Kai prieš trejus metus Prancūzijos parlamente buvo balsuojama dėl griežto įstatymo, kuris draudžia šios šalies musulmonėms viešosiose vietose pasirodyti su veidus dengiančiais apdarais, Jungtinės Karalystės politikai ir žiniasklaida į tokius karštus debatus žvelgė iš padilbų.
Esą ne aukščiausiųjų valstybės vyrų reikalas spręsti, ką ir kaip XXI amžiaus Europos miestų gatvėse turi vilkėti moterys.
Drabužiai, skaros ar galvos apdangalai – tai pačių dailiosios lyties atstovių asmeninio skonio, kultūros paveldo ar religinių įsitikinimų manifestacija.
Nuo trumputėlaičių sijonų iki visą kūną paslepiančių burkų – moters apdaras yra kiekvienos pilietės laisvas pasirinkimas.
Tačiau rugsėjį šiai liberaliai britiškai aksiomai iškilo grėsmė. Šalies visuomenėje norom nenorom įsiplieskė tokia pat arši diskusija, kokią buvo sukėlę ne tik prancūzai, bet ir belgai, olandai bei šveicarai.
Dėl nikabo įstrigo byla
Lakmuso popierėliu burkų ir nikabų dilemai spręsti Jungtinėje Karalystėje tapo 22 metų musulmonės londonietės teismo procesas.
Juodaodė britė Rebekah Dawson kaltinama iš dalies nesunkiu, bet šlykščiu nusikaltimu: mėginimu įbauginti liudininką, dalyvaujantį kitoje kriminalinėje byloje. Moteris sukūrė kelis vaizdo įrašus, kuriuose tyčiojasi iš šių metų gegužę Londone musulmonų žiauriai nužudyto britų kario Lee Rigby.
Krikščioniškoje aplinkoje augusi ir islamą ėmusi išpažinti vos prieš pusantrų metų R.Dawson prieš Londono vietinį kriminalinį teismą stojo rugpjūčio mėnesio pradžioje.
Į kaltinamųjų suolą ji atėjo vilkėdama juodą nikabą – musulmonių dėvimą šydą su siauru plyšiu akims, kuris dengia absoliučiai visą kūną.
Teisėjui Peteriui Murphy paprašius, kad kaltinamoji atidengtų savo veidą, jaunoji musulmonė atsisakė tai daryti.
Esą jos išpažįstamas salafizmas – islamo atšaka – jai rodyti veidą leidžia tik vieninteliam savo sutuoktiniui. Ji pacitavo dar 1998-aisiais Jungtinės Karalystės Parlamento priimtą „Žmogaus teisių aktą”, garantuojantį jai teisę į religinę saviraišką.
R.Dawson užsispyrimas procesą paralyžiavo daugiau nei mėnesiui. Šią savaitę teisėjas P.Murphy perskaitė kaltinamajai 35-ių puslapių nuosprendį. Jis paskelbė, jog šydą moteris vis dėlto turės nusiimti.
Tiesa, teisėjas kaltinamajai padarė rimtų nuolaidų: R.Dawson savo veidą turės parodyti tik tuomet, kai pati duos parodymus ar kreipsis į prisiekusiuosius bei teisėją. Visą kitą laiką ji galės dėvėti šydą.
Veidą išvys tik moterys
P.Murphy musulmoniškų apdarų problemą pavadino „drambliu teismo salėje” ir siūlė parlamentarams išspręsti susidariusią situaciją specialiu įstatymu.
„Atmetu požiūrį, kuriam pritaria dalis visuomenės ir žiniasklaidos, kad nikabo šydas yra niekaip nesuderinamas su dalyvavimu Anglijos visuomeniniame gyvenime.
Aš nesutinku, kad šis drabužis – tai prievartos forma, kuria vyrai, prisidengdami religija, engia moteris. Galbūt yra pavienių atvejų, kai tokie teiginiai teisingi, bet daugelis dvasingų, išmintingų, išsilavinusių moterų dėvi šį rūbą savo noru.
Jos nėra nusipelniusios paviršutiniškos kritikos.
