- Kalbama, kad G.Margelašvilis – premjero marionetė. Ar galima tikėtis, kad tai bus rimtas prezidentas, ar pats nykiausias per Gruzijos istoriją?
- Gruzijos arenoje jis nebuvo nei žymus politikas, nei koks nors ypatingai charizmatiškas veikėjas. Jo pergalę labiausiai lėmė priklausymas dabartinės Vyriausybės ir dabartinio premjero komandai. Jo populiarumas pradėjo augti tuomet, kai jis aiškiai buvo pateiktas kaip Bidzinos Ivanišvilio kandidatas. Tik tai jam ir užtikrino šitą pergalę, o ne kažkokie asmeniniai sugebėjimai ar savybės.
Bet, turint galvoje, kad apskritai pagal konstitucinius pokyčius Gruzijoje prezidento galios yra sumažintos, ir būsimas prezidentas jau nebeturės tiek galių, kiek turėjo M.Saakašvilis, tai galbūt ir natūralu, kad ir asmenybė yra gerokai silpnesnė šiai pozicijai.
- Tai įdomiausias naujojo prezidento sugebėjimas yra mezgimas, ar dar kas nors?
- Jis kaip politikas nepasižymėjo niekuo ypatingu. Galima spėti, kad tai bus pakankamai formalus veikėjas, kuris greičiausiai bus netgi antrajame šešėlyje, lyginant su premjeru ir apskritai visa vyriausybės komanda.
Iš viso to galima spręsti, kad tai yra dabartinės B.Ivanašvilio vadovaujamos partijos galutinis valdžios perėmimas. Tas konkretus asmuo, kuris buvo siūlytas į prezidento postą, nėra tiek svarbus, kiek visa politinės valdžios kaita. M.Saakašvilio patraukimas iš prezidento posto liudija, kad valdžią, politiką visiškai perima B.Ivanišvilio komanda.
- Kaip paaiškinti fenomeną, kad premjeras tautos akyse toks populiarus, jog net sugeba savo autoritetu „ištempti“ niekuo neišsiskiriantį kandidatą? Lietuvoje paprastai premjeras būna labiausiai iš visų nemėgstamas, jei lyginsime su prezidentu ar Seimo pirmininku.
- Tai susiję su nepasitenkinimu M.Saakašviliu. Prieš tai vykusiuose parlamento rinkimuose B.Ivanišvilis visą savo rinkimų kampaniją konstravo taip, kad demonstruotų valdžios perėmimą iš M.Saakašvilio. Be jokių ypatingų kitų pažadų, socialinės, ekonominės politikos. Tai buvo mėgavimasis situacija, kuomet Gruzijoje nepasitenkinimas M.Saakašviliu buvo išaugęs pakankamai didelis.
B.Ivanišvilis pateikė alternatyvą prezidentui. Tai, kad jis laimėjo parlamento rinkimus, leido jam suformuoti vyriausybę ir pakeisti nemažai tų politinių krypčių, kurios buvo vykdomos iki tol. Iki šiol išlikusi pagrindinė nuostata, kad reikia keisti buvusią M.Saakašvilio politiką ir patį prezidentą. Natūralu, kad kitokios alternatyvos nelabai ir galėjo būti, nes vis dar egzistuoja nepasitenkinimas prezidento M.Saakašvilio valdžia.
Ta inertiška masinė nusivylimo tendencija vis dar tęsiasi nuo parlamento rinkimų, kur buvo pasiekta pergalė prieš M.Saakašvilį. Vyriausybė sutelkė kur kas daugiau politinių galių, naudojosi ir viešomis masinės informacijos priemonėmis, vis labiau išstumdama iš viešosios erdvės M.Saakašvilį. Šita inercija visuomenėje dar nėra nuslūgusi ir toliau „važiuoja“ su tokiomis pačiomis nuostatomis - kad reikia galutinai užbaigti M.Saakašvilio valdymo erą.
- Ar dabar galima tikėtis kokių nors pokyčių Gruzijos santykiuose su Rusija?
- Santykių su Rusija pokytis ir anksčiau buvo akivaizdžiai matomas B.Ivanišvilio planuose, kalbose. Jis kalbėjo, kad reikia gerinti santykius su Rusija, kad M.Saakašvilis padarė daug žalos Gruzijai, kad reikia bandyti balansuoti politiką tarp Rytų ir Vakarų.
Dabartinis Gruzijos premjeras neatsižada galimos integracijos į Europos Sąjungą ir NATO, tačiau mano, kad santykius su Rusija būtina gerinti, nes priešingu atveju grėsmės Gruzijai dar labiau išaugtų.
Šitas balansavimas kol kas yra tiktai kalbose ir retorikoje, bet Rusija, matyt, tikisi, kad pasitraukus M.Saakašviliui iš prezidento posto, su naująja Gruzijos valdžia, užimančia visus svarbiausius valdžios postus, bus galima kalbėtis gerokai tiksliau. Nes su M.Saakašviliu Rusijos politikai apskritai atsisakydavo bendrauti. Netgi asmeniniu lygiu santykiai buvo patys blogiausi, kokie tik gali būti.
Pasikeitus valdžiai, greičiausiai Rusija bandys išsiaiškinti, kiek yra linkę nusileisti gruzinai, kiek jie yra linkę priimti Rusijos spaudimą. Artimiausiu metu matysime, kaip realiai tie santykiai gali keistis.
- O su Lietuva? Gruzija bus nebe tokia gera mūsų draugė, ar tai nieko nepakeis?
- Lietuvoje buvo tam tikrų nuogąstavimų, kad B.Ivanišvilis gali sekti Ukrainos pavyzdžiu ir bandyti politiškai susidoroti su buvusiais oponentais. Buvo netgi girdima kalbų, kad M.Saakašvilio rėmėjai, šalininkai yra teisiami, jiems keliamos bylos. Netgi kilo abejonių, kad pats M.Saakašvilis gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Kol kas tai tik nuogąstavimai.
Ar jie pasitvirtins – dar nežinia. Lietuvoje, ypač dešiniųjų partijų atstovai, gana aiškiai iki šiol palaikė M.Saakašvilį. Tai jiems asocijuojasi su ta figūra, kuri pakeitė Gruziją prieš 10 metų, kuri Gruziją padarė kur kas demokratiškesne šalimi, įvykdė daug reformų, pasuko Gruziją Vakarų link, labai aiškiai iškėlė tikslus tapti NATO ir ES nare. Natūralu, kad bent jau mūsų dešiniosios partijos, konservatoriai, su dideliu nerimu stebės, ar naujoji Gruzijos valdžia nesiima politinių represijų prieš buvusius oponentus.
- Lapkričio mėnesį Gruzijos atstovai turėtų atvykti į Vilniuje vyksiantį Rytų partnerystės viršūnių susitikimą. Turbūt tai aiškiausiai parodys, į kur Gruzija suks?
- Tai nebus lemiamas sprendimas. Gruzija Asociacijos sutarties dar galutinai, kaip Ukraina, negalės pasirašyti – gali būti užbaigti tiktai techniniai sutarties derinimo darbai.
Bet aišku, kad šitame viršūnių susitikime gali tapti aiškiau, ar Gruzija vis dar išlaiko intensyvias pastangas ir siekia kuo greičiau užbaigti visus Asociacijos susitarimus su ES, ar jau pradeda abejoti, stabdyti, siekdama neerzinti Rusijos, ieškoti kokių nors tarpinių sprendimų.
- Viršūnių susitikime Gruziją atstovaus prezidentas ar premjeras?
- Kol kas neaišku. Bent jau Gruzijos atveju turėtų atstovauti prezidentas. Bet kol kas berods nėra gautų atsakymų į kvietimus. Arba bent jau viešai jie nebuvo skelbiami. Visai įmanoma, kad kaip tik po šitų rinkimų gali būti nuspręsta, kas konkrečiai atstovaus Gruzijai.
Kiekviena šalis renkasi pati, kas jai gali atstovauti. Tie šalių atstovai gali būti labai skirtingo lygmens. Šiaip jau yra kviečiami valstybių vadovai, išskyrus Baltarusiją, nes pagal bendrą susitarimą A.Lukašenkos negalima kviesti į ES šalis – Baltarusiją greičiausiai gali atstovauti užsienio reikalų ministras. O kitoms šalims kvietimai teikiami valstybės vadovams, ir jau pačios šalys gali nuleisti juos į šiek tiek žemesnį lygmenį ir pasiųsti kitus atstovus.
