Britų istorinės statistikos mėgėjai yra apskaičiavę: nuo vieningos valstybės susikūrimo 1707-aisiais Jungtinės Karalystės kariai kartą buvo nusiųsti kariauti net 121 ginkluoto konflikto metu.
Taigi vidutiniškai kiekvieną savo gyvavimo dešimtmetį ši šalis dalyvaudavo bent keturiuose karuose.
Tiesa, vos 11 kartų šalies karalius ar karalienė oficialiai skelbė karo veiksmų pradžią. Pastarąjį kartą tai nutiko 1939-ųjų rugsėjo 3-iąją, stojant į kovą prieš nacistinę Vokietiją.
Suprantama, jog norint pradėti karo veiksmus, ypač šiais laikais, nebūtina oficialiai skelbti karo. Cinikai sako, jog nebūtina net išankstinio visuomenės pritarimo. Tereikia dviejų dalykų – politinės valios ir priemonių kariauti.
Anksčiau britams abiejų dalykų netrūko, o dabar?
Pasirodo, visame pasaulyje jėga tvarką palaikyti įpratę britai dabar to nei nori, nei gali daryti. Tiktai su tuo susitaikyti vis dar sunku.
Įspūdingas palikimas
XIX a. britų imperija dominavo pasaulyje, tad įsiveržimų ir okupacijų teritorija be galo didelė.
Anglų kario ar škotų jūreivio batas palikęs pėdsaką visų planetos žemynų šalyse – nuo Argentinos iki Japonijos. Iš dabar Jungtinėms Tautoms priklausančių 193 valstybių britai yra kariavę net 171 jų teritorijoje.
Karas įaugęs britams į kraują, o karinės tradicijos – senos, pažymėtos karališkuoju ženklu ir iki šiol gerbiamos.
Šalies ginkluotųjų pajėgų rūšys turi savo atskirus, tikrinius pavadinimus. Pavyzdžiui, nesakoma „britų oro pajėgos” – yra Karališkosios oro pajėgos (RAF).
Jokio anglų ar Jungtinės Karalystės laivyno – Karališkasis laivynas (RN) ir ne kitaip.
Vietoj karo – pažeminimas
Atrodė, kad šių metų rugpjūtį Karališkosios oro pajėgos ir Karališkasis laivynas papildys istorinę statistiką dar vienu karu.
122-uoju konfliktu turėjo tapti ataka prieš Sirijos diktatorių Basharą al-Assadą, rugpjūtį tariamai panaudojusį cheminį ginklą prieš savo piliečius.
Bet rugpjūčio 29-osios naktį į ypatingąją sesiją iš atostogų sukviesti Bendruomenių rūmų parlamentarai atviru balsavimu nusprendė – į naują karą Jungtinė Karalystė nesivels.
Ministrui pirmininkui Davidui Cameronui, vadovaujančiam koalicinei centro-dešinės vyriausybei, toks Vestminsterio įstatymų leidėjų maištas buvo tarsi žeminantis ir netikėtas boksininko smūgis žemiau juostos.
Juk ne kas kitas, o D.Cameronas nuo 2012-ųjų pradžios ne kartą privačiai ir viešai ragino JAV prezidentą Baracką Obamą imtis griežtų veiksmų prieš Damasko režimą.
Britų konservatorių lyderis žadėjo šimtaprocentę Londono paramą Vašingtonui.
Tačiau atėjus tiesos valandai pasirodė, jog D.Cameronas net nesugebėjo įtikinti savo partijos kolegų, jau nekalbant apie opozicijos parlamentarus leiboristus, kad karinis smūgis prieš Siriją yra būtinas.
Be to, tarsi to būtų negana, 63 parlamentarai konservatoriai nusprendė, kad jų atostogos Ispanijos ar Tailando paplūdimiuose yra svarbesnės nei premjero reikalavimas skubiai grįžti į Londoną.
Prisiminė Sueco krizę
„Parlamentas tarė savo žodį. Aš jį supratau”, – iškošė pro sukąstus dantis sutrikęs ir supykęs 46-erių D.Cameronas.
Bendruomenių rūmų pasipriešinimas karinei intervencijai sukėlė vis netylančių diskusijų britų visuomenėje.
