Nepaisant masinių represijų ir žmonių trėmimo, vergiško darbo, mirčių gulaguose, sovietinės sistemos privalumų mitas – vis dar nemarus, rašo "Lietuvos ryto" priedas "Rytai-Vakarai".
Negana to, net sovietiniam režimui žlugus, kad ir kaip būtų keista, netrūksta garbinančių ir komunistinę Šiaurės Korėją, kuri ne šiaip perėmė sovietinio režimo darbų tęstinumą, bet ir ėmėsi galbūt net dar didesnio žiaurumo. Abiejų režimų nežmoniškumo atspindžiu yra vadinamos baudžiamosios darbo stovyklos.
Laimė pagal Pchenjaną
2011 m. Šiaurės Korėjos valstybinė televizija paskelbė, kad pagal laimingumo indeksą ši šalis yra antroji pasaulyje po Kinijos. Buvo teigiama, kad Pietų Korėja šiame sąraše yra 152, o JAV dar žemiau.
Tokia savigyra nestebina. Juk Šiaurės Korėjos konstitucija užtikrina ir žodžio, ir žmogaus, ir tikėjimo laisvę. Tuo metu žmogaus teisių pažeidimus tirianti organizacija „Freedom House” Šiaurės Korėją įvardija kaip labiausiai žmogaus teises pažeidžiančią pasaulio valstybę.
Šį mėnesį Jungtinės Tautos pradėjo tirti faktus, rodančius milžiniško masto žmogaus teisių pažeidimus Šiaurės Korėjoje.
Suformuotą komisiją ypač domina vadinamosios politinės baudžiamosios darbo kolonijos, kurios dėl nežmoniško elgesio su kaliniais primena sovietų laikų gulagus ir nacių koncentracijos stovyklas.
Sulaukta išties šiurpių iš „komunistinio rojaus” pabėgusių liudininkų pasakojimų apie Šiaurės Korėjoje vykdomus kankinimus.
Kalinių laikymo sąlygos
Sulaikytiems žmonėms „pasiūloma” pasirašyti prisipažinimo aktą, kuriame prisipažįstama, kuo asmuo nusikalto savo valstybei. Dauguma jį pasirašo iš karto, kiti – neišlaikę baisių kankinimų.
Kaip teigė vienas buvęs Šiaurės Korėjos nomenklatūros atstovas, o vėliau baudžiamosios stovyklos kalinys Jang Yeong-geolas, atvykusiems į stovyklą pasiūloma parašyti ir savikritikos aktą. Jame išdėstomi papildomi nusižengimai, kurie nepaminėti prisipažinimo akte ir dėl kurių žmogus gailisi.
Toje pačioje stovykloje kalėjo ir į valdžios nemalonę patekęs buvęs Šiaurės Korėjos jūrų pajėgų vadas, aukštas gynybos pajėgų karininkas, partijos sekretoriai.
Kai į stovyklą atveždavo šeimą, vyrai buvo atskiriami nuo žmonų. Net ir susitikę kur nors stovykloje jie negalėdavo vienas kito pakalbinti, nusišypsoti. Už tai baudžiama.
Kaliniai dažniausiai laikomi barakuose, bet vienoje stovykloje, kuri įkurdinta upės saloje, jie laikomi kaip paukščiai pakabintuose narvuose. Kaliniams įsakyta sėdėti ir nejudėti.
Jeigu pažeidžia šią taisyklę, mušami lazda.
Kameras stebi vaizdo kameros, kiekviename narve sumontuoti mikrofonai, palengvinantys prižiūrėtojų darbą. Maisto per dieną duodama nuo 30 iki 120 gramų, nelygu stovykla.
Kalinys baudžiamas už įvairius prasižengimus: jei pameta darbo instrumentą, nenusilenkia stovyklos prižiūrėtojui šiam einant pro šalį, o vaikai – jei nespėja užsimauti kojinių (tai laikoma nepagarbos ženklu per Šiaurės Korėjos įkūrėjo Kim II-sung’o garbinimo ceremoniją).
