Kitokie Artimieji Rytai – jau realus iššūkis

Regionas, kurį įtakos zonomis prieš 100 metų pasidalijo Vakarų galingieji ir kurio teritorines linijas taip atkakliai gynė arabų autokratai, netrukus gali iš esmės pasikeisti. Dėl to kaltas Arabų pavasaris, rašo „Lietuvos rytas”, remdamasis „The New York Times” ir AP informacija.

Nuo Arabų pavasario pradžios 2011-ųjų žiemą tebesitęsiantys neramumai Egipte (nuotr.) ir karas Sirijoje gali pakeisti viso regiono žemėlapį.<br>„Reuters” nuotr.
Nuo Arabų pavasario pradžios 2011-ųjų žiemą tebesitęsiantys neramumai Egipte (nuotr.) ir karas Sirijoje gali pakeisti viso regiono žemėlapį.<br>„Reuters” nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

lrytas.lt

2013-10-13 17:29, atnaujinta 2018-02-21 05:18

Dabartinis Artimųjų Rytų, kur jau ketvirtus metus siaučia Arabų pavasario audros, žemėlapis atsidūrė pavojuje.

Bent jau pastaraisiais mėnesiais atrodo, kad realiausias – pilietinio karo plėšomos Sirijos subyrėjimas į mažiausiai tris skirtingus valstybinius darinius.

Tačiau regioną įsukusi etninių mažumų, genčių ir klanų kovų centrifuga grasina ir kitoms šalims – Irakui, Libijai, Jemenui.

Kadangi Artimieji Rytai dėl neramumų ir naftos svarbūs visam likusiam pasauliui, pokyčiai regiono žemėlapyje sukeltų daugybę strateginių ir ekonominių iššūkių tarptautinei bendruomenei.

Žūva ir žmonės, ir valstybė

Sirijos karinė galia ir pozicija žemėlapyje lemia, kad ši šalis – strateginis Artimųjų Rytų centras. Bet ši valstybė religine ir etnine prasme labai įvairi, o kartu itin trapi. Tai liudija ne vien dabar Sirijoje verdantis pilietinis karas.

Vos iškovojusi nepriklausomybę, Sirija 1949–1970 metais vis iš naujo tiesdavosi po net šešių valstybės perversmų.

Neramumai nuslopo tik tada, kai valdžią galutinai perėmė al-Assadų dinastija.

Dabar, jau 31 mėnesį liejantis kraujui, istorinis Sirijos daugiasluoksniškumas tapo mirtinas – krinta ir žmonės, ir pati valstybė.

Akivaizdu, kad šalis skilo į tris vienas į kitą nebepanašius regionus, kurių kiekvienas jau dabar turi savo vėliavą ir savo saugumo pajėgas.

Galima ateitis tokia: iš pietų per Damaską, Chimsą ir Chamą Viduržemio jūros šiaurės rytų pakrantės link driektųsi siauras alavitų kontroliuojamas koridorius.

Šiaurėje įsikurtų nedidelis Kurdistanas, ir taip beveik nepriklausomas nuo 2012-ųjų vidurio. O trečiojoje, didžiausioje, dalyje dominuotų prieš režimą sukilę sunitai.

Chaosas atsiristų į Iraką

Sirijos subyrėjimas taptų precedentu kitoms regiono šalims, pirmiausia kaimyniniam Irakui.

Iki šiol ši šalis, kurią nualino beveik dešimtmetį trukęs JAV pradėtas karas, laikėsi tiek dėl Vakarų spaudimo ir pagalbos, tiek dėl gausybės naftos, bent iš dalies užtikrinusios teritorinį vientisumą.

„Bet dabar kovos laukai liejasi, – dar liepą Jungtinių Tautų Saugumo Tarybą įspėjo įtakingas diplomatas Martinas Kobleris. – Irake susikerta sunitų ir šiitų pasauliai.

Todėl viskas, kas įvyksta Sirijoje, turi didelių pasekmių politiniam Irako žemėlapiui.”

Pavyzdžiui, Irako sunitų mažuma, ypač al Anbaro muchafazoje, kur verda antivyriausybiniai protestai, ilgainiui gali pajusti daugiau prielankumo ne Bagdadui, o Rytų Sirijos sunitų daugumai.

Genčių ir kontrabandininkų ryšiai jau perlipę sieną. Kartu šie regionai de facto suformuotų Sunistaną, o Irako pietūs virstų Šiitistanu.

Tiesa, atsiskyrimas greičiausiai nebūtų taikus ir sklandus.

Pagrindinės politinės partijos Sirijos ir Irako kurdų regionuose turi dėl ko nesutarti.

Bet kai rugpjūtį buvo atidaryta siena, į Iraką suplūdo daugiau nei 50 tūkst. kurdų iš Sirijos. Tad Irako Kurdistano autonominiame regione jau svarstoma apie bendrą kurdų ateitį.

Žvelgia į skirtingas puses

Vakaruose jau seniai žaidžiamas žaidimas „Perbraižyk Artimuosius Rytus”.

Esą kaip atrodytų regionas, jeigu Osmanų imperija nebūtų subyrėjusi po Pirmojo pasaulinio karo?

