Sudeginti vežama 17-metė panevėžietė nesulaukė pagalbos, kurios prašė telefonu. Kokia būtų buvusi tokios istorijos baigtis kitose šalyse? Klausimas – retorinis. Bet aišku, kad Izraelyje jos būtų ieškoję ne tik policininkai, bet ir tūkstančiai savanorių.
Čirškiantys skambučiai, gaudžiančios sirenos, didžiuliuose ekranuose švytintys šalies žemėlapiai su mirksinčiomis lemputėmis, pranešančiomis apie įvykusias nelaimes ir į pagalbą skubančius ekipažus, nuo telefono aparatų visą parą nesitraukiantys septyni dispečeriai ir dešimtys greitosios pagalbos transporto priemonių, išrikiuotų taip, kad jau šią sekundę galėtų pajudėti į įvykio vietą.
Ne, tai ne Bendrasis pagalbos centras.
Tai – „Hatzalah” (išvertus iš hebrajų kalbos „Gelbėjimas”), dvidešimt penktus metus Izraelyje veikianti nevyriausybinė organizacija, kurios tikslas – kuo greičiau atskubėti į pagalbą tada, kai jos prireikia.
Kūdikiui grėsė mirtis
Ta diena turėjo būti išskirtinė gausiai šeimai iš Jeruzalės: tėvai su devyniais vaikais išsiruošė į artimų giminaičių šventę netoli Tel Avivo.
Po linksmybių dienos visi pavargę ir laimingi skubėjo grįžti namo iki prasidedant šabui – kassavaitinei žydų šventei, kuri prasideda penktadienį per saulėlydį ir baigiasi vėlų šeštadienio vakarą.
Kai nuvažiavę beveik šimtą kilometrų taksi automobiliu visi sugužėjo į namus, tėvai staiga apsižiūrėjo, kad nėra jauniausio vaiko – septynių mėnesių dukrytės. Ji liko miegoti ant galinės taksi automobilio sėdynės.
Siaubo apimti tėvai nežinojo, ko griebtis: viskas, ką jie prisiminė, kad gatvėje sustabdytas taksi automobilis buvo baltos spalvos.
Bet juk visi taksi automobiliai Izraelyje balti! Policininkai, užregistravę įvykį, gūžčiojo pečiais ir žadėjo paskambinti visiems taksi dispečeriams.
Tėvai puolė į paniką, nes suprato, kad vos po valandos prasidėjus šabui vairuotojas greičiausiai užrakins savo automobilį ir nesės į jį anksčiau nei sekmadienio rytą.
Veikiausiai jis net nepastebės ant galinės mašinos sėdynės tyliai miegančio kūdikio.
Kiekviena minutė, kurią vaikui grėsė pasilikti vasaros karščio įkaitintame automobilyje, galėjo būti pražūtinga: mirtis tokio amžiaus kūdikį karštoje tvankioje patalpoje gali ištikti per pusvalandį.
Nuo tos sekundės, kai šeimos galva surinko numerį 1221, prasidėjo tiksliai koordinuota operacija.
Į pagalbą – 200 savanorių
Gavę „Hatzalah” dispečerinės signalą, akimirksniu visoje šalyje į gatves motociklais ir automobiliais išvažiavo 200 savanorių.
Jiems buvo liepta stabdyti visus taksi automobilius ir tikrinti tuos, kurie stovi užrakinti stovėjimo aikštelėse – juk niekas net nežinojo, kuria kryptimi, į kokį miestą iš Jeruzalės patraukė miegantį vaiką vežantis vairuotojas.
Po pusantros valandos nedideliame miestelyje maždaug 50 kilometrų nuo sostinės buvo aptiktas užrakintas taksi automobilis, o ant galinės sėdynės be gyvybės ženklų gulėjo kūdikis.
Išdaužęs langą ir patekęs į vidų „Hatzalah” savanoris suteikė mergaitei pirmąją pagalbą ir nuvežė ją į ligoninę.