Be to, jokia tradicija – religinė arba ne – negali tapti išskirtine, kad būtų galima nepaisyti įstatymo, atviro teisingumo vykdymo ir viešo teismo proceso”, – pasverdamas kiekvieną savo žodį teigė teisėjas.
Vis dėlto, kai lapkričio mėnesį kaltinamoji afrokaribiečių kilmės britė musulmonė vėl grįš į teismo salę, jai bus suteiktos bent kelios privilegijos.
Pirmomis proceso minutėmis visi vyrai, tarp jų ir teisėjas, turės išeiti iš salės, o teismo moterys tada galės pasižiūrėti į R.Dawson veidą ir ją identifikuoti. Kai kaltinamoji duos parodymus, nuo žurnalistų ir viešoje galerijoje sėdinčių asmenų specialia uždanga bus slepiamas jos veidas – kaltinamosios bruožus matys tik teisėjas ir 12 prisiekusiųjų.
Tokios kompromisas bus taikomas tiktai šio vienintelio proceso metu ir netaps jokiu teisiniu precedentu.
Politikai nusprendė nesikišti
Jungtinėje Karalystėje iki šiol nėra bendrų taisyklių arba instrukcijų, nustatančių kokių viešųjų įstaigų patalpose – nuo ligoninių ir teismų iki mokyklų ir bankų – pilietė ar pilietis, remdamasis religiniais ar kitokiais motyvais, gali dengti savo veidą.
Pirmoji rimta diskusija dėl burkų, nikabų ir hidžabų paplitimo britų visuomenėje kilo dar 2006 metais, prabėgus vos keliems mėnesiams po vietos „Al Qaeda” teroristų įvykdytų keturių išpuolių prieš Londono transporto sistemą.
Tuo metu, kai žuvo 52 nekalti keleiviai ir dar 700 buvo sužeista, pradėta gerokai kritiškiau vertinti izoliuotą aplinką, kurioje užaugo ir brendo radikalieji britų islamistai.
Susirūpinimą dėl bričių musulmonių nešiojamų šydų tuomet pareiškė leiboristų lyderis ir britų premjeras Tony Blairas, juodus gobtuvus pavadinęs atskirties ženklu.
O tuometis Bendruomenių Rūmų vadovas Jackas Straw buvo prasitaręs, kad žvelgdamas į pilietes, kurios nuo galvos iki kojų „pasipuošusios” mėlynomis burkomis ir juodais nikabais, jis jaučiasi nejaukiai. Tačiau šalies politiniai vadovai tada nutarė, kad būtų nebritiška į įstatymo rėmus sprausti ir netgi drausti tam tikrus moterų drabužius bei galvos apdangalus.
Tokios nuomonės iki šiol laikosi ir dabartinis premjeras konservatorius Davidas Cameronas.
„Premjeras nemano, kad Parlamento darbas spręsti, ką žmonės turi vilkėti, o ko ne”, – šią savaitę pareiškė Dauning Strito atstovas.
Draudimai – ne išeitis
Ne visi britų konservatoriai pritaria savo lyderiui. Dar liepą valdančiosios partijos parlamentaras Philipas Hollobone’as Bendruomenių Rūmuose įregistravo Draudimo dengti veidą akto projektą. Tarp parlamentarų ši skeptiškai vertinama iniciatyva vadinama paprasčiau: „uždrauskim burką”.
„Asmuo, dėvintis šydą ar iš kitokios medžiagos pagamintą objektą ir tokiu būdu norintis paslėpti savo veidą viešojoje vietoje, bus laikomas įstatymo pažeidėju”, – teigiama viename drakoniškiausių šio projekto paragrafų.
Anot kritikų, o tokių yra visose trijose pagrindinėse parlamentinėse partijose, pagal tokią formuluotę būtų baudžiamos ne tik šydus nešiojančios britų musulmonės, bet ir tūkstančiai Londono gatvėmis zujančių motociklininkų, motorolerininkų ir dviratininkų, dėvinčių šalmus bei kaukes, apsaugančias nuo gatvėje išmetamųjų anglies dvideginio dujų.