Viena dažniausiai pasitaikančių bausmių už tokias pražangas yra kalinio priverstinis klūpėjimas kameroje nuo 5 val. ryto iki vidurnakčio. Kalėjimo prižiūrėtojai gali prie to pridurti bet kokius kankinimus, kuriuos sugalvoja.
Kaip ateina mirtis?
Stovyklose dažnai įvykdoma vieša mirties bausmė. Ne tik už bandymą pabėgti, bet ir už tai, jei kaliniai neatlaikė kitų bausmių, skirtų už nepaklusnumą.
Mirties bausmę sušaudant ar pakariant įvykdo stovyklą prižiūrintys kariai. Kiti kaliniai verčiami stebėti jos įvykdymą. Bet neretai mirties bausmę verčiami įvykdyti ir kiti kaliniai, pavyzdžiui, užmėtyti mirtimi nubaustą kalinį akmenimis.
Žmonės dažnai miršta ir patys – nuo bado, kankinimų, medicininių eksperimentų. Nuo bado ir nepakeliamo darbo miršta 40 proc. visų kalinių.
Pasak iš Šiaurės Korėjos pabėgusio ir Kinijoje gyvenančio Kim Kwang-ilo, kiekvieną naktį stovyklos kieme buvo masiškai laidojami tą dieną mirę žmonės.
Tie, kurie laidojo, gaudavo papildomą makaronų porciją, todėl norinčių tai daryti buvo daug.
Kaip teigia Havajų universiteto profesorius Rudolphas Josephas Rummelis, Šiaurės Korėjos režimas nužudė apie milijoną žmonių, iš jų apie 400 tūkst. tokiose stovyklose.
Religija – asmenybės kultas
Ypač žiaurus yra tikinčiųjų, pirmiausia krikščionių, persekiojimas. 1967 m. Šiaurės Korėjos pirmasis vadovas Kim II-sung’as paskelbė, kad religija yra žalinga žmogui ir valstybei.
Jo skiepyta čučhė („juche”) ideologija užėmė bet kurios kitos religijos vietą ir reikalauta kaip Dievą garbinti Šiaurės Korėjos įkūrėją – Tautos tėvą. Šiaurės Korėjos gyventojai turi dėkoti jam už tai, kad gimė ir gyvena.
Gera šeima yra ta, kurios vaikai gimę pirmiausia ištaria Tautos tėvo vardą, o ne žodžius „mama” ir „tėtis”.
Viename retų filmų apie Šiaurės Korėją, nufilmuotą „National Geographic” užsakymu, galima išvysti, kaip užsienio gydytojų nuo neregystės išgydyti žmonės puola dėkoti ne jiems, o salėje kabančiam Kim II-sung’o portretui.
Šiaurės Korėjoje net 10 Dievo įsakymų pakeisti dešimčia vienos ideologijos sistemos principų, kurių visi turi laikytis. O, pavyzdžiui, Kalėdas Šiaurės Korėjoje keičia Saulės diena, t.y. diena, kai gimė Kim Il-sung’as.
Sekmadieniais vietoj bažnyčios žmonės eina į vietos propagandos skyrius išklausyti paskaitos, išpažinti paklydimų, gauti iš propagandos veikėjų savo veiklos įvertinimą.
Krikščionių persekiojimas
Krikščionys į koncentracijos stovyklas gali būti uždaryti už tai, kad jų namuose rasta Biblija arba kas nors įskundė, jog jie meldėsi savo namuose. Tada suimama visa šeima.
Mirties bausmė įvykdoma tiek tikintiesiems, tiek misionieriams. 2010 metais radijo stotis „Laisvoji Azija” pranešė apie masines krikščionių gaudynes.
Daug jų dingo be žinios, žuvo po kankinimų arba įvykdžius stovyklose mirties bausmę.
Kaip prisimena buvę stovyklų prižiūrėtojai, kalinių krikščionių atžvilgiu rekomenduota taikyti ir ypač žiaurias kankinimo formas, sukeliančias jų mirtį.