Ar senoji ledi Britanija jau pavargo nuo militarizmo ir žada tapti naująja Šveicarija? O gal po Irako ir Afganistano karinių avantiūrų šalies visuomenė tapo alergiška bet kokiam kišimuisi į musulmonišką kraštą?
Kas nutiks gyvybiškai svarbiems „ypatingiesiems santykiams” tarp Londono ir Vašingtono?
O kaip bus dėl ne mažiau svarbaus karinio euro aljanso tarp Londono ir Paryžiaus?
Tiesa, šių retorinių klausimų aštrumas kiek atlėgo, kai paaiškėjo, jog Vašingtonas ir Paryžius neribotam laikui suspenduoja atakas prieš Sirijos režimą – bent kol šis vykdys turimo cheminių ginklų arsenalo perdavimo tarptautinei kontrolei įsipareigojimus.
Vis dėlto populiarus ir vis dar įtakingas bulvarinis britų dienraštis „The Sun” jau kitą dieną po balsavimo Vestminsteryje pirmajame savo puslapyje paskelbė nekrologą, „laidojantį” neva mirusius „specialiuosius santykius” tarp Londono ir Vašingtono.
Tuo pat metu britai negailėjo kandžių pastabų Prancūzijai, kuri elgėsi taip, kaip Jungtinė Karalystė prieš dešimtmetį, besąlygiškai remdama Vašingtoną ir žadėdama amerikiečiams paramą.
Tiesa, po savaitės tas pat laikraštis, priklausantis magnatui Rupertui Murdochui, pripažino, jog pranešimas apie santykių mirtį buvo smarkiai perdėtas.
Britų politikai ir istorikai iškart prisiminė 1956-uosius: tuomet konfliktas dėl Sueco kanalo ne tik gerokai apnuodijo anglų ir amerikiečių karinę bei diplomatinę brolybę, bet ir baigėsi moraliniu Londono pažeminimu.
Sueco krizė tapo signalu britų kolonijoms, kad nusilpusi buvusi imperija tebėra tik savo pačios šešėlis. Iš tikrųjų dekolonizacijos procesas po Sueco krizės spartėjo žaibo greičiu, o į nepopuliarų karą Egipte šalį įvėlęs tuometis premjeras Anthony Edenas buvo apkaltintas melavimu Parlamentui ir priverstas gėdingai atsistatydinti.
Grįžta nuostabioji izoliacija?
Buvęs aukšto rango kariškis, britų rašytojas istorikas Allanas Mallinsonas Parlamento balsavimą prieš intervenciją Sirijoje palygino ne tik su Sueco krize, bet ir XIX amžiaus pabaigoje Londone populiaria „nuostabios izoliacijos” koncepcija.
Britų imperijos pagrindinė užsienio politikos idėja tada iš pirmo žvilgsnio buvo labai patraukli: nesikišti į jokius rusenančius žemyninės Europos konfliktus, jeigu tik jie britams nekelia tiesioginės grėsmės.
„Regis, mes ir vėl nutarėme vadovautis „nuostabios izoliacijos” karine doktrina. Negi užmiršome, jog ši koncepcija privedė prie visiškai nepageidaujamo rezultato – mūsų šalies dalyvavimo Pirmajame pasauliniame kare, iš pradžių neturint jokios karinių sprendimų galios?
Dabartinio Parlamento balsavimo prieš karo veiksmus Sirijoje efektas bus labai panašus: Londonas dabar neturės jokios įtakos Vašingtone rengiamiems karo planams”, – konstatavo knygų apie Pirmąjį pasaulinį karą autorius A.Mallinsonas.
Kitas žinomas britų istorikas Andrew Robertsas Bendruomenių rūmų daugumos sprendimą nedalyvauti galimuose karo veiksmuose prieš Damasko diktatorių sodriai pavadino „baisiu žingsniu į tarptautinę užmarštį” ir „sąmoningu atsisakymu atlikti kadaise garbingą pasaulio moralinio policininko vaidmenį”.
Anot žodžio kišenėje neieškančio akademiko ir publicisto, Jungtinė Karalystė savo „amoraliu” balsavimo rezultatu greičiausiai visam laikui virto „Mažąja Anglija”.