„Vargu ar mūsų šalies visuomenė ką nors gero laimės, jei mėgins eiti prancūzų ar belgų pramintu takeliu – drausti burką, nikabą ar net hidžabą – skarą, nedengiančią veido.
Taip galima nusiristi į nesiliaujančių draudimų ir leidimų brūzgyną, kuris dar labiau sukiršins mažumas.
Neužmirškime, kad Jungtinėje Karalystėje tik 4,8 procento gyventojų išpažįsta islamą. Iš jų tik maža dalelė pasirenka griežtą salafizmo atšaką, kur moterys raginamos dengti savo veidą. Ar ne pozityviau būtų iš vidaus auklėti šią mažumos mažumą?” – „Lietuvos rytui” sakė nevyriausybinės organizacijos „Britų musulmonai už sekuliarinę demokratiją” vadovė Tehmina Kazi.
Anot jos, rimti nuosaikaus islamo imamai ar kiti šios religijos ekspertai turėtų daugiau bendrauti su tomis šeimomis ir griauti jų klaidingą nuostatą. Juk salafistų retorika, kad Koranas „reikalauja” ar „rekomenduoja” moterims nešioti šydus esą yra visiškai niekinė.
Nuosaikieji prieš radikalus
T.Kazi pritaria viena žinomiausių bričių musulmonių – televizijos, radijo ir spaudos apžvalgininkė Yasmin Alibhai-Brown.
Ji įsitikinusi, jog veidą dengiančių jaunų moterų skaičius didėja todėl, kad pačioje musulmonų bendruomenėje verda mažai kam matoma vidinė kova.
Tarp Vakarų Europos musulmonų vis stiprėja radikalizmą atmetantis vadinamasis europinis islamo sekėjų sparnas.
Pamažu griaunamos senosios kultūrinės tradicijos.
Prie jų priklauso ir šydai, nes jie neturi jokios atramos pačiame Korane.
Bet ši nuosaikioji jėga kol kas dar per silpna, kad duotų tinkamą atkirtį konservatyviojo islamo propagandininkams, dosniai finansuojamiems iš Saudo Arabijos ar Jungtinių Arabų Emyratų šeichų kišenių.
Iš tikrųjų Jungtinėje Karalystėje gausu skaitmeninių televizijos kanalų, kuriais 24 valandas per parą transliuojamos salafistų pamokslininkų laidos, skirtos Vakaruose gyvenančių musulmonų smegenims plauti.
Šalies universitetuose veikiančias musulmoniškąsias bendruomenes kas kelias savaites lanko propagandininkai.Jiems už vizitus gausiai atsilyginama.
O mainais radikalai išsireikalauja, kad jų „paskaitose” studentai vaikinai sėdėtų atskirai nuo studenčių merginų.
„Vis daugiau šalies musulmonų vyrų ir moterų išpažįsta progresyvųjį islamą, atitinkantį mūsų laikų reikmes.
Tačiau konservatyviesiems islamistams ši situacija nepatinka, todėl jie puola.
Norime to ar ne, bet šydais savo veidus dengiančios britės musulmonės yra šio reakcingo puolimo misijos palydovės.
Būtų gerai, jog oficialiosios šalies institucijos nenuolaidžiautų tokioms jėgoms”, – yra įsitikinusi Y.Alibhai-Brown.
Egzaminus laikys apsimetėlės?
Nuosaikiems britų musulmonams šiomis rugsėjo dienomis labiau įstrigo net ne lanksti Londono teismo pozicija nikabu vilkinčios 22 metų merginos atžvilgiu, o įvykiai viename didžiausių Jungtinės Karalystės koledžų – Birmingamo „Metropolitan College”.
Aštuonerius metus ši valstybinė akademinė institucija, kurioje mokosi per 35 tūkst. studentų, draudė į studijų sales įžengti su burka ar nikabu. Draudimas buvo taikomas tik studentų saugumo sumetimais.