Gelbėtojai neklausia tautybės
Telefono numerį 1221 izraeliečiai žino geriau nei kitus tradicinės pagalbos numerius. Jie neabejoja: kad ir kas nutiktų, „Hatzalah” savanoriai į pagalbą atskubės pirmieji.
Jie neklaus, ar tu žydas, arabas, musulmonas ar krikščionis: kiekvienas į bėdą patekęs žmogus – tarsi jų pačių vaikas, motina, brolis, senelis.
Lietuviškų šaknų turintis „Hatzalah” įkūrėjas ir prezidentas 41 metų Eli Beeras įsitikinęs, kad geriausią neatidėliotiną pagalbą ištikus nelaimei gali suteikti ne policija, greitoji medicinos pagalba, gaisrinė, o savanoriai.
Savanoriai dirba už dyką ir jie dešimt kartų labiau motyvuoti nei profesionalai, dirbantys pagal nustatytas instrukcijas ir už savo darbą gaunantys atlyginimą.
Būdamas šešerių Eli savo akimis matė teroro aktą Jeruzalėje, kai visai šalia jo namų sprogo keleiviniame autobuse paliktas galingas užtaisas.
Berniukui giliai į atmintį įsirėžė matyti vaizdai – dešimtys negyvų ir sunkiai sužeistų žmonių. Tačiau aiškiausiai jis prisimena sužeistą senyvo amžiaus vyrą, kuris, įkalintas tarp autobuso nuolaužų, maldavo padėti ištrūkti.
Laikydamas savo mažesnį brolį už rankos ir tąkart niekuo negalėdamas padėti nelaimėliui vaikas jau žinojo, kad užaugęs taps gydytoju ir gelbės žmonių gyvybę.
E.Beero įkurta organizacija dabar Izraelyje vienija net 2100 savanorių, jo iniciatyva įkurti 24 valandas per parą veikiantys pagalbos centrai sėkmingai gelbėja žmones Niujorke ir Londone, Panamoje, Čilėje, Brazilijoje, Argentinoje, Pietų Afrikos Respublikoje ir Belgijoje.
„Hatzalah” savanorius į pagalbą kviečia policija, kai be žinios dingsta žmogus, kai reikia sulaikyti prievartautoją ar surasti pagrobtą automobilį su viduje įkalintais vaikais.
Tačiau kelias į pripažinimą, įvertinimą ir pasitikėjimą 1989 metais įkurtai organizacijai nebuvo lengvas.
Idėją pakišo nelaimė
– Kaip jūs supratote, kad tradicinės gelbėjimo struktūros nėra efektyvios? – paklausiau E.Beero.
– Kai man buvo 15 metų, pareiškiau norą dirbti savanoriu Jeruzalės greitosios pagalbos stotyje.
Savo akimis mačiau, kaip dirba greitoji pagalba: žmogus vidutiniškai per 30 sekundžių paskambina pranešti apie nelaimę.
Kol dispečeris atsiliepia, kol užrašo visą informaciją, praeina dar minutė arba pusantros.
Po dviejų minučių dispečeris suformuluoja užduotį greitosios pagalbos ekipažui – kai kas dar turi apsiauti batus, kai kas nubėgti į tualetą, kai kas pamiršo paltą...
Kol ekipažas sėda į automobilį, praeina dar dvi minutės.
Štai jau keturios minutės, kai žmogus tikriausiai nekvėpuoja, galbūt jis užspringęs arba jį ištiko infarktas.
Greitosios pagalbos automobilis važiuodamas pas ligonį neretai užtrunka dar 10–15 minučių, kol pasiekia tikslą kitame miesto gale.
Taip lekia gyvybiškai svarbios sekundės ir pagalba dažnai būna pavėluota. Bet gal šalia esančiame name gyvena žmogus, kuris žino, kaip suteikti pirmąją pagalbą užspringus, nudegus ar ištikus širdies smūgiui?
