.
Vargu ar tokia operacija galėjo įvykti be Kremliaus vadovų žinios. Mat nepraėjus nė metams, kai tapo popiežiumi, Jonas Paulius II aplankė komunistinę Lenkiją.
Jo žodžiai „nebijokite, Lenkijos likimas yra Jūsų rankose”, pasak lenkų apžvalgininkų, tapo postūmiu veikti. „Solidarumo” būstinėje ir renginiuose visur buvo Jono Pauliaus II portretas. Jei ne jo parama „Solidarumui”, vargu ar būtų kilę panašūs judėjimai Rytų Europoje.
Tiesa, ironiška, kad praėjus metams po turko pasikėsinimo buvo įvykdytas kitas, ne toks garsus, kai aplankęs Fatimą Jonas Paulius II vos išvengė ispanų katalikų dvasininko Juano Fernandezo Krohno peilio smūgio.
Teismo procese ispanų dvasininkas tvirtino, kad Jonas Paulius II tarnauja Sovietų Sąjungos interesams, galimai yra net šios šalies slaptųjų tarnybų agentas.
Netikėta pirmtako mirtis
Tai, kad Jonas Paulius II tapo demokratijos nešėju į Rytų Europą, kai kuriuos popiežiaus gerbėjus verčia kelti prielaidas, jog be Jono Pauliaus II dar kelis dešimtmečius būtų užsitęsęs šaltasis karas.
Bet tokios Šventojo Tėvo šlovės galėjo ir nebūti. Juk 1978 m. popiežiumi Jonu Pauliumi I tapo kairiųjų pažiūrų italų dvasininkas Albinas Luciani. Jis su komunizmu vargu ar būtų kovojęs.
Kaip kunigas jis pasižymėjo dideliu kuklumu, nešiojo paprastą sutaną, lankė ligonius, važinėjo dviračiu. Jono Pauliaus I išrinkimą Motina Teresė vadino didžiausia Dievo dovana. Pasaulyje prabilta apie moralinę Bažnyčios pergalę.
Bet praėjus 33 dienoms po išrinkimo Jonas Paulius I išgėrė trigubą dozę vaistų nuo kraujospūdžio ir staiga mirė. Kaip skelbta – dėl miokardo infarkto.
Popiežiui mirus skrodimo nedaroma, todėl dėl šio įvykio netrūksta sąmokslo teorijų. Dažnai primenama, kad mirties išvakarėse Jonas Paulius I pareiškė, kad kovos su korupcija Vatikane.
Kad ir kaip ten būtų, tada jo įpėdiniu ir tapo dešiniųjų pažiūrų lenkas Karolis Wojtyla. Pasak Mančesterio universiteto profesoriaus Terry Eagletono, tai atsitiko kaip tik tuo metu, kai ir Vakarų šalių vadovai rengėsi pastūmėti visą pasaulį į dešinę.
Slaptoji veikla kuluaruose
Bet visi šie įvykiai nepraėjo be pasekmių. Atsirado teigiančių, kad Vatikanui ir jo vadovams poveikį daro ne tik įtakos grupės iš vidaus, bet ir iš šalies.
Prabilta, kad ir paskutinis Visuotinis Bažnyčios susirinkimas, įvykęs Vatikane 1962–1965 metais, domino kai kurių valstybių slaptąsias tarnybas.
Lenkų istorikas Slawomiras Cenckiewiczius teigia, kad tais metais Vatikane dirbo 50 vien tik Lenkijos slaptųjų tarnybų agentų, o kur dar šnipai iš kitų socialistinio lagerio valstybių.
Jie klausėsi aukšto rango dvasininkų pokalbių, darė kratas namuose, kur šie buvo apsistoję, o po popiežiaus Jono XXIII mirties, tai įvyko II Vatikano susirinkimo laikotarpiu, vykdė žvalgybą net konklavoje, kur buvo renkamas kitas popiežius.
Slaptąsias tarnybas domino, kad būtų išrinktas kairiųjų pažiūrų žmogus.
Buvo surengta dešiniųjų kandidatų į popiežius diskreditavimo kampanija spaudoje.
Italų publicistas Roberto de Mattei rašo, kad likus tik keliems mėnesiams iki II Vatikano susirinkimo atidarymo, Prancūzijos mieste Mece pasirašytas slaptas susitarimas tarp Vatikano ir Maskvos.
Susitarimu Katalikų bažnyčios hierarchai įsipareigojo nekelti komunizmo pasmerkimo klausimo, nors to reikalavo peticiją pasirašę 454 Vatikano susirinkimo atstovai iš 86 šalių.
Tik praėjus daugiau nei 15 metų, kai popiežiumi tapo Jonas Paulius II, Katalikų bažnyčios vadovas ryžosi tarti žodį šiuo opiu klausimu.
Purvą pila tyčia?
Pasibaigus šaltajam karui nebeliko priešpriešos tarp dviejų valstybių blokų, todėl tarytum ir nebeturėtų būti tokių intrigų prieš Vatikano vadovus, kaip buvo anksčiau.