Plaukus dengiančiai, bet veido neslepiančiai hidžabo skarai ryšėti jokių apribojimų nebuvo, mat beveik pusė koledžo studentų priklauso etninėms ir religinėms mažumoms, daugelis jų išpažįsta islamą.
Tačiau praėjusią savaitę viena iš koledžo pirmakursių studenčių pasipiktino ją neva diskriminuojančiu draudimu.
Ji per „Facebook” surinko daugiau kaip 9000 parašų. Suorganizuotas ir specialus protestas.
Spaudimo neatlaikiusi koledžo vadovybė pasidavė – draudimas kultūrinę ir religinę prasmę turintiems galvos apdangalams ar drabužiams buvo panaikintas.
Birmingamo vietos bendruomenei Vestminsterio rūmuose atstovaujanti leiboristų parlamentarė Shabana Mahmood tokį koledžo sprendimą vadina ne žingsniu atgal, o pažanga.
„Kol dar galiojo draudimas studentėms vilkėti tradicinį drabužį, daug jaunų moterų buvo potencialiai atkirstos nuo aukštojo išsilavinimo.
Dabar ši neteisybė panaikinta”, – dėl draudimo panaikinimo nieko bloga neįžvelgė S.Mahmood.
Bet Birmingamo koledžo vadovybei dabar teks spręsti visą virtinę praktinių problemų. Pavyzdžiui, kokius studento pažymėjimus išduoti vilkinčioms nikabus? Greičiausiai bus daromi du: viename studentė bus paslėptu veidu, kitame – jau jį rodys.
O kaip dėstytojai žinos, kad įskaitą ar egzaminą laiko studentė, kurios veido jie nė nematė?
Prieš egzaminus dėstytojai vyrai turės į pagalbą kviesti koleges moteris, kad jos atskiroje patalpoje patikrintų, jog atsiskaityti atvyko būtent ta studentė, o ne apsišaukėlė.
Vieno sutarimo nėra
Burkos ir nikabo dilema perpus suskaldė ne tik pačią 3 milijonų dydžio britų musulmonų bendruomenę, bet ir žinomas šalies feministes bei kovotojas už žmogaus teises.
Kai kurios, tokios kaip nevyriausybinės organizacijos „Liberty” vadovė Shami Chakrabarti, gina jaunų moterų teisę į religinę saviraišką, net jei ši išreiškiama tokiu būdu, kuris daugelyje Azijos valstybių traktuojamas kaip moters pažeminimo patriarchalinėje visuomenėje ženklas.
Kita žinoma feministė, medikė ir politikė Sarah Wollaston šydus pavadino labai įžeidžiančiais ir marginalizuojančiais šiuolaikines brites musulmones.
Reikia naujo kodekso
Kad ir kaip būtų, nacionaliniai debatai dėl burkų ir nikabų vilkėjimo viešosiose Jungtinės Karalystės įstaigose dar tik įsisiūbuoja. Parlamentui atsisakius priimti specialų įstatymą dėl apdarų, britų teisingumo, švietimo, medicinos ir saugumo viešosios institucijos viena per kitą skubiai prašo bent nacionalinių taisyklių rinkinio.
Norima kokio nors burkos ir nikabo kodekso, kurį būtų galima taikyti šalies ligoninėse, mokyklose ar teismuose.
341-ą britų universitetą, institutą ir bei aukštojo mokslo koledžą vienijanti Koledžų asociacija jau turi nusistačiusi savo bendrą studentų išvaizdą ir aprangą reglamentuojantį kodeksą.
Visa bėda, kad tokios savanoriškos elgesio taisyklės gali būti užginčytos teismuose, pritaikius žymųjį Žmogaus teisių įstatymą, priimtą prieš 15 metų.
Tad visiškai įmanoma, jog britų teisėjai vėl turės įsisukti į juridinį voverės ratą: su šydais apsidengusiomis britų advokatėmis ginčytis dėl jų ginamųjų klienčių konstitucinės teisės nerodyti savo veido viešosiose įstaigose.
Taigi teismuose vyrai – nuo apsaugininko iki paties aukščiausio teisėjo privalės palaukti už durų.