Būtent su tokia situacija ir susidūriau, kai vieną dieną paskambino dešrainiu užspringusio vaiko tėvai: jų sūnus mėlynavo, bet dar buvo gyvas.
Kai atvykome po 21 minutės ir su defibriliatoriumi skubėjome į trečiąjį namo aukštą, duris pravėręs namo kaimynas atbėgo kartu.
Jis, pasirodo, buvo gydytojas. Patikrinęs vaiko pulsą tepasakė, kad defibriliatoriaus neprireiks, nes vaikas miręs.
Tada pagalvojau: jei šis žmogus apie nelaimę būtų sužinojęs 20 minučių anksčiau, jis būtų galėjęs vaikui padėti.
Juk tuo metu kaimynas greičiausiai sėdėjo namie nieko neveikdamas. Ar jis būtų atsisakęs išgelbėti gyvybę?
Pasiūlymas nedomino medikų
– Tada ir kilo mintis įkurti gerai koordinuotą sistemą ir suburti savanorius, kurie kiekvieną sekundę būtų pasiruošę viską mesti ir skubėti gelbėti kitų žmonių gyvybę?
– Po metų praktikos Izraelio greitosios pagalbos stotyje, kai žinojau, kaip veikia gelbėjimo sistema, nusprendžiau kurti greitojo reagavimo grupę bendruomenėje, kurioje gyvenau. Įtikinau prisidėti dar penkiolika savo draugų, kurie palaikė mano idėją.
Kadangi izraeliečiai, nutikus nelaimei, skambina numeriu 101, aš patraukiau į greitąją medicinos pagalbą ir pasiūliau jiems savo paslaugas: mūsų tuomet penkiolikos žmonių komanda galėtų padėti į bėdą patekusiems žmonėms akimirksniu, jei tik greitoji medicinos pagalba mums apie tai praneštų.
Su manimi, tuomet šešiolikmečiu, susitiko greitosios medicinos pagalbos gydytojų profsąjungos vadovas. Išklausęs mano pasiūlymą jis pradėjo isteriškai kvatotis.
Piktai liepė nesikišti į jų darbą ir išspyrė mane iš kabineto, esą jei man nuobodu, galėčiau verčiau pasisiūlyti padirbėti sumuštinių kioske.
Kadangi buvau užsispyręs, neketinau taip lengvai pasiduoti: draugas man parūpino du nelegalius policijos signalą skanuojančius prietaisus, už kuriuos sumokėjo mano tėvas.
Nuo to laiko aš pradėjau klausytis visų pranešimų apie nutikusias nelaimes. Kai tik išgirsdavau, kad kažkas nutiko mano rajone, aš ar mano draugai skubėdavome į įvykio vietą ir suteikdavome pirmąją pagalbą.
– Ar jūs prisimenate pirmąjį žmogų, kuriam išgelbėjote gyvybę?
– Tai buvo 70-metis, kurį, einantį per gatvę, partrenkė automobilis. Atlėkiau neturėdamas nei jokios medicinos įrangos, nei medikamentų.
Sunkiai sužeistas žmogus, kaip vėliau paaiškėjo, vartojo kraują skystinančius vaistus, tad jis taip stipriai kraujavo, jog man neliko nieko kita, kaip nusiimti savo jarmulką (ortodoksų dėvimą mažą kepurėlę), sulankstyti ją į keturias dalis ir prispaudusiam laikyti toje vietoje, iš kurios veržėsi kraujas.
Taip prispaudęs laikiau 20 minučių, kol atvyko greitoji medicinos pagalba. Be skubios pagalbos vyras būtų mirtinai nukraujavęs per dvi minutes, tačiau jo gyvybė tąkart buvo išgelbėta.
Visi buvo nusiteikę prieš
– Kaip jus, patrakusius jaunus gelbėtojus, tuomet priėmė visuomenė?
– Prieš 24 metus visi buvo nusiteikę prieš – mus nuolat persekiojo policija.