Iki 2009–2010 m. krikščionims mirties bausmė buvo įvykdoma ir viešai, gyvenvietėse.
Pastaruoju metu Šiaurės Korėjos režimas yra sąlygiškai jautresnis kitų šalių kritikai, tad mirties bausmės krikščionims vykdomos jau tik koncentracijos stovyklose.
Nepaisant šitokio požiūrio į krikščionis, Šiaurės Korėjoje oficialiai veikia ne viena krikščionių bažnyčia ar kitų tikėjimų šventovės.
Bet, kaip pripažįsta tiek Šiaurės Korėją aplankę užsieniečiai, tiek pabėgėliai iš šios šalies, tos bažnyčios atveria duris tik tada, kai stalinistinę šalį režimo kvietimu aplanko kokie nors užsienio svečiai – norint parodyti, kad šalyje gerbiama tikėjimo laisvė.
Oficialioje Pchenjano ataskaitoje, pateiktoje JT, netgi tvirtinama, kad šalyje gyvena 10 tūkst. protestantų ir 3 tūkst. katalikų.
Bet iš liudininkų pasakojimų matyti, kad tikinčiųjų padėtis visai kitokia.
Pagaliau sujudo ir JT
Atrodytų, pasaulio bendruomenė turėtų būti labai sunerimusi dėl tokio Šiaurės Korėjos režimo elgesio su savo žmonėmis, trunkančio ne vieną dešimtmetį.
Bet tik dabar, kai reikia rasti papildomų mechanizmų spausti Pchenjaną dėl branduolinio ginklo, JT ryžosi suformuoti komisiją žmogaus teisių pažeidimams Šiaurės Korėjoje tirti.
Šios komisijos vadovas Michaelas Kirby teigia, jog pabėgėlių liudijimai yra tokie šokiruojantys, kad reikalauja visos tarptautinės bendruomenės dėmesio ir skubių, neatidėliotinų veiksmų.
Šią savaitę komisija parengė savo ataskaitos projektą, kuris turėtų būti svarstomas JT Generalinėje Asamblėjoje kitų metų kovo mėnesį. Tik vargu ar prieš JT 1950–1953 m. kariavusi Šiaurės Korėja reaguos kitaip nei dar vienu tulžingu pliūpsniu ir savigyra, kad „komunistiniame rojuje” visi yra nepaprastai laimingi, o visa kita esą tėra melas.
Režimas sukūrė pragarą Žemėje
Šiaurės Korėjos politinių kalinių stovyklos yra baudžiamosios darbo kolonijos, kur politiniai kaliniai izoliuoti nuo likusios visuomenės kartu su trimis savo šeimos narių kartomis.
Žmonės baudžiami priverstiniu darbu tol, kol šiose stovyklose miršta. Oficialiai tvirtinama, kad jų nusikaltimai yra politinės kalbos, antivyriausybinė veikla bei pabėgimas iš šalies, bet dažniausiai, be pabėgėlių, valstybės priešais laikomi ir politiniais kaliniais tampa antikomunistai bei praktikuojantys krikščionys.
Dažnai įkalintieji net nežino savo nusikaltimų, nes suimami ir laikomi už kurio nors savo šeimos nario, tėvų ir net senelių veiklą. O politiniai procesai vykdomi taip, kad jiems nepasakoma, už ką uždaromi į šias stovyklas.
Pchenjano režimas pirmąsias politinių kalinių stovyklas įkūrė 1947 m. Manoma, kad dabar šalyje yra 6 tokios stovyklos, o jose kali nuo 150 iki 400 tūkst. žmonių.
Šiaurės Korėjos režimas dažnai slepia tokias stovyklas kaip karinius objektus. Dienotvarkė visur tokia pat – darbo diena trunka 12 valandų. Nėra jokių išimčių vaikams, seneliams ar neįgaliesiems.
Po darbo dienos kaliniai dar turi iškęsti darbo ir gyvenimo įvertinimo valandėlę, kurios metu tenka klausytis agitacinių tekstų, privalu dainuoti propagandines dainas. Tik po to jiems leidžiama eiti miegoti.
