Rusija žinojo, kad vasara – atostogų metas ES šalių politikams, ir neklydo. Todėl pirmieji smūgiai buvo beveik nepastebėti. Be to, daugelio dėmesį atitraukė įvykiai Egipte ir Sirijoje, rašo dienraštis "Lietuvos rytas".
Tik kai rugsėjo pradžioje viena ES Rytų partnerių Armėnija pareiškė, kad turės pasirašyti sutartį su Rusijos stumiama Muitų sąjunga, visi atsitokėjo.
Šią savaitę Europos Parlamente (EP) pristatant Ukrainos žingsnius prieš Rytų partnerystės viršūnių susitikimą paaiškėjo, kokį didžiulį darbą padarė Ukraina per šiek tiek daugiau nei mėnesį po karštos vasaros.
Tiesa, pagrindinė kliūtis – klausimas dėl Julijos Tymošenko paleidimo iš kalėjimo – dar nepašalinta. Vilčių yra – vienas EP misijos Ukrainoje vadovų, buvęs Lenkijos prezidentas Aleksandras Kwasniewskis net neabejoja, kad tai bus padaryta.
Svarbiausia, ką pripažįsta apžvalgininkai ir politologai, tai ryžtas, su kuriuo prorusiška vadinta Regionų partija, vadovaujama prezidento Viktoro Janukovyčiaus, ėmėsi sudėtingų eurointegracinių įstatymų siekiant suartėti su ES.
Panašų ryžtą matome ir kitose šalyse. Tačiau kad suprastume jo priežastis, būtina žvilgtelėti į vasaros įvykius, kai pati Rusija savo žingsniais, panašiais į tuos, kuriuos pastaruoju metu regime Lietuvos atžvilgiu, pastūmėjo šias Rytų partneres tvirtai pajudėti ES link.
Pirmieji smūgiai – birželį
Naujasis didysis šachmatų žaidimas Rytų Europoje, apie kurį „Lietuvos rytas” rašė pavasarį, įžengė į persilaužimo etapą prieš artėjantį lapkričio pabaigoje Vilniuje vyksiantį ES Rytų partnerystės susitikimą.
Birželį Moldova, įveikusi šalį kiek anksčiau sudrebinusią vyriausybės krizę, baigė derybas su ES dėl Asociacijos sutarties bei Laisvosios prekybos susitarimo ir pareiškė viltį, kad šie susitarimai bus parafuoti per Rytų partnerystės viršūnių susitikimą Vilniuje.
Tomis pat dienomis, kai ši žinia buvo paskelbta, Padniestrės – teritorijos, kuri pagal tarptautinės teisės normas yra pripažįstama kaip dalis Moldovos, bet Rusijos iki šiol traktuojama kaip atskiras vienetas, vadovai nutarė, kad administracinė linija, skirianti Padniestrę nuo likusios Moldovos, bus valstybės siena.
Vertindamas šį žingsnį Moldovos prezidentas Nicolae Timofti pareiškė, kad tai bandymas destabilizuoti šalį tuo metu, kai ji žengė labai svarbų žingsnį suartėti su ES.
„Provokaciją rengia ne tik Padniestrės politikai, bet ir tie, kurie juos palaiko”, – teigė N.Timofti, akivaizdžiai turėdamas omenyje Maskvą.
O liepą Rusijos gynybos ministras pareiškė, kad nauja karinės ginkluotės siunta bus permesta Padniestrėje dislokuotai šios šalies armijai.
Spaudė per Azerbaidžaną
Kita valstybė, kuri jau artėjo susitarimų su ES dėl analogiškų sutarčių link šią vasarą, buvo Armėnija.
Vertinant Armėnijos pažangą jau birželio mėnesį prabilta, kad derybos tarp ES ir Armėnijos vyksta be jokių didesnių trukdžių ir susitarimai netrukus pasieks tą pačią stadiją kaip ir ES derybos su Moldova.
Kai tai tapo aišku, birželį Rusija priėmė sprendimą tiekti modernią ginkluotę didžiausiam Armėnijos priešui Azerbaidžanui, nors anksčiau buvo atsisakiusi tai daryti.
