Vaikino nusivylimas policininkais – didžiulis ir suprantamas. Ambicingas Rio de Žaneiro užmojis atsikratyti megapolio lūšnynuose (favelose) karaliaujančių nusikaltėlių, dar vadinamas pacifikacijos programa, Andersono šeimai padarė nepataisomos žalos.
Jaunas brazilas vedasi žurnalistus prie savo šeimos kiuženos ir rodo: štai čia pareigūnai suėmė ir visiems laikams išsivežė jo tėvą Amarildo de Souzą. 42 metų statybininkas dingo be žinios šių metų liepos mėnesį.
Ir tai toli gražu ne pirmasis atvejis Rosinjoje nuo 2011-ųjų, kai po milžiniškos karinės operacijos lūšnyną užvaldė miesto policija.
A.de Souzos dingimas perpildė lūšnyno gyventojų kantrybės taurę. Šimtai žmonių išėjo į gatves reikalaudami iš valdžios, kad būtų atskleista 6 vaikų tėvo buvimo vieta.
Protestuotojai piktinosi, kad dešimtis metų kentę narkotikų baronų priespaudą dabar gyvena nauju – negailestingos policijos režimo ritmu.
„Kai atėjo UPP (policijos pacifikacijos dalinys), tikėjomės pokyčių, džiaugėmės, kad valstybė pagaliau mus prisiminė, kad dabar gyvenimas pagerės.
Baigėsi tuo, kad įsigalėjo represinis valstybės aparato sparnas”, – kartėlio neslėpė Rosinjos bendruomenės lyderis Carlosas Eduardo Duda.
Galiojo nusikaltėlių tvarka
Rosinjoje, kuri lietuvių kalba reiškia „mažasis ūkis”, skirtingais duomenimis, gyvena nuo 70 iki 120 tūkst. žmonių. Tai – didžiausias ir vienas garsiausių iš maždaug 1000 Rio de Žaneiro lūšnynų, vadinamų favelomis.
Rosinjos istorija prasidėjo prieš 90 metų, kai į miestą pradėjo kraustytis neturtingi juodaodžiai iš Searos valstijos, kurią kankino sausros ir kuri buvo mažiausiai išsivysčiusi.
Jie ėmė statyti medines lūšneles ant kalno šlaito su įspūdingu vaizdu į Atlanto vandenyną.
Ilgainiui daugėjo ir lūšnų, ir jų aukštų. Tačiau nuo bado bėgę žmonės vargu ar rado geresnį gyvenimą.
Anot Rosinjos aktyvistų, dabar tik 5 proc. favelos gyventojų per mėnesį uždirba daugiau nei 400 JAV dolerių (1000 litų), o daugiau kaip pusė suaugusiųjų apskritai neturi darbo.
Rio de Žaneiro favelos – ir rasinės nelygybės pavyzdys. Juose gyvena apie 60 proc. juodaodžių. Turtingesniuose rajonuose jie sudaro tik 7 proc. gyventojų.
Tad daugeliui vietos jaunuolių ilgainiui ėmė atrodyti, kad užsidirbti neįmanoma niekaip kitaip, tik prekiaujant narkotikais. Bėgant laikui, Rosinja, kaip ir kiti lūšnynai, pelnė nusikaltėlių irštvos reputaciją.
„Mano draugai eidavo tarnauti į kariuomenę, išmokdavo naudotis ginklais, o tada grįždavo, kad galėtų prisidėti prie gaujų.
Daug mano klasės draugų ir kitų bičiulių mirė nuo narkotikų perdozavimo ar per prekeivių susirėmimus”, – pasakojo Rosinjoje užaugęs ir grafičių darbais išgarsėjęs Marcosas Rodrigo Nevesas.
Siekdami užsitikrinti bendruomenės palaikymą, narkotikų prekeiviai finansuodavo futbolo klubus, rengdavo vakarėlius, kuriuose dalyvaudavo ir nepilnametės prostitutės.
Favelose galiojo gaujų įstatymai. Pavyzdžiui, jeigu vyras smogdavo žmonai, grupuočių nariai jį sumušdavo arba netgi nužudydavo.
Gaujų žiaurumas pribloškė 2002-aisiais, kai 51-erių žurnalistas Timas Lopesas bandė slapta nufilmuoti narkotikus pardavinėjančius ginkluotus gaujų narius, bet buvo pastebėtas. Nusikaltėliai pririšo žurnalistą prie medžio, samurajaus kardu nukirto jam galūnes ir padegė gyvą.
M.R.Nevesui ir jo žmonai neseniai gimė duktė, todėl jis džiaugiasi, kad mergaitei neteks augti tokioje aplinkoje, kurią vaikystėje matė jis.
„Gerai, kad žmonės neberūko narkotikų gatvėse ir atvirai nesinešioja ginklų”, – kalbėjo jaunasis tėvas.