Tiesa, tiek anksčiau, tiek pastaraisiais dešimtmečiais daugelis prognozių dėl vienos ar kitos Artimųjų Rytų valstybės skilimo nepasitvirtino.

Atsilaikė ir Libanas, kuriame 15 metų liepsnojo pilietinis karas, ir Irakas, kur 2006–2007 metais vieni kitus tiesiog pjovė sunitai ir šiitai.

Bet tuomet išaušo Arabų pavasaris. O Libijos, Tuniso, Jemeno gyventojai norėjo ne tik nuversti diktatorius, bet ir tolygiau paskirstyti politinę galią po šalių teritoriją.

Štai sukilimas Libijoje reiškė ne tik norą atsikratyti diktatoriaus Muammaro Gaddafi, bet ir rytinio Bengazio troškimą nusimesti sostinės Tripolio pančius.

Be to, šalies gentys labai skirtingos – štai tripoliečiai žvelgia į Magribą – Alžyrą, Maroką ir Tunisą vakaruose. O bengaziečiai atsisukę į Mašreką – Jordaniją, Siriją, Libaną, Iraką ir Kuveitą rytuose.

Tad Sirija gali subyrėti į dvi ar net tris dalis. Kirenaikos nacionalinė taryba Rytų Libijoje autonomiją paskelbė dar birželį.

Išskirtinis ir pietuose esančio Fecano gyventojų identitetas. Jie jaučiasi labiau dykumų žmonėmis nei Šiaurės Afrikos musulmonais.

Grįš miestai valstybės?

Dreba ir kitos nestipraus identiteto valstybės.

Ypač – naujos ir dar trapios demokratijos, kurios vargsta bandydamos įgyvendinti įaudrintos visuomenės lūkesčius.

Ryškiausias pavyzdys – Jemenas. Šią šalį jau seniai tampo sukilėliai šiaurėje ir separatistai pietuose, o nuvertus ilgametį lyderį Ali Abdullah Saleh atskirtis tik padidėjo.

Arabų pasaulyje jau aktyviai diskutuojama Pietų Jemeno prisijungimo prie Saudo Arabijos galimybė. Šioje šalyje, kaip ir Jemeno pietuose, gyvena daugiausia sunitai.

Vis dėlto bene labiausiai neįtikėtina idėja – vahabistų, radikalaus islamo fanatikų, suvienytos Saudo Arabijos balkanizacija.

Karalystė, per kurią driekiasi aštuonių juostų greitkeliai ir kurią puošia daugybė tviskančių dangoraižių, kol kas fiziškai atrodo saugi. Bet ir čia nestinga įtampos tarp skirtingų klanų.

Regione gali atsirasti ir miestų valstybių. Tarp tokių minimi Bagdadas, Misratos tvirtovė Libijoje ir Džabal al Druzas Sirijoje.

„Artimuosius Rytus nuo didžiulių pokyčių išgelbėtų kokybiškas šalių valdymas, veikianti teisingumo sistema, darbo vietų kūrimas, net bendras priešas.

Bet kuo ilgiau tęsis pilietinis karas Sirijoje, tuo nestabilesnis ir pavojingesnis bus šis regionas”, – įsitikinusi JAV dienraščio „The New York Times” apžvalgininkė Robin Wright.

Kaip penkios valstybės skiltų į keturiolika šalių

* Separatistinės nuotaikos pirmiausia pasijustų pilietinio karo plėšomoje Sirijoje. Šalis skiltų į tris dalis – Alavitestaną, Kurdistaną, kuris greičiausiai susijungtų su kurdų teritorijomis Irake, ir sunitiškąją dalį. Pastaroji kartu su keliomis Irako provincijomis galėtų sudaryti Sunistaną.

* Irako šiaurėje gyvenantys kurdai gali susijungti su Sirijos kurdais. Sunitai iš centrinės šalies dalies susijungtų su Sirijos sunitais, o pietūs taptų Šiitistanu. Bet tai tik sklandžiausias scenarijus.

* Neramumai neaplenktų ir Saudo Arabijos. Čia keičiantis valdančių monarchų kartoms gali iškilti įsisenėję nesutarimai tarp skirtingų genčių, o šalis – skilti į penkis regionus, kurie egzistavo ir prieš moderniosios Saudo Arabijos iškilimą.

* Skurdžiausia arabiška valstybė Jemenas vėl skiltų į dvi dalis po galimo referendumo dėl Pietų Jemeno nepriklausomybės.

* Pietų Jemenas tuomet galėtų tapti Saudo Arabijos. Šios šalies komercinė sėkmė priklauso nuo laivybos. Tad prieiga prie Arabijos jūros sumažintų Rijado priklausomybę nuo Persijos įlankos ir baimes, kad Iranas gali atkirsti Ormūzo sąsiaurį.

* Šiaurės Afrikoje Libija, kurioje nepailsdamos kovoja konkuruojančios gentys, gali skilti į mažiausiai dvi istorines dalis – Tripolitaniją ir Kirenaiką. Galima ir trečioji nauja valstybė pietvakariuose – Fecanas.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.