Pasak Azerbaidžano prezidento Ilhamo Alijevo, kontraktas siekia net 4 mlrd. dolerių. Šis susitarimas labai sunkina padėtį ligi šiol Rusijos sąjungininke laikytos Armėnijos, kuri kontroliuoja Kalnų Karabachą, pagal tarptautinę teisę laikomą Azerbaidžano dalimi.
„Įdomu tai, kad Rusija ginklus Azerbaidžanui parduoda rinkos kaina, o Armėnijai – su nuolaida. Šis sandėris jėgų balansą stipriai kreipia Armėnijos, siekiančios suartėti su ES, nenaudai”, – rašė „The Jamestown Foundation” analitikas Vladimiras Socoras.
Baku tokių siekių kaip Jerevanas neturi ir nori bendro politinio pobūdžio susitarimo su ES.
I.Alijevą piktina birželį EP priimta rezoliucija dėl žmogaus teisių pažeidimų Azerbaidžane, o tai skatina mažinti įtampą Maskvos kryptimi. Armėnijos padėtis visai kitokia.
Liepos mėnesį Rusijos dujų milžinas „Gazprom” priėmė sprendimą padidinti dujų kainą Armėnijai. Formaliai tai padarė Armėnijos dujų kompanija „ArmRosGazprom”. Bet ją „Gazprom” visiškai kontroliuoja.
Armėnija iki šiol gyvena ekonominės blokados sąlygomis ir priklauso pirmiausia nuo Rusijos.
Įvertindamas šiuos žingsnius Lenkijos Rytų studijų centro analitikas Szymonas Ananiczas pabrėžė, kad Rusija panaudojo visus turimus savo arsenale instrumentus paveikti Armėniją. Bet ji vis dar laikėsi.
Ukrainos ekonominė blokada
Liepos pradžioje ir iki pat rugpjūčio pabaigos vieną po kito smūgį gavo Ukraina. Maskva nusprendė galutinai palenkti savo naudai besiblaškantį Kijevą, juo labiau kad jau ėmė ryškėti galimi sprendimo dėl J.Tymošenko likimo kontūrai.
Pirmas tokį smūgį patyrė provakarietiškas Ukrainos oligarchas Piotras Porošenka.
Jis buvo vienas didžiausių Viktoro Juščenkos ir Oranžinės revoliucijos rėmėjų, bet pastaraisiais metais suartėjo su dabartiniu šalies vadovu ir ragino jį pasirinkti glaudesnius ryšius su Europos Sąjunga.
Birželio pabaigoje–liepos pradžioje Rusija nutarė neįsileisti šio oligarcho gaminamų saldainių į savo šalį. Kilo šokoladinis karas.
O po dviejų savaičių Rusija pasienyje sustabdė geležinkelio sąstatus su geležies rūda, kurią eksportavo Ukrainos provakarietiškas oligarchas Rinatas Achmetovas. Rugpjūčio mėnesį savaitei užblokuotas jau visų Ukrainos produktų kelias į Rusiją. Kažkur matyta?
Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėjas Sergejus Glazjevas teigė, kad taip buvo parodyta, kas laukia Ukrainos, jeigu ji žengs, kaip jis tvirtino, savižudišką žingsnį ir pasirašys Vilniuje susitarimus su ES.
Bet šio žingsnio pasekmės buvo kitokios, nei tikėjosi Maskva. Pasak Ukrainos politikos instituto Kijeve direktoriaus Kosto Bondarenkos, panaudodama keršto sankcijas Kijevo atžvilgiu Rusija šią vasarą galbūt visiškai prarado Ukrainą.
Juk prieš kurį laiką tai atsitiko Baltijos valstybėms – beje, irgi po ekonominių sankcijų. Dabar, jo manymu, vis daugiau ukrainiečių mato, kad nėra kito kelio, kaip suartėti su ES.
Baugino primityviu šantažu
Rugsėjo 3 dieną po susitikimo su prezidentu V.Putinu Maskvoje netikėtai visiems Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas pareiškė, kad po ketverius metus trukusių intensyvių derybų su ES jis nusprendė, jog reikia siekti įstoti į Muitų sąjungą.