Nes ji atsisakė apginti kitos šalies civilius nuo siaubingo ginklo, kurį po Pirmojo pasaulinio karo buvo išdrįsę naudoti tik trys diktatoriai: Benito Mussolini prieš etiopus XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, Adolfas Hitleris prieš žydus penktajame dešimtmetyje ir Saddamas Husseinas prieš kurdus devintajame dešimtmetyje.
„Dabar mes, britai, perėjome į pasaulinių žiūrovų gretas: iš šalies stebėsime ir linguosime galva. O privalėtume aktyviai veikti gindami padorumą”, – piktinosi A.Robertsas.
Išsityčiojo ir rusai
Konservatyviojo istoriko kritiką bemat pasičiupo rankomis iš džiaugsmo trinantis Kremlius.
Dosniai berdamas druską ant britų žaizdos Rusijos prezidento Vladimiro Putino ištikimas patarėjas Dmitrijus Peskovas pasaulio viršūnių susitikime Sankt Peterburge rugsėjo pradžioje Jungtinę Karalystę pašaipiai pavadino „maža sala, kurios niekas ir taip nesiklauso”.
Suprantama, britų žiniasklaidoje kilo nemenkas pasipiktinimas, o kartu ir pašaipių replikų Kremliaus atžvilgiu banga. Esą juokiasi puodas, kad katilas juodas.
Nors ir sužeistas tokių laidomų strėlių tiek iš savųjų konservatorių, tiek iš Maskvos, D.Cameronas teiginius apie neva neišvengiamą Londono nuopuolį nuo pasaulinės arenos pavadino niekiniais.
„Jungtinė Karalystė yra viena iš lyderių, teikiančių taikos proceso Sirijoje planą.
Mes ir toliau vadovausime pasaulinei diskusijai dėl stipraus atsako prieš cheminio ginklo naudojimą”, – D.Peskovui atšovė D.Cameronas.
Populiarumui nepakenkė
Vis dėlto britų visuomenės apklausos rodo štai ką: eiliniai piliečiai parėmė Parlamento veto dėl britų karių intervencijos Sirijoje – bemaž 80 procentų apklaustųjų nenori matyti britų lėktuvų virš Damasko.
Bet tuo pat metu dauguma piliečių teigiamai vertina Londono paramą Vašingtonui – žvalgybinę ar logistinę, jei JAV nuspręstų atakuoti Sirijos režimą.
Maža to, nors D.Cameronas patyrė asmeninį fiasko Parlamente, jo vadovaujamos konservatorių partijos populiarumas nė kiek nesmuko žemyn.
Taigi kariniams veiksmams besipriešinantiems leiboristams netenka džiaugtis augančiais reitingais. Elektorato žinia D.Cameronui yra dvilypė: „Karo veiksmų Sirijoje nenorime, bet nekaltiname, kad mėginai mus įtikinti jų reikalingumu.”
Specialiųjų santykių tarp Jungtinės Karalystės ir JAV kritiškas britų Parlamento balsavimas irgi nesugadino.
„Londono ir Vašingtono santykiai buvo „ypatingi” ilgai prieš balsavimą Parlamente, ir tokie pat liks ilgai po šio balsavimo.
Mūsų ryšiai svarbesni nei vienas balsavimas ar vienas momentas. JAV neturi geresnio partnerio nei Didžioji Britanija”, – rugsėjo viduryje viešėdamas Londone patikino JAV diplomatijos vadas Johnas Kerry.
Strategai be strategijos
Kad šaukštas deguto šiuo konkrečiu atveju nesugadins medaus statinės, įsitikinę ir nepriklausomi britų tarptautinių santykių bei gynybos ekspertai. Tačiau jie perspėja, kad dabar Londono veiksmai, ypač gynybos finansavimo ir strategijos politikoje, bus po didinamuoju stiklu.
Knygos „Britanijos generolai ir Blairo karai” autorius, Oksfordo universiteto profesorius Hew Strachanas įsitikinęs, kad Londonui vertėtų skubiai koreguoti savo Nacionalinės saugumo tarybos (NST) – strateginio vyriausybinės gynybos politikos organizmo – struktūrą.
NST buvo sukurta tam, kad po toksiško pastarojo karo Irake palikimo, kai britų kariai buvo nusiųsti į karo zoną, kurioje ieškojo neegzistuojančių S.Husseino cheminių ginklų, būtų išmoktos vertingos pamokos ir nebekartojamos praeities klaidos.
