E.Lucasas – puikiausiai Rytų Europą pažįstantis čia gyvenęs Vakarų žurnalistas, rašantis apie ją daugiau nei 20 metų. Išaugęs Rytų Europai prijaučiančių britų intelektualų šeimoje, E.Lucasas visą savo gyvenimą žurnalisto plunksna kovojo su komunistiniu režimu.
„Apgaulė. Šnipai, melas ir kaip Rusija mausto Vakarus“ – antroji žurnalisto knyga apie šiuolaikinės Rusijos politiką.
Leidykla „Baltos lankos“ ir portalas lrytas.lt siūlo antrąją ištrauką iš naujosios E.Lucaso knygos. Šį kartą – apie į Putino mėsmalę patekusius jaunus verslininkus. Tokius kaip: velionis Sergejus Magnitskis, oligarchas Michailas Chodorkovskis, amerikietis finansininkas Williamas Browderis.
Pirmąją ištrauką, kurioje pasakojama apie daugiausiai žalos NATO padariusi rusų šnipą, rasite čia.
* * *
Gyvenimas Maskvoje gali pasirodyti visiškai normalus. Vidurinės klasės profesionalai vilki tokiais pat drabužiais, vairuoja tokius pat automobilius, taip pat atostogauja, valgo tokį pat maistą ir dirba tokius pat darbus kaip ir milijonai jų kolegų miestiečių visame pasaulyje.
Ypač finansų srityje.
Akcijų vertė ir pelnas kyla įsikibę į Rusijos naftos ir dujų bumo keterą bei pelningą vartojimą. Finansininkai investuoja, jų teisininkai sutvarko smulkmenas ir sprendžia problemas. Juos aptarnauja gausėjanti Rusijos vidurinė klasė, kurią sudaro ryškūs, savimi pasitikintys, angliškai kalbantys profesionalai, tokius pat darbus lengvai galintys gauti Niujorke, Londone, Frankfurte ar Dubajuje.
Daugeliui žmonių, ypač tų, kurių įsitikinimu Rusija eina teisingu keliu, finansinės ir teisinės sistemos Maskvoje plėtra yra vienas iš didžiausių optimizmo pagrindų. Kitos gyvenimo Rusijoje sritys, pradedant eismo spūstimis didmiesčių gatvėse bei korumpuota biurokratija ir baigiant terorizmu bei pietiniuose šalies pakraščiuose kunkuliuojančiu pilietiniu karu, gali būti slegiančios, chaotiškos, niūrios ir net pavojingos, bet jos tik retsykiais pasiekia šviesias, patraukliai įrengtas centrinės Maskvos kontoras.
Tačiau Sergejų Magnitskį tas pasaulis pasiekė. Jo vardas nėra plačiai žinomas, nors to vertas. Šio žmogaus istorija sudaro moralinį ir žmogiškąjį foną tolesniems knygos skyriams apie Rusijos šnipų gudrybes ir metodus.
Magnitskis mirė 2009 m., vos sulaukęs trisdešimt septynerių. Jis priklausė pirmajai beveik per šimtmetį rusų kartai, kurios gyvenimo nebetemdė baimė. Jis buvo paauglys, kai sovietai liovėsi kontroliavę kalbėjimą, tikėjimą ir keliones. Buvo gavęs puikų išsilavinimą, apie kokį pulkai ankstesniųjų Rusijos studentų galėjo tik pasvajoti.
Šio žmogaus mąstymą suformavo ne prievarta brukamos ydingų marksizmo ir leninizmo doktrinų studijos, o skaidrių kaip krištolas teisės principų laikymasis. Nepatyręs brutalios sovietinio laikotarpio karo prievolės, neslegiamas suaugusio žmogaus gyvenimo totalitarizmo sąlygomis kompromisų naštos, jis mėgavosi vidurinės klasės patogumais ir garantijomis, kurie Vakarams yra savaime suprantami, o Sovietų Sąjungoje buvo neįsivaizduojami.
Magnitskis turėjo įtakingų kolegų, įkvepiančių profesinių iššūkių ir laimingą šeimą namie. Kaip ir prieš šimtą metų carizmo laikotarpio reformos šalininkai, kuriems beveik pavyko ją įgyvendinti, jis svajojo, kad Rusija būtų įstatymų valdoma valstybė. Šis žmogus net skeptikus priversdavo patikėti, kad galiausiai Rusijos laukia šviesi ateitis.
Rafinuotas ir kelias kalbas mokantis Magnitskis buvo vienas iš tokių rusų, su kuriais šios knygos skaitytojai gali lengvai kur nors susidurti. Su tokiu žmogumi galima išlenkti taurę atostogaujant užsienyje, tokį žmogų galima išgirsti skaitant pranešimą seminare ar rasti sėdintį anapus stalo per verslo susitikimą.