Bet su bendraminčiais tikėjome tuo, ką darome, nepaisydami priešiško požiūrio, skubėdavome į pagalbą.
Mes vadovavomės Toros (pagrindinis žydų religinis ir teisinis traktatas. – Red.) priesaku: „Kiekvienas privalo padėti kitam.”
Dabar situacija kitokia: į mus žmonės kreipiasi keisčiausiomis aplinkybėmis ir žino, kad esame pasiruošę atskubėti į pagalbą įvykus bet kokiai nelaimei.
Kartą mums paskambino moteris, į kurios namus atšliaužė gyvatė.
Supanikavusi ji stovėjo ant valgomojo stalo virtuvėje ir raudodama šaukėsi pagalbos, kitame kambaryje išsigandę verkė jos vaikai.
Keturi mūsų savanoriai įlipo per jos buto langą ir saugiai iš patalpos išnešė vaikus, padėjo moteriai išbėgti ir nurimti, kol į pagalbą atvyks gelbėtojai.
Kur kitur ji turėjo kreiptis? Juk greitoji medicinos pagalba būtų atvažiavusi tik tuo atveju, jei gyvatė būtų įkandusi, o mes atskubėjome padėti tuo, kuo galėjome.
Ne, mes nežinome, kaip elgtis su nuodingomis gyvatėmis, bet puikiai pažįstame bendruomenes ir savo rajonus, mes tarsi supermenai pasiruošę viską mesti ir bėgti gelbėti tų, kurių gyvybei gresia pavojus.
Suskumba greičiausiai
– Kas tie supermenai „Hatzalah” savanoriai, aukojantys savo asmeninį gyvenimą, pasiruošę padaryti viską, kad padėtų kitiems?
– Teisininkai, finansininkai, turgaus pardavėjai. Paprasti žmonės, turintys šeimas, dirbantys įvairius darbus.
Jie visi turi telefonus su navigacinės įrangos GPS signalu, o mūsų dispečeriai mato, kuriame taške šiuo metu yra kiekvienas savanoris.
Kai tik kam nors atsitinka bėda, arčiausiai įvykio esantys savanoriai gauna signalą ir viską metę akimirksniu skuba į pagalbą.
Kadangi dažniausiai tai savanorių gyvenamasis rajonas, jie žino, kaip skubiausiai pasiekti nukentėjusįjį.
Būtent dėl to mūsų reagavimo laikas greičiausias ne tik Izraelyje, bet ir visame pasaulyje – vos 3 minutės.
Štai vienas mūsų supermenų – Moshe Assulinas (Eli pirštu parodė į šiltų akių tamsaus gymio religingą vyruką, laukiantį šalia greitosios pagalbos motociklo. – Red.).
Jis daugiau nei šimtą kartų per mėnesį lekia padėti kitiems.
Moshe šešerių metų sūnus Rafaelis sunkiai serga vėžiu, bet berniukas turi svajonę: kai pasveiks, jis nori tapti savanoriu ir vairuoti tokį motociklą kaip ir jo tėvas.
Mudu jau sutarėme, kad kai tik nugalės vėžį, iškart priimsime jį į savo gretas.
Net po sunkių chemoterapijos kursų, kai Moshe budi ligoninėje prie lovos, šešiametis, vos išgirdęs telefono pypsėjimą, pranešantį apie netoliese nutikusią nelaimę, pats ragina tėvą, užuot sėdėjus pas jį, skubėti į pagalbą kitiems.
Tai geriausias pavyzdys, kad auga nauja karta tų, kurie netrukus prisidės prie mūsų.
Patekti gali ne kiekvienas
– „Hatzalah” savanorių gretose – daug ortodoksų. Kaip žinome, žydai, prasidėjus šabui, negali dirbti jokio darbo, jiems visą parą draudžiama vairuoti bet kokią transporto priemonę. Ar šeštadieniais jūsų centro darbas sustoja?
