Kai Armėnija nutarė pasirinkti Rusijos kuriamą Muitų sąjungą, o ne ES, politologai ramino, esą nieko baisaus ir pernelyg netikėta neįvyko. Maskva tiesiog prispaudė prie sienos stipriais ryšiais su ja susijusį Jerevaną ir nutvėrė į savo glėbį, rašo „Lietuvos rytas”.
Tačiau akivaizdu, kad Kremliuje ir toliau aktyviai ieškoma būdų, kaip sužlugdyti lapkritį vyksiantį aukščiausiojo lygio ES susitikimą Vilniuje su Rytų partnerystės šalimis.
Bet panikuoti esą neverta, mat Briuselyje jau suprantama, kaip kalbėtis su Maskva.
Bent jau taip „Lietuvos rytui” teigė Europos Parlamento narė, ES derybų su Pietų Kaukazo valstybėmis dėl laisvosios prekybos susitarimų stebėsenos grupės pirmininkė Laima Andrikienė.
– Armėnija iškrito, dėl Moldovos, Azerbaidžano, netgi Gruzijos daug abejonių, dėl Ukrainos – atskiras klausimas. Ar tokio posūkio buvo galima tikėtis?
– Tai, kas dabar vyksta, neturėtų stebinti. Ypač mūsų, kurie gyvename šioje Europos dalyje, esame išsaugoję istorinę atmintį ir žinome paprastą tiesą, kurią kalbėdamas apie Jungtinę Karalystę kažkada pasakė Winstonas Churchillis: valstybė neturi nei amžinų draugų, nei amžinų priešų – amžini yra tik interesai.
Tie, kuriuos Rusija žemindama vadino savo „artimuoju užsieniu”, slysta iš jos dusinančio glėbio ir stoja į demokratiškų valstybių kelią.
Kai kurioms šalims to kelio pabaigoje ryškėja narystės ES perspektyva, kitoms – strateginė ar privilegijuota partnerystė. Rusijos reakcija nėra netikėta, tačiau veikimo būdai netinkami ir nepriimtini.
Prisiminkime mūsų stojimo į ES ir NATO procesą, ištisą dešimtmetį, praėjusį po nepriklausomybės atkūrimo, ir Rusijos reakciją į mūsų teisėtą siekį įsitraukti į Vakarų saugumo ir gynybos struktūras, ES politinę ir ekonominę sąjungą. Ir mes buvome šaldomi, šantažuojami, gąsdinami. Bet atsilaikėme, nesuklupome.
Sprendžiant iš susiklosčiusios situacijos Vilniaus aukščiausiojo lygio susitikimas turėtų būti sėkmingas.
– Kodėl, jūsų manymu, Armėnija priėmė tokį sprendimą ir ką ES dabar dėl to turėtų daryti?
– Aiškinamės, kalbamės, galvojame, ką galime padaryti šioje situacijoje. Armėnija kol kas yra parklupdyta, tačiau manau, kad neilgam.
Azerbaidžanas su ES norėtų strateginės partnerystės, o ne Asociacijos sutarties, ta kryptimi ir dirbama.
Bet reikėtų nepamiršti, kad daugumoje Rytų kaimynystės šalių – Ukrainoje, Moldovoje, Armėnijoje, Azerbaidžane, Gruzijoje – yra vadinamųjų įšaldytų konfliktų zonos, tarsi uždelsto veikimo bombos, kurios reikiamu metu Rusijos gali būti aktyvuotos ir panaudotos.
Kalbu apie Padniestrę, Kalnų Karabachą, atplėštas Gruzijos teritorijas Pietų Osetiją ir Abchaziją. Štai ir rugsėjo pradžioje Rusijos vicepremjeras Dmitrijus Rogozinas, nuvykęs į Moldovą, gąsdino moldavus pareiškimais, kad jei ši šalis Vilniuje parafuos Asociacijos ir Laisvosios prekybos sutartis su Europos Sąjunga, moldavų lauks šalta žiema.
– Ar tinkamai į situaciją reaguojama Vilniuje bei Briuselyje?
– Praėjusią savaitę Vilniuje vykusios Tarpparlamentinės ES saugumo ir gynybos politikos bei užsienio politikos konferencijos išvadose aiškiai kalbama apie Rusijos spaudimą mūsų Rytų kaimynėms, taip pat pabrėžiamas nuoseklaus bendro atsako Rusijai būtinumas.
– Ar pagrįstai kaltinama vien Rusija ir ar tuomet galima numatyti naujus jos žingsnius ir su tuo kovoti?
– Akivaizdu, kad Rusija daro milžinišką spaudimą mūsų rytinėms kaimynėms.
Apie tai rezoliuciją šią savaitę priėmė ir Europos Parlamentas, ragindamas Europos Komisiją suteikti visokeriopą pagalbą mūsų partnerėms, taip pat įvertindamas Rusijos veiksmus kaip bandymą pakenkti ne tik mūsų kaimynėms, bet ir visai ES.
Rusijos, kalbančios apie strateginę partnerystę su ES, trukdymas ir atvirai priešiški veiksmai mums nepriimtini, ir Briuselis neketina to nutylėti.
Viliotinis įsitraukti į Rusijos peršamą Muitų sąjungą net toms valstybėms, kurios neturi sienos su Rusija ir kurioms Muitų sąjunga apskritai neaktuali, manipuliacijos dujų kainomis, neretai griebiantis atviro šantažo, grasinimai dėl atplėštų teritorijų, prieš nepaklusniausius – karinė intervencija – tai toli gražu ne visas poveikio priemonių arsenalas, kurį mūsų Rytų kaimynystėje naudoja Rusija, siekdama jas išlaikyti savo įtakos zonoje.
Neabejokite: Rytų partnerystės politika šiuo metu yra vienas svarbiausių ES prioritetų, ir ne tik todėl, kad Lietuva turi ambicingų planų šiuo klausimu. Tiesiog atėjo laikas, ES esame vieningi šiuo klausimu ir pasieksime savo tikslus.
– Ar Rytų partnerystės projektas išties gali konkuruoti su Rusijos siūlomomis alternatyvomis?
– Neabejotinai gali ir jau sėkmingai konkuruoja.
Rusijos Muitų sąjungos, kurios de facto nėra, nauda abejoja ir ją kritikuoja net Baltarusija, ką jau kalbėti apie kitas valstybes.
– Kokie scenarijai galimi dabar, jeigu nebus jokių netikėtumų? Ar galima tikėtis ambicingos, drungnos, o gal visiškai skystos deklaracijos bei susitikimo rezultatų?
– Svarbiausi scenarijaus punktai yra aiškūs: Vilniuje Europos Sąjunga pasirašo Asociacijos ir Laisvosios prekybos susitarimus su Ukraina, taip pat parafuoja tokius susitarimus su Gruzija ir Moldova.
Įmanomi dar kai kurie susitarimai su kitomis Rytų kaimynystės šalimis.
Vilniuje turi būti žengtas milžiniškas žingsnis pirmyn, kuris ES ir Rytų kaimynių suartėjimo, integracijos procesus padarys negrįžtamus.