Taigi jis labai panašus į kitus šioje knygoje aprašytus rusus, dirbančius slaptaisiais agentais Vakaruose.
Tokį paprasta įsivaizduoti gurkšnojantį kokteilį su ponia Chapman Londone arba vaikštinėjantį Bostono gatvėmis ir besišnekučiuojantį su jos kolega, aukščiausios klasės šnipu Donaldu Heathfieldu, kuris Amerikoje dirbo vadybos konsultantu.
Tačiau tuo metu, kai jie Rusijos šnipų vadovų pavedimu vykdė savo slaptąsias misijas, Magnitskis buvo įpainiotas į kitokią istoriją. Joje figūravo milžiniškos pinigų sumos, ypatingas įstatymo pažeidėjų žiaurumas ir nebaudžiamumas. Prie šios kastos priklauso vyresniojo rango FSB nariai, ranka rankon dirbantys su nusikalstamomis grupuotėmis ir aukštais valstybės pareigūnais.
* * *
Pasakoti pradėsiu nuo žmogaus, kuris pats to nesuvokdamas atvedė Magnitskį į pražūtį, ir nuo tada nenuilstamai rengia kampanijas, tęsdamas jo kovą. Gimęs Amerikoje, o dabar turintis Britanijos pilietybę, Williamas (Billas) Browderis yra finansininkas, kadaise žinomiausias investuotojas Rusijoje.
Kandi, veikli asmenybė, trykštanti nervinga energija, gebanti sužavėti ir greitai įtūžti. Šio žmogaus kilmė nepaprastai įdomi: jo senelis Earlas Browderis buvo Amerikos komunistų partijos lyderis. Tačiau vaikaitį pakerėjo ne komunizmas, o kapitalizmas. Dešimtajame dešimtmetyje jis nusprendė, jog daugelis užsieniečių pervertina verslo Rusijoje riziką.
Reikia pripažinti, pavojai buvo nemaži: lygybė prieš įstatymus menka, nuosavybės teisės netvirtos, politinis stabilumas abejotinas, ekonomika pašlijusi, nusikalstamumas bei korupcija visa persmelkę. Parduodamos įmonės ir akcijos nebuvo nieko vertos, tik pigios. Jei padėtis (arba bent jos suvokimas) nors truputį pagerėtų, tuomet būtų galima gauti dideles pajamas. Tarkime, investuotojai manytų, jog netinkamai valdoma Rusijos naftos įmonė verta ne 1, o 10 proc. panašios užsienio įmonės vertės. Tuomet jos akcijų vertė pašoktų dešimteriopai – tai reiškia, kad prieš pasikeičiant suvokimui tokią įmonę nusipirkęs asmuo gautų milžinišką pelną.
Todėl Browderio investicijų įmonė „Hermitage Capital Management“ laikėsi trigubos strategijos. Pirma, ji pirko vertingo turto turinčias įmones, kaip antai naftos, dujų ar naudingųjų iškasenų. Antra, Browderis skatino susidomėjimą investicijomis Rusijoje, atkakliai laikydamasis pozicijos, kad ten tik „blogai“, o ne visiškai „siaubinga“. Trečia, jis išryškino piktnaudžiavimą akcininkų teisėmis. Jo akylų analitikų komanda įnikdavo į įmonės sąskaitas ir kitus dokumentus, ieškodami sukčiavimo ir išeikvojimo įkalčių. Juos aptikęs Browderis pradėdavo teismo procesus, inicijuodavo žiniasklaidos kampanijas bei griebdavosi kitų gudrybių, kad būtų atlyginta žala. Laikas tam buvo tinkamas.
Kai kurios Rusijos įmonės jau pradėjo suvokti, kad, norėdamos išspausti kuo daugiau naudos iš savo akcijų biržos oficialiajame prekybos sąraše, jos turi bent jau dėtis paisančios užsienio investuotojų interesų.
Nuo 2000-ųjų Browderio dedamos pastangos sutapo su Kremliaus iniciatyva, mat šiam irgi nepatiko, kaip per daug galingi „oligarchai“ (politiškai stiprūs magnatai) didžiausias šalies įmones valdo vadovaudamiesi vien savo asmeniniais interesais. Toks Browderio ir Kremliaus interesų sutapimas buvo trumpalaikis.
Iš tiesų Putino režimas siekė ne skatinti gerą korporacinį valdymą ir akcininkų vertinimą, o užgrobti pinigus ir valdžią. Bet tai paaiškės vėliau. Browderis ir „Hermitage“ verslas klestėte klestėjo beveik dešimtmetį. Jų rengiamos kampanijos baigdavosi ir greitomis, ir kiek ilgiau siektomis pergalėmis, o kartais apskritai žlugdavo, tačiau sunkus darbas ir buvimas dėmesio centre bent jau padėjo pateisinti investuotojų mokamus didelius valdymo mokesčius.