– Išties žydams šabas – svarbiausia diena, tačiau man pavyko įtikinti net griežčiausių normų besilaikančius ortodoksus, kad gyvybės gelbėjimas yra svarbiau nei šabas.
Jei religingam ortodoksui pasakysite, kad jis šeštadienį savo automobiliu atvažiuotų pas jus pasiimti milijono dolerių, galvą guldau, kad jis pasakys: „Ne.”
Bet jei pasakysite, kad šabo dieną tuo pačiu automobiliu jis nuvažiuotų ir išgelbėtų gyvybę, jis net išeis iš sinagogos, kad galėtų atskubėti į pagalbą tam, kuris pateko į bėdą.
– Kokius reikalavimus keliate savanoriams, jų medicininiam parengimui?
– Į savanorių gretas priimame 21-erių sulaukusius žmones, jie privalo baigti medicinos pagalbos kursus.
Šie žmonės pusmetį po dvi dienas per savaitę penkias valandas mokosi pirmosios pagalbos pagrindų, turi išlaikyti egzaminus.
Tik tada jiems įdiegiamos specialios telefonų programos, kuriomis jie gauna pranešimus ir gali greitai surasti įvykio vietą net tose teritorijose, kuriose namai suklijuoti tarsi lego kubeliai ir neturi nei adresų, nei numerių.
Kiekvienas savanoris gauna krepšį medikamentų ir brangios įrangos, ją vežiojasi automobilio bagažinėje. Į pagalbą savanoriai skuba savo automobiliais, jiems nekompensuojamos nei degalų, nei remonto išlaidos.
Kai kurie savanoriai naudojasi transportu, kurį „Hatzalah” įsigijo už žmonių ir organizacijų paaukotas lėšas.
Šiuo metu turime 200 pačios greičiausios ir efektyviausios pagalbos priemonių – motociklų, specialiai pritaikytų skubiai pagalbai suteikti: su sirenomis, švyturėliais, talpiomis metalinėmis dėžėmis įrangai.
Būna melagingų pranešimų
– Ar jūsų darbe pasitaiko melagingų pranešimų?
– Skambučių su melaginga informacija gauname apie 5 procentus. Tokių pasitaiko vis rečiau, juk šiuolaikinės technologijos lengvai nustato, iš kurio numerio skambinama.
Be to, jei iš to paties numerio su melagingais pranešimais skambinama tris ir daugiau kartų, tą numerį įtraukiame į juodąjį sąrašą – nuo to momento kiekvienas skambutis apmokestinamas.
– Atrodo, kad jums nėra neįveikiamų kliūčių?
– Esu įsitikinęs, kad kiekvieną problemą galima išspręsti: kai susidūrėme su automobilių spūstimis, sugalvojome greitosios pagalbos priemonėmis paversti motociklus.
Šiuo metu, be tradicinių transporto priemonių, dar turime du greitosios pagalbos laivus, kuriais prireikus greitai pasiekiame Tiberiados ežero (Galilėjos jūros) prieigose gyvenančius žmones.
Turime specialių traktorių, kurie lengvai įveikia dykumas, kalnus, sniegą. Jei turėtume pinigų, įsigytume ir sraigtasparnį, kad tik galėtume kuo greičiau pasiekti tuos, kuriems reikia pagalbos.
Užkrėtė savanorio pavyzdys
– Ar sunku rasti savanorių, kurie taptų jūsų organizacijos nariais?
– Izraeliečiai vis labiau veržiasi padėti vieni kitiems. Šiuo metu eilėje laukia 800 žmonių, norinčių tapti „Hatzalah” savanoriais, bet negalime visų priimti.
Kad parengtume vieną savanorį ir aprūpintume jį įranga, man reikia iš rėmėjų surinkti 5 tūkstančius JAV dolerių (per 12,5 tūkstančio litų).