Toks S.Sargsiano pareiškimas buvo netikėtas net artimiausiems jo politiniams šalininkams.
Tomis pat dienomis, naudodamasi sėkmės vėjais, Rusija pabandė darsyk išmušti iš ES kelio ir Moldovą.
Šioje šalyje apsilankė Rusijos vicepremjeras Dmitrijus Rogozinas ir sukritikavo Moldovos, kaip jis teigė, vadinamosios proeuropietiškos vyriausybės žingsnius nesirūpinant savo žmonėmis ir siekiant, kad Vilniuje būtų parafuoti lemtingi jai susitarimai su Europos Sąjunga.
Dviprasmiškai pareiškęs, kad ne už kalnų žiema, D.Rogozinas palinkėjo Moldovos gyventojams nesušalti.
Be to, jis siūlė pamąstyti, kas gali nutikti šimtui tūkstančių moldavų, dirbančių Rusijoje, darydamas užuominą apie galimus radikalius vizų politikos sprendimus tarp dviejų šalių, kurie papildytų ir galimą dujų kainų kilimą Moldovoje.
Šantažuotojas iš Maskvos tvirtino, kad Moldovos traukinys į Europą turės pamesti ir Padniestrės vagoną.
D.Rogozino gąsdinimus Moldovai tomis pat dienomis papildė dabar jau ir Lietuvoje liūdnai pagarsėjęs „Rospotrebnadzor” vadovas Genadijus Oniščenka.
Iš Maskvos nuskambėjo grasinimai, kad Moldovos vynui, vaisiams ir daržovėms gali būti taikomos tokios sankcijos, kokios buvo ir anksčiau.
Savo bauginimus G.Oniščenka įvykdė.
Visi pagaliau atsitokėja
Šie smūgiai privertė atmerkti akis net tuos, kurie nekreipė dėmesio į ankstesnius menkai pastebėtus Maskvos žingsnius kaimynų atžvilgiu.
Baigėsi ir atostogų metas Europoje. Į Vilnių susirinkę EP ir ES nacionalinių parlamentų nariai pareiškė, jog Maskva neturi teisės riboti pasirinkimo laisvės, su kuo Rytų partnerystės šalys nori suartėti.
Iš Rytų partnerystės šalių pirmasis tvirtą valią parodė Moldovos prezidentas N.Timofti.
Rugsėjo 4 d. jis pareiškė, kad Moldova nesutiks su Rusijos grasinimais.
Tą pačią dieną Gruzijos premjeras Bidzina Ivanišvilis, kurio palankumą Rusija norėjo nupirkti birželio mėnesį atšaukdama vyno embargą į Rusiją, dar spėjo pamąstyti, kad Gruzijai yra įdomi Muitų sąjunga ir ji galutinai nėra apsisprendusi dėl tolimesnio kelio.
Bet jau rugsėjo 6 d. jis teigė, kad niekada neabejojo, jog Gruzijos tikslas yra integracija į ES ir NATO, o rugsėjo 8 d., apsilankęs Estijoje, tvirtino, kad pavasarį Gruzija nori pasirašyti susitarimus su ES, kurie, tikisi, Vilniuje bus parafuoti.
Rugsėjo 3 d. Ukrainoje po vasaros prasidėjo Aukščiausiosios Rados sesija.
Šį kartą jos darbo, kaip įprasta, neblokavo opozicija ir prezidentas V.Janukovyčius netrukdomas galėjo kreiptis į deputatus.
Jo kalbos metu nuskambėjo raginimas parlamentui bendromis jėgomis priimti visus reikiamus sprendimus, kad Ukraina galėtų Vilniuje pasirašyti su ES lemtingus susitarimus.
Ukraina tam turi maždaug mėnesį. Įdomu ir tai, kad naujausios apklausos rodo – nuo Maskvos nusisuka ne tik Rytų partnerių vyriausybės, bet ir eiliniai gyventojai.
Antai 53 proc. ukrainiečių pasisako už savo šalies narystę ES. Tradiciškai per pusę tarp Rytų ir Vakarų kurso pasidalijusioje šalyje po Maskvos spaudimo į Rusiją ilgesingai žiūri tik apie trečdalį ukrainiečių.