Bet iki šiol NST nevirto rimtu ilgalaikę karinę strategiją kuriančiu ar analizuojančiu nerviniu centru, o išlieka tik politikų, diplomatų ar aukšto rango kariškių pokalbių aktualiomis temomis klubu.
Pasak H.Strachano, kuo greičiau NST pradės kurti integruotą gynybos politikos strategiją, tuo geresni santykiai bus tarp Londono bei Vašingtono.
Profesionalus keičia rezervistai
Jau ne pirmus metus JAV rūpestį kelia nuolatos besitraukiantys Europos šalių, ypač Jungtinės Karalystės, gynybos biudžetai.
Finansavimas gynybos reikmėms nuo 2010-ųjų iki 2015-ųjų sumažės net 8 procentais, o profesionalių karių skaičius bus sumažintas nuo 102 tūkstančių iki 82 tūkstančių.
Vietoj 20 tūkstančių darbą prarasiančių profesionalų Gynybos ministerija žada investuoti kelis šimtus milijonų svarų į 30 tūkst. rezervistų mokymą.
Iki šių metų pabaigos D.Camerono vyriausybė žada priimti Gynybos reformos įstatymą, bet vis daugiau jo paties partijos narių į šiuos pakeitimus žiūri šnairai.
„Tokie planai atsirado tiktai dėl finansinių problemų, o ne dėl strateginių sumetimų. Kovų krikštą patyrę profesionalai bus keičiami naujokais rezervistais. Gynybos pajėgose atsivers skylė”, – pareiškė vienas nepatenkintų konservatorių parlamentarų, buvęs armijos kapitonas Johnas Baronas.
Nemalonūs pasirinkimai
Tiek Londono, tiek Vašingtono gynybos sluoksniuose atsiranda balsų, tiesa, kol kas nedrįstančių prabilti viešai, kurie abejoja D.Camerono pasiryžimu už beveik 30 mlrd. svarų sterlingų pakeisti 4 atominius povandeninius laivus naujais.
„Trident” tęsėjo programa numato išleisti milijardus naujiems povandeniniams laivams ir raketoms.
Esami laivai gabena raketas „Trident” su branduolinėmis galvutėmis. Laivai sensta, bet tai yra viskas, kas liko iš strateginio britų branduolinio arsenalo.
Būtent šie laivai užtikrina vadinamojo keršto smūgio galimybę, jeigu visos kitos britų pajėgos būtų sunaikintos.
Bet dabar klausiama, ar nevertėtų šias branduolinio sulaikymo strategijos išlaidas kiek suveržti, o lėšas perskirstyti įprastai ginkluotei atnaujinti ir greito reagavimo pajėgoms plėsti.
Iki šiol Jungtinė Karalystė priklauso elitiniam vos kelių demokratinių valstybių klubui, kuriam priklauso JAV ir Prancūzija.
Šios šalys geba per itin trumpą laiką surengti karines ekspedicijas į bet kurį karštąjį planetos tašką. Tam pasitelkiamos visoje planetoje strategiškai išdėstytos bazės, karo laivai, lėktuvai, kitos pajėgos.
Bet didelės sąnaudos, kurių reikėtų britų strateginiam branduoliniam arsenalui atnaujinti, gali taip nustekenti konvencines britų pajėgas, jog šios nesugebės susidoroti su realiomis konfliktinėmis situacijomis. Kita vertus, taupydami britai gali likti be branduolinio arsenalo, o tai dar labiau susilpnintų Londono pozicijas pasaulyje.
Jau dabar kyla abejonių, ar su turimais kariniais pajėgumais Jungtinė Karalystė sugebėtų pakartoti 1982-ųjų metų Folklando karo scenarijų.
Tuo metu Geležinės ledi Margaret Thatcher įsakymu britų pajėgos vos per kelis mėnesius paguldė ant menčių Argentinos karinę chuntą, užėmusią 12 kilometrų nuo Londono esančias britų salas.
Dabar klausiama, ar britai sugebėtų sukrapštyti tiek laivų ir kariškių, kurie per trumpą laiką galėtų būti permesti į konflikto židinį kitame pasaulio krašte.