Darbas – pakuoti kokainą
Dar prieš 2011-ųjų karinę operaciją atrodė, kad gyventi Rosinjoje nėra taip jau blogai. „Mažasis ūkis” įsikūręs netoli prabangių paplūdimio vilų, todėl valdžia jam skirdavo dosnios paramos urbanizacijos projektams.
Tačiau realiai Rosinją valdė dvi konkuruojančios narkotikų prekeivių grupuotės – „Comando Vermelho” ir „Amigos dos Amigos”.
Pirmoji grupuotė savinosi viršutinę favelos dalį, antroji – apatinę. Jų kovos kulminacija laikomas 2004 m. balandis, kai per kelias gatvės mūšių dienas žuvo 15 žmonių.
Karas baigėsi, kai įsiveržusi policija nušovė 26 metų Luciano Barbosą da Silvą – „Comando Vermelho” vadeivą. Į jo laidotuves susirinko 400 žmonių.
Valdžia atiteko „Amigos dos Amigos”, kuriai vadovavo spalvinga asmenybė Erismaras Rodriguesas Moreira.
Jis nešiodavosi auksuotus pistoletus ir šautuvus, rengdavo puotas, kuriose dalyvaudavo garsiausios Brazilijos futbolo ir pramogų pasaulio žvaigždės. Policija jį nušovė 2005-aisiais.
„Amigos dos Amigos” bosu buvo paskirtas Antonio Bonfimas Lopesas, žinomas kaip Nemas. 29 metų vyrui patiko „Armani” kostiumai, o iš prekybos kokainu jis esą uždirbdavo 2 mln. JAV dolerių (5,15 mln. litų) per savaitę.
Buvęs minėtos grupuotės narys, bokso treneris Jorge Luizas de Oliveira tvirtina, kad Nemas buvo išskirtinis. Jis nevartojo narkotikų, nebuvo žiaurus, remdavo siekiančius mokslo, bedarbiams surasdavo darbo. Pavyzdžiui, 50-metės moterys pas jį pakuodavo kokainą.
„Jis buvo administratorius. Aplink yra kur kas didesnių nusikaltėlių – ministrai, verslininkai – ir jų niekas nesuima”, – kalbėjo J.L.de Oliveira.
Kitaip nei kitose favelose, Rosinjos valymas 2011-aisiais įvyko be didesnių incidentų ir aukų.
Dauguma gaujų lyderių buvo suimti dar prieš įsiveržiant kariškiams. O kariškiai autoritetų nepripažino.
Lapkričio 10 dieną apie vidurnaktį federalinė policija favelos pakraštyje sustabdė „Toyota”, kurią vairavo Kongo garbės konsulas. Nepaisant argumentų apie diplomatinę neliečiamybę, pareigūnai atidarė bagažinę ir ten rado Nemą.
Dabar jis sėdi kalėjime Rio de Žaneire ir laukia teismo.
Bet koks jam skirtumas? Dar gyvendamas Rosinjoje jis sielojosi, kad dėl savo padėties yra pasmerktas kalėti lūšnyne. „Viskas, ko aš noriu, tai nueiti į paplūdimį”, – esą yra sakęs Nemas.
Prekyba narkotikais nesustojo
Amerikiečių žurnalo „Smithsonian” žurnalistas Joshua Hammeris pernai apsilankė Rosinjoje norėdamas sužinoti, kaip pasikeitė favelos gyvenimas po garsiosios 2011-ųjų operacijos.
Ar Brazilija išties užsimojo susidoroti su nusikaltėliais ir įveikti klestinčią socialinių sluoksnių nelygybę?
O gal tai tik pastangos laikinai užmaskuoti problemą prieš didžiuosius sporto įvykius Rio de Žaneire – 2014 metų pasaulio futbolo čempionatą ir 2016-ųjų olimpines žaidynes?
„Naujos eros ženklai akivaizdūs: juodomis ir mėlynomis uniformomis vilkintys policijos pareigūnai, kurių rankose – automatiniai ginklai, stovėjo beveik ant kiekvieno gatvės kampo.
Prie įėjimo į favelą bendruomenė iškabino transparantą: „Sveiki atvykę į Rosinją. Dabar čia yra tik vienas pavojus – kad įėję nenorėsite išeiti”, – rašė žurnalistas straipsnyje „Žvilgsnis į Brazilijos lūšnynų makiažą”.
Lydimas grafičių menininko M.R.Neveso jis praėjo pro du iki pusės išsirengusius tatuiruotus vyrus, kurie jį įtariai nužvelgė.
„Nors policija kontroliuoja Rosinją ir nuginklavo didžiąją dalį narkotikų prekeivių, galiniuose kiemuose ir toliau klesti prekyba kokainu, metamfetaminu, hašišu ir kitokiais narkotikais”, – apie juos rašė J.Hammeris.
Pagalba – akims apdumti?
Pasak žurnalisto, Rosinjos bendruomenė tikėjosi ekonominio vystymosi, naujų darbo vietų, tačiau jų lūkesčiai neišsipildė.
„Per pirmąsias 20 „okupacijos” dienų čia atvažiavo komunalinės bendrovės, telekomunikacijų, elektros energijos bendrovės, bet dar po 3 savaičių jie dingo”, – J.Hammeriui skundėsi favelos gyventojas Jose Martinas de Oliveira.
Tad žmonės ir toliau vagia elektrą arba gyvena be jos.
Tiesa, valdžia bandė pagerinti Rosinjos gyvenimo kokybę. Pagal Augimo skatinimo programą favelai skirta 107 mln. JAV dolerių (276 mln. litų) – pastatytas daugiabutis namas, sporto kompleksas, kultūros centras, biblioteka, įrengta vaikų žaidimų aikštelių.
Viena prancūzų bendrovė netgi įrengė keltuvą, kuriuo turistai galės apsukti ratą virš Rosinjos. „Jiems nereikės net įkelti kojos į lūšnyno žemę”, – jaučiasi įžeistas M.R.Nevesas.
Dailininkas džiaugiasi, kad nusikaltėliai nebevaldo Rosinjos, bet yra nepatenkintas, kad pakilo nekilnojamojo turto kainos ir skurdiems žmonėms čia gyventi tapo dar sunkiau.
„Policija neatnešė nei mokslo, nei kultūros. Niekas nepasikeitė. Tik dabar gatves saugo kiti ginkluoti vyrai”, – apgailestavo M.R.Nevesas.
Įtariamuosius kankina ir žudo
Faveloje kylantį nepasitenkinimą atspindi ir A.de Souzos atvejis.
„Mes neatgausime tėvo gyvo. Dabar tik noriu teisingumo. Kai čia pasirodė policija, tapo tik blogiau. Kai favelą kontroliavo gaujos, bent jau žinojome taisykles.
Dabar teliko baimė. Policija grobia pirmus pasitaikiusius žmones, kaip mano tėvą”, – nuoskaudą liejo našlaitis likęs Andersonas, kuris teigia, kad jo tėvas niekaip nebuvo susijęs su narkotikų prekeiviais.
Žuvusiojo šeima, kurią sudaro 20 asmenų, dabar baiminasi keršto už tai, kad prabilo.
„Kai esi neturtingas, tave lengva nužudyti. Mūsų Brazilijoje taip buvo visada ir bus toliau, jeigu tylėsime. Bet dėl Dievo, tik ne šįkart! Netylėsime.
Net gyvulys nenusipelno tokios baigties, kaip buvo pasielgta su mano broliu. Kaltieji turės sumokėti” , – prisiekinėjo A.de Souzos sesuo Maria Lacerda.
Reaguodami į kilusius protestus teisėsaugininkai ėmėsi bylos ir iškapstė nemalonių žinių. Praėjusį sekmadienį tyrėjai rekomendavo prokurorams apkaltinti 10 UPP pareigūnų.
Tarp policininkų, kuriems gresia kaltinimai dėl A.de Souzos pagrobimo, kankinimo, nužudymo ir kūno paslėpimo, – ir Rosinjos UPP vadas.
A.de Souzos dingimą tirianti inspektorė Ellen Souto pažymėjo, kad į ją kreipėsi dar 22 lūšnyno gyventojai, kurie skundėsi UPP vykdomais kankinimais.
„Jie pasakojo, kad pareigūnai per kankinimus visada bandydavo gauti informacijos apie narkotikus ir ginklus.
Visi sakė, kad jų kūnai būdavo sušlapinami ir kratomi elektra. Taip pat – kad buvo verčiami gerti karštą vašką”, – pirmąjį spalio penktadienį kalbėjo E.Souto.
Įžvelgia policijos gudrybę
Žmogaus teisių aktyvistai ir policijos priežiūros tarnybos pripažįsta, kad A.de Souzos nužudymas – naujos problemos atspindys, šalutinis lūšnynų valymo reiškinys.
Oficialiai nuo lūšnynų „okupacijos” pradžios Rio de Žaneire žmogžudysčių sumažėjo. Užtat dingusių žmonių skaičius nuo 2007 metų paaugo 33 proc. Vien pernai pranešta apie 4090 dingusių asmenų.
„Skaičiai didesni nei Brazilijos karinės diktatūros metais. Jie dingsta demokratinėje valstybėje”, – piktinosi kunigas aktyvistas Carlosas Costa, daug metų dirbantis Rio de Žaneiro lūšnynuose.