Už pusmečio kursus turime sumokėti 1000 šekelių (apie 700 litų). Pats žmogus, kad įrodytų savo tvirtą apsisprendimą, penktadalį šios kainos turi sumokėti pats.
Prieš dvi savaites į „Hatzalah” atėjo iš vargingos šeimos kilęs jaunuolis, kuris tikino labai trokštantis tapti gelbėtoju.
Jam tik 19 metų. Kai paklausiau, kodėl taip nori tapti gelbėtoju, vaikinas papasakojo jaudinančią istoriją: kai jam buvo 13 metų, per šabo vakarienę jo motina staiga sukniubo prie stalo, pradėjo mėlynuoti ir liovėsi kvėpavusi.
Vaikai verkė nesustodami, matydami akyse gęstančią mamą. Po minutės pasirodė kaimynystėje gyvenę „Hatzalah” gelbėtojai ir iškart pradėjo moterį gaivinti.
Po kiek laiko atvažiavo greitoji medicinos pagalba.
Gydytojai gaivino moterį 45 minutes, bet per tiek laiko jai neatgavus gyvybinių funkcijų pripažino, jog pagal instrukcijas nėra prasmės tęsti gaivinimo.
Kai gydytojas jau rašė berniuko mamos mirties liudijimą, mūsų savanoris tęsė dirbtinį kvėpavimą.
Neabejoju, kad, užuot vadovavęsis instrukcijomis, jis tuo metu galvojo, kad tos moters vietoje gali būti jo paties motina ar sesuo, dėl kurios padarytų viską. Po kiek laiko jis pajuto atsigaunantį moters pulsą.
„Aš mačiau, kaip „Hatzalah” kovojo dėl mano mamos gyvybės, tik jūsų dėka aš turiu mamą. Aš noriu pagelbėti kitiems žmonėms”, – su ašaromis akyse tikino jaunuolis.
Mes nusprendėme išimties tvarka, nepaisydami jauno amžiaus, priimti jį į savanorių mokymus.
– Kokią medicinos įrangą savo krepšiuose vežiojasi savanoriai?
– Raudoname krepšyje jie turi viską, ko gali prireikti bet kokioje situacijoje – defibriliatorių, deguonies balionų, naujagimių gaivinimo įrangą, vaistų nuo nudegimo, taip pat kraujavimą stabdančių tvarsčių.
Daug medicinos pagalbos sprendimų perėmėme iš pažangių Izraelio karo lauko ligoninių.
Pavyzdžiui, gelbėjant automobilio avarijoje nukentėjusį ir smarkiai nukraujavusį žmogų, dažnai neįmanoma jam pastatyti gyvybiškai svarbios lašelinės.
Tokiu atveju mes turime specialų prietaisą, kuris medikamentus įšauna į žmogaus kaulą.
Kai gyvybę ir mirtį skiria sekundės, privalome imtis visų priemonių, kad ta gyvybė neužgestų.
Pagelbėtų ir Lietuvoje
– Ar jūs turėtumėte galimybę savo patirtimi pasidalyti su Lietuvos entuziastais? Ko reikėtų, kad toks projektas pradėtų veikti Vilniuje?
– Visuomet sakau, kad reikia pradėti nuo mažų dalykų – nuo savo bendruomenės, rajono. Jei mūsų sukurta sistema veikia Izraelyje, veikia tokiame didmiestyje kaip Niujorkas, vadinasi, ji gali veikti bet kur.
Reikia tik vieno patrakėlio, kuris atiduotų visą save tam, kad būtų išgelbėti kiti. Už dyką.
Užtektų vieno žmogaus, kurį sužavėtų idėja gelbėti žmonių gyvybę taip, kaip ji kadaise sužavėjo mane. Juk savanoriai – neišmatuojama jėga.
Jie atlieka darbą kur kas geriau nei profesionalai, gaunantys atlygį už tai, ką jie daro.
Aš pats esu litvakas, mūsų organizacijoje nemaža dalis savanorių turi lietuviškų šaknų.