Bet abu Jono Pauliaus II įpėdiniai – Benediktas XVI ir šiais metais išrinktas Pranciškus griežtos kritikos neišvengė.
Pirmasis buvo užsipultas dėl jo dalyvavimo nacių jaunimo organizacijoje ir tarnybos vermachte Antrojo pasaulinio karo metu, antrasis – kad bendradarbiavo ar bent nesipriešino karinei diktatūrai Argentinoje.
Žiniasklaidos prievolė atskleisti, neslėpti nuo žmonių net ir pačių tamsiausių įvairių pasaulio veikėjų gyvenimo faktų.
Bet negalima užmiršti ir tų mechanizmų, kaip buvo bandoma skleisti įtaką Vatikane šaltojo karo metais.
Tad ar gali būti, kad ir šiandien, matydami neigiamą informaciją apie Vatikaną ir Katalikų bažnyčią, mes kartais gauname tendencingai pateiktas žinias? O jei taip, kas ir kodėl suinteresuotas tokia dezinformacija?
Skandalas po skandalo
Kad tendencinga informacija yra teikiama, įsitikinęs portalo „Bernardinai” vadovas Andrius Navickas. Esą Benediktas XVI pasitraukė iš savo pareigų ne dėl sveikatos, kaip teigiama, o iš tikrųjų nuvargintas tų nuolatinių skandalų.
Vienas kaltinimų popiežiui Benediktui XVI buvo dėl kunigų pedofilijos.
Tie faktai išaiškėjo dar prieš Benediktui XVI tampant popiežiumi, bet įsismarkavo jau jam vadovaujant Katalikų bažnyčiai.
A.Navickas pažymi, kad Benediktas XVI griežtai reikalavo iš vyskupų tirti skundus dėl galimų dvasininkų nusikaltimų, bet, nepaisant to, žiniasklaidoje dažnai rašyta, kad popiežius nenori to pripažinti, o gal ir slepia.
Benediktas XVI patyrė dar vieną didžiulį smūgį praėjusių metų vasarą, kai buvo viešai paskelbta slapta Vatikano korespondencija, liudijanti galimą korupciją šioje mažiausioje pasaulio valstybėje.
Ją viešumai perdavė popiežiaus kamerdineris Paolo Gabriele, kaltinantis piktnaudžiavimu valdžia Vatikano valstybės sekretorių Tarcisio Bertone.
Po tokių kaltinimų ne vienas tikėjosi, kad popiežius Benediktas XVI T.Bertone atleis iš pareigų, bet tai popiežiui padaryti buvo labai sunku. Mat būtent T.Bertone buvo tas žmogus, kuriam popiežius Benediktas XVI patikėjo visą Vatikano valstybės aparatą, kad galėtų užsiimti dvasiniais dalykais.
Intrigos buvo ir bus
Svarbiausias Benedikto XVI tikslas buvo panaudoti visą jam suteiktą galią, kad būtų grąžinti tikintieji į bažnyčią, pakeltas Katalikų bažnyčios autoritetas. Valdžia jam nerūpėjo. Jis ruošėsi kovoti su abortų praktika, feminizmu, homoseksualumu.
Būtent su homoseksualumu susijęs skandalas, įsisukęs pačioje Vatikano širdyje, galėjo tapti paskutiniu lašu, privertusiu Benediktą XVI atsistatydinti.
Airių dienraštis „The Irish Times” rašė, kad iš trijų kardinolų parengtos studijos popiežius Benediktas XVI sužinojo, kad Vatikane veikia įtakingos lobistinės grupės, tarp jų ir homoseksualų, kurios pažeidžia Vatikano elgesio normas.
Tai išgirdęs, kaip teigiama, Benediktas XVI buvo labai sukrėstas. Beje, homoseksualų tema persekioja ir šių metų kovą popiežiumi išrinktą Pranciškų.
Iš jo, ypač kairiųjų, liberalių pažiūrų dvasininkai, tikisi mažiau griežto požiūrio į abortus, moterų galimybę tapti kunigais, celibatą, homoseksualumą. Ir išties naujasis popiežius jau spėjo sugluminti kai kuriuos katalikus pareikšdamas „kas aš toks, kad smerkčiau gėjus?”.
Vis dėlto jis pabrėžė homoseksualų lobizmo žalą.
Ir neatmetama, kad lobistai smogė atgal – net jau nurimus kalboms apie Pranciškaus požiūrį į karinę diktatūrą Argentinoje popiežiaus reformos, regis, ne visiems patinka.
Po to, kai į įtakingas pareigas Vatikane Pranciškus paskyrė asmenį, įsivėlusį į skandalą dėl homoseksualinių santykių, popiežius turėjo teisintis, kad nuo jo informacija apie šio žmogaus elgesį buvo nuslėpta. Spėjama, kad tai darė labai įtakingų asmenų grupė Vatikane.
Tad atrodo, kad ryžtinga valdymo aparato pertvarka sulauks dar ne vieno bandymo spausti iš netikėtų kampų – intrigų temos nuo šaltojo karo laikų pasikeitė, bet intrigantai niekur nedingo.