Favelų gyventojams kyla įtarimų, kad prie didėjančio dingusių žmonių skaičiaus prisideda ir naujieji tvarkdariai. Kodėl? Kunigas dėsto savo versiją. Žiaurumu ir korupcija garsėjanti brazilų policija sulaukia daug kritikos dėl teisiškai nepagrįsto įtariamųjų žudymo.
2009-aisiais JAV žmogaus teisių priežiūros tarnyba „Human Rights Watch” paskelbė, kad nuo 2003 iki 2009 metų didžiausiuose Brazilijos miestuose Rio de Žaneire ir San Paule policija nužudė 11 tūkst. žmonių.
2008 metais Jungtinės Tautos paskelbė, kad 2007-aisiais šalyje nužudyta 48 tūkst. žmonių ir didelę dalį žmogžudysčių įvykdė būtent policija.
Anot C.Costos, tai gali reikšti, jog policija, norėdama pagerinti nepalankią statistiką, pradėjo slėpti nužudytųjų kūnus.
Dvasininko išvadą sustiprina ir Rio de Žaneiro viešojo saugumo instituto duomenys: nuo 2007 metų policijos įvykdomų nužudymų skaičius sumažėjo 71 proc., o bendras žmogžudysčių skaičius sumažėjo 37 proc.
„Tai keista statistika. Kaip gali būti, kad žmogžudysčių mažėja, miestas tampa neva saugesnis, bet dingstančiųjų be žinios skaičius auga? Kažkas čia ne taip.
Kyla klausimas: galbūt nužudymų skaičius mažėja, nes daugėja dingimų? Žmonės įtaria, jog tokia taktika naudojama, kad dirbtinai sumažintų įvykdomų žmogžudysčių skaičių”, – svarstė lūšnynų gyvenimo žinovas.
Ragino įvykio neabsoliutinti
Saugumo ekspertai tokias kalbas atmeta. Esą žmones grobia ir jų kūnus slepia tarpusavio sąskaitas suvedinėjantys narkotikų prekeiviai.
Pasak Rio de Žaneiro saugumo konsultanto Paulo Storani, kuris anksčiau vadovavo su gaujomis kovojusiam elitiniam būriui, oficialus pagrobimų skaičius didėja, nes vis daugiau žmonių išdrįsta apie juos pranešti pareigūnams. Anksčiau esą apie tai paprasčiausiai trūko informacijos.
Policininkus gynė ir Rio de Žaneiro valstijos gubernatorius Sergio Cabralis. Pasak jo, policininkų vykdomi susidorojimai – tokie kaip su A.de Souza – nebūdingi UPP.
„Metodai, kuriuos taikė minėti pareigūnai, yra pasibjaurėtini. Tačiau UPP dirba 8600 policininkų, dauguma jų yra mylimi žmonių”, – kalbėjo miesto vadovas, kuriam UPP padėjo užsitikrinti lūšnynų paramą per 2010-ųjų rinkimus.
Šis politikas kritikuotas už tai, kad švaistėsi pažadais pagerinti lūšnynų gyventojų padėtį, bet po politinės pergalės tas ryžtas išblėso. Rio de Žaneiro valstijos saugumo vadovas Jose Beltrame neneigė, kad prižiūrint lūšnynus kyla sunkumų.
„Nereikėtų turėti iliuzijų, kad visos problemos bus greitai išspręstos. Nuo šių vietovių vyriausybė buvo nusigręžusi 30 metų.
Svarbiausia, kad A.de Souzos byla pasiekė teisingumo sistemą. Dabar būtina, kad UPP išliktų vieninga”, – kalbėjo J.Beltrame.
Nori tikėti, kad bus geriau
Nepaisant to, prie sunkumų įpratę Rosinjos gyventojai dar neprarado tikėjimo, kad valdžia pagaliau pradės juos traukti iš skurdo liūno. Kartu žmonės baiminasi, kad po futbolo čempionato ir olimpinių žaidynių bus vėl užmiršti.
„Kariuomenė ir policija jau anksčiau yra ne kartą įsiveržusi į favelas, bet tik tam, kad atsitrauktų ir leistų nusikaltėliams grįžti.
Brazilijos vyriausybės liūdnai pagarsėjo pomėgiu palepinti lūšnynų gyventojus dėmesiu ir pinigais, kai tai politiškai naudinga”, – rašė „Smithsonian” žurnalistas.
Vis dėlto vilčių yra. Praėjusiais metais šalies parlamentas išleido įstatymą, pagal kurį pacifikacijos policijai nurodyta iš favelų nesitraukti 25 metus.
Ar tai tvirtas įsipareigojimas, paaiškės tik ateityje. Atrodo, kad bent jau nusikaltėliai tuo netiki.
Išeidamas iš Rosinjos amerikietis ant sienos pastebėjo grafičio užrašą. „Nesijaudinkit. Mes grįšim. Amigos dos Amigos”, – rašoma jame.
