Tokia tendencija išryškėja visais atvejais be išimčių, nesvarbu, ar prezidentas – vyras, ar moteris, kairiųjų ar dešiniųjų pažiūrų, akademinis ar liaudies žmogus. Iš tikrųjų, dalis paradokso yra ta, jog šiuo metu Lotynų Amerika turi keletą į valdžią išrinktų moterų, tokių, kaip prezidentės Dilma Rousseff (Brazilija) ir Cristina Fernandez de Kirchner (Argentina). Tik Kosta Rikos prezidentė Laura Chinchilla, skirtingai nuo daugumos kitų savo amžininkių, labai pastebimai skatina moterų pozicijas valdžioje.
Politiko, profsąjungos darbuotojo ar kitokio valdžios atstovo profesijos yra netgi labai tinkamos didžiajai daliai moterų, tačiau dėl egzistuojančio kultūrinio barjero politikai vyrai vengia apsupti save bendradarbėmis. Ir visiškai nesvarbu, ar valdžios atstovų politinės ir ideologinės pažiūros skiriasi, bet kai reikia pasirinkti strateginius partnerius, moterys yra ignoruojamos.
Nepaisant Lotynų Amerikos padėties, moterų valdžioje skaičius kitose valstybėse yra žymiai didesnis ir lyčių lygybė jau įtvirtinta neseniai išleistose konstitucijose. Pavyzdžiui, Nikaragvoje moterys valdžioje užima 50 proc., Bolivijoje – apie 40 proc., o Ekvadore – 39 proc.
Ir kitų valstybių, nors to dar ir neįtvirtinusių savo konstitucijose, vadovai, tokie, kaip Michelle Bachelet (2006-2010) Čilėje, Laura Chinchilla (2010-2014) Kosta Rikoje, Rafaelis Correa (2009-2013) Ekvadore, Alanas García (2006-2011) Peru ir Hugo Chavezas (1999-2013) Venesueloje, stengėsi skatinti lyčių lygybę.
„Ministrių paskyrimas nėra įprastas ir įsitvirtinęs reiškinys“, - kalbėjo Lotynų Amerikos ekonominės komisijos nariai. „Nuo 2006 metų ministrių skaičius ne tik neišliko toks pats, bet atskirose srityse ir sumažėjo nuo 26 proc. 2006 metais iki 18 proc. 2011-aisiais“.
Tai kodėl gi „kvotos įstatymas“, nustatantis tam tikrą moterų skaičių parlamente, bet neatsispindintis nei vyriausybės valdyme, nei kitose visuomenės srityse, galioja tokioje daugybėje Lotynų Amerikos valstybių?
Sudėtinga paaiškinti tokį neatitikimą. Viena tikėtinų hipotezių - kad Lotynų Amerikoje veikiančios tarptautinės organizacijos, palaikančios europietiškus įstatymus, priverčia elitą laikytis kitokio požiūrio, kai tai liečia parlamentą, nei jie laikosi kitose kasdienio gyvenimo srityse.
Lyčių lygybė padidino moterų įsitraukimą į visuomeninį gyvenimą, bet turės dar daug būti padaryta, kol atsiras daugiau moterų valdančiuose profsąjungų, ekonominių bei kultūrinių organizacijų organuose ir, žinoma, vyriausybėje.
Parengė Jana Piepolytė