Mes su mielu noru padėtume įkurti tokį gelbėjimo centrą Lietuvoje. Yra net įtakingas verslininkas, pasiruošęs finansuoti tokios organizacijos kūrimą Vilniuje.
– Akivaizdu, jog turite geriausias technologijas, moderniausią medicinos įrangą, esate greičiausi ir efektyviausi. Kur slypi jūsų sėkmės paslaptis?
– Esu įsitikinęs, kad mūsų sėkmė – nevyriausybinė organizacija, kuri niekaip nesusijusi su valstybe. Mes esame nepataisomi netradicinius sprendimus priimantys entuziastai, pametę galvą dėl to, ką darome.
Bet galiu ranką pridėjęs prie širdies pasakyti, kad gelbėjimas veikia tarsi narkotikas: jei bent kartą išgelbėjai nors vieną gyvybę, norisi išgelbėti jų dar daugiau.
Alga – kursams apmokėti
Baigiantis mūsų susitikimui, kai Eli ruošėsi išlydėti mane namo, prie mūsų priėjo jaunuolis. Aš iš karto atkreipiau dėmesį į nešvarius jo batus ir sunkaus darbo mačiusias rankas.
Tai buvo tas pats vaikinas, kurį Eli pažadėjo priimti į savanorius nesulaukusį 21 metų. Jo juodos akys spinduliavo džiaugsmu: tądien jis susirado darbą, kuriame uždirbs 200 šekelių (apie 140 litų) savanorių kursams apmokėti.
Kasdien kreipiasi šimtai žmonių
* E.Beeras nuo pat „Hatzalah” įkūrimo už savo darbą negauna jokio atlyginimo. Pasaulio ekonomikos forume Davose (Šveicarija) 2012aisiais jam buvo suteiktas garbingas Jaunojo globalaus lyderio titulas.
* „Hatzalah” gretose savanoriauja 68 procentai žydų ortodoksų, 8 procentai arabų. Dažnas, pasirinkęs alternatyviąją karinę tarnybą, pageidauja dirbti šioje organizacijoje.
* Pagal pasaulinę statistiką greitoji pagalba atvažiuoja vidutiniškai per 12 minučių. Pačios reikšmingiausios žmogaus gyvybei – pirmosios 2–3 minutės. Jei žmogui per tiek laiko nesuteikiama pagalba, atsiranda liekamųjų reiškinių smegenyse, o dažnai žmogaus nespėjama išgelbėti.
* Už rėmėjų paaukotas lėšas savanoriai įsigyja medikamentus, defibriliatorius, šalmus, neperšaunamas liemenes. Vienas sukomplektuotas „Hatzalah” greitosios pagalbos motociklas kainuoja 26 tūkstančius JAV dolerių (apie 65 tūkstančius litų), greitosios pagalbos automobilis – 126 tūkstančius JAV dolerių (apie 315 tūkstančių litų).
* Per dieną šios organizacijos dispečeriai vidutiniškai priima po 400 skambučių. Per metus Izraelio „Hatzalah” savanoriai padeda maždaug 210 tūkstančių žmonių, apie 10 procentų atvejų išgelbėjama žmonių gyvybė. Savanoriai atlieka apie 3500 gelbėjimo procedūrų žmonėms, patyrusiems infarktą, dalyvauja 1500 gimdymų.
* Organizacijos metinis biudžetas siekia per 3,5 milijono JAV dolerių (beveik 9 milijonus litų). Jei pavyktų surinkti 7 milijonus JAV dolerių (apie 17 milijonų litų), pagalbos suteikimo laiką pavyktų sutrumpinti iki 2 minučių.
* Per visą „Hatzalah” gyvavimo istoriją beveik nepasitaikė atvejų, kad savanoris nutrauktų veiklą organizacijoje.
* „Hatzalah” organizacija plačiai žinoma net arabų pasaulyje. Reportažą apie organizacijos veiklą neseniai parengė televizija „Al Jazeera”.