2002 m. „Hermitage“ efektas“ (šį terminą sugalvojo pati įmonė) sulaukė didžiausio pagerbimo: jis buvo pasirinktas Harvardo verslo mokyklos socialinių tyrimų objektu. Nuo 2000 m., kai ponas Putinas pradėjo eiti pareigas, iki 2005 m., kai lėšos buvo perkeltos į Londoną, „Hermitage“ investicijų vertė išaugo aštuoneriopai, o per visą kompanijos egzistavimo laikotarpį – trisdešimt penkis kartus. Mažai kas finansų istorijoje galėtų pasigirti tokiu rekordu.
Nuo 1998 m. iki 2002 m., kai gyvenau Maskvoje ir dirbau tenykščio „The Economist“ biuro vadovu, ne visada sutardavau su ponu Browderiu. Dabar mūsų ginčai atrodo kaip sena istorija, tačiau anuomet jie buvo aštrūs.
Nors žavėjausi šio žmogaus energija ir protu, man labai nepatiko, jog jis remia pono Putino režimą. Mano požiūriu, naujoji vyriausybė sukūrė vien paviršutinišką stabilumą ir sumokėjo pernelyg brangiai. Be to, manęs nejaudino sunki padėtis užsienio investuotojų, kurie sąmoningai sukišo savo pinigus į sukčių, neišmanėlių ir politinių bičiulių valdomas įmones, o paskui nustebo sužinoję apie prastai tvarkomą jų verslą. Jei perki akcijas Rusijoje, turėtum tikėtis, kad būsi apgautas, kaip ir ruošdamasis eiti imtynių purve žinai, kad išsipurvinsi.
Didžiausias mūsų nesutarimas iškilo 2003 m., man išvykus iš Rusijos, kai buvom užėmę priešingas pozicijas dėl Putino ankstyvojo valdymo laikotarpio apibūdinimo. Ponas Browderis pritarė tuo metu turtingiausio Rusijos žmogaus Michailo Chodorkovskio areštui. Mažiausias ponui Putinui mestas Chodorkovskio akibrokštas buvo atvykimas į susitikimą Kremliuje neryšint kaklaraiščio – didžiulis paniekinimas griežtai protokolo paisančioje Rusijoje.
Energetikos magnatas ponas Chodorkovskis mokėjo atlyginimus daugeliui parlamentarų, kad palaikytų jo politinį spaudimą ir, nepaisydamas Kremliaus nurodymų, ketino sudaryti sandorį su stambia Amerikos naftos kompanija. Jis akivaizdžiai kliudė pono Putino planams užgrobti vadovaujančias Rusijos valdžios aukštumas.
Kai kam atrodė, kad Chodorkovskis galbūt nori pakeisti poną Putiną ir užimti šalies vadovo postą (pirmaisiais metais Rusijos prezidentas atrodė pilka ir gana vidutinė figūra). Pono Putino kerštas buvo ryžtingas ir negailestingas. Ponas Chodorkovskis buvo įkalintas remiantis nepagrįstais kaltinimais, o jo įmonė „Jukos“ (kurios daugelis akcininkų buvo užsieniečiai) buvo priversta bankrutuoti, jos turtas išdalytas per nesąžiningą aukcioną, per kurį Kremliaus bičiuliai pusvelčiui jį ir įsigijo.
Pritariau ponui Browderiui, kad ankstesniais metais ponas Chodorkovskis piktnaudžiavo savo smulkiųjų akcininkų teisėmis, ir jis man neatrodė vien tik represijos kankinys. Tačiau maniau, kad magnato praeities piktadarystės ir vėlesni privalumai ne tokie reikšmingi kaip skandalingas valdžios institucijų piktnaudžiavimas teismais vykdant politinę vendetą.
* * *
Browderis galėjo sau leisti nekreipti dėmesio į kritišką mano vertinimą. Jis krovėsi milijonus. Tačiau įsigijo ir galingų priešų: kiekvienas doleris, dar nepavogtas dėl jo dedamų pastangų sustabdyti visuotinį nesąžiningumą, sumažindavo kokio nors korumpuoto ir galingo asmens pajamas.
2005 m. lapkritį pasieniečiai, remdamiesi neaiškiomis nacionalinio saugumo dingstimis, neįleido jo į šalį ir išsiuntė atgal iš Maskvos Šeremetjevo oro uosto. Grįžęs į Londoną jis išliko optimistas dėl Rusijos, stengėsi pasiekti, kad valdžios institucijos panaikintų šį sprendimą, ir atkakliai tvