Mažosios Marijos, dar vadinamos šviesiaplaukiu angelu, istorija nuvilnijo ne tik per Europą, bet ir per Ameriką. Ir ne tik dėl to, kad ji gana neįprasta – juk dažniausiai tėvai desperatiškai ieško dingusių savo vaikų, o ne atvirkščiai.
Ši istoriją tapo vilties spinduliu tiek pagrobtų ar dingusių vaikų tėvams bei artimiesiems, tiek šimtams pagrobimo aukomis tapusių mažylių.
Antra vertus, baiminamasi, kad pastarasis įvykis, nors vis dar be laimingos pabaigos, gali virsti desperatiška raganų medžiokle, kuri, tarsi pradėta iš geros valios, baigsis nusivylimu ar net tragedija.
Yra ir trečia galimybė – galbūt Marijos dėka bus atkreiptas dėmesys į Bulgarijos, Albanijos, tos pačios Graikijos ir kitų šalių romų taborų vaikus.
Galbūt tėvų viltis surasti savo mažuosius privers visų šalių vyriausybes susidomėti vargana romų šeimų padėtimi, neretai neprižiūrimais ir ne visada aiškios kilmės jų vaikais. O kol kas galima tik palinkėti sėkmės mažajai šokančiai paslaptingai žaliaakei blondinei, kurios DNR neegzistuoja Interpolo dingusių vaikų sąrašuose, ir kuri čigonų poros Christos Salis ir Eleftherijos Dimopoulou, labiausiai tikėtina, buvo arba nupirkta, arba įvaikinta iš bulgarės motinos, kartais apsistodavusios Farsalos romų tabore.
Abu dabartiniai mergaitės tėvai yra suimti. Jie teigia galintys teismui pristatyti biologinius Marijos motiną ir tėvą – Bulgarijos romų porą, kuri esą jiems atidavė vaiką ir tebegyvena Graikijoje, tačiau bet koks kontaktas su išoriniu pasauliu šiai romų porai draudžiamas.
Pati tik romų dialektu kalbanti mergaitė šiuo metu yra „Vaiko šypsena“ vadinamoje imigrantų pamestų ar pabėgusių vaikų globos įstaigoje ir iki šiol apie save pasakė labai mažai.
Labai skaudu, kad kita daug masiškesnė, tiktai ne tokių žalių akių ir ne tokių šviesių plaukų vaikų tragiška istorija praslydo pro taip karštai smerkti ir linčiuoti linkusios, taip viešai pasipiktinimą romais ir paramą, simpatiją, dėmesį mažajai Marijai šiandien demonstruojančios minios akis ir ausis.
1998-2002 metais iš Graikijos benamių vaikų prieglaudos „Agia Varvara“ dingo 502 iš 601 ten buvusio Albanijos romų vaiko. Surasti tik keturi. Per dešimtmetį šios prieglaudos globotinių dingimas vis dar neištirtas, nesulaukė nei graikiškos, nei tarptautinės žiniasklaidos dėmesio. Viskas tikriausiai būtų kitaip, jeigu tai būtų buvę pačių graikų vaikai.
2005 m. Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto atstovas Juanas Miguelis Petit apie „Agios Varvaros“ bylą pranešė Graikijos vyriausybei, tačiau nei patarimai, nei rekomendacijos nepaskatino jos ištirti ir surasti dingusius vaikus.
Farsalos tabore dirbanti socialinė darbuotoja tvirtina, kad romų bendruomenėje atžalos yra mylimos, ir tiek smurto, tiek vaikų pardavimo čia pasitaiko tiek pat, kiek bet kurioje kitoje bendruomenėje. Tiesa, dauguma romų vaikų yra neraštingi, mergaitės išteka gana anksti, bet ir tai iš lėto kinta.
Dėl ekonominės krizės atstumas tarp romų ir graikų dar labiau padidėjo. Taborų gyventojais niekas nesidomi, bėdai ištikus, niekas nepadeda. Marijos kaimynai tvirtina, kad šeima ja rūpinosi, o kaip įprasta pagal tradicijas vaikas auginamas visų, lygiai taip pat, kaip bet kuris kitas.
Nors dauguma Farsalos romų neraštingi, tačiau bendromis jėgomis jie esą pasirūpino, kad okulistas apžiūrėtų silpnėjančias baltaplaukės mergaitės akytes.
Būtent graikų pastangos izoliuotis nuo romų, atsiriboti nuo jų gyvenviečių Jungtinėms Tautoms kelia didžiausią nerimą. Romų vaikai nepriimami į valstybines mokyklas ir ligonines, valstybė negarantuoja socialinės pagalbos. Daug jromų elgetauja, vagiliauja, šoka ir dainuoja gatvėje nuo mažens, o galimybių įgyti profesiją paprasčiausiai nėra.
Šviesiaplaukiu šokančiu angelu pramintos Marijos istorija ir toliau kelia daug emocijų.
Jau ir kitose šalyse iš romų paimami šviesesnio gymio vaikai. Tačiau šiomis dienomis Dubline tikrintos aštuonmetės romų mergaitės DNR patvirtino, kad ji – savo tėvų vaikas. Baisūs įtarimai panaikinti ir kitai romų šeimai, į kurią sugrąžintas trimetis berniukas.
Tuo tarpu Graikijoje, ypač salose ir kaimo vietovėse pilna pačių graikų vaikų be gimimo liudijimų. O neoficialiomis žiniomis, tarp jų gali būti ir daug tokių, kuriuos atidavė arba pardavė skurdūs nelegaliai čia atvykstantys bulgarai.
Nors mažoji Marija dabar jaučiasi daug geriau nei pirmomis dienomis „kariaudama“ su ją prižiūrinčiais socialiniais darbuotojais, visai gali būti, kad ir ji bus sugrąžinta į taborą.
Jeigu Salis ir Dimopoulou teiginiai apie jos atsisakiusią ir Atėnuose esą tebegyvenančią biologinę motiną pasitvirtintų, Marija vėl galėtų miegoti savo raudonu satinu ir minkštais meškučiais padabintoje princesės lovoje purviname, bet atskirame miegamajame, kurio ji nesidalina nei su tėvais, nei su būriu įbrolių ir įseserių, miegančių tiesiog ant žemės.
Tačiau gali būti, kad tikroji motina taip ir nebus surasta. Tad klausimas – koks gi likimas laukia mažosios Marijos – lieka atviras.
Kaip ir kitas šimteriopai sunkesnis klausimas – ar vis dėlto Graikijoje dar bus pasirūpinta tais daugiau kaip prieš dešimtmetį dingusiais penkiais šimtais vaikų, nežiūrint to, kad jie – jau gerokai paūgėję imigrantai, benamiai, romai?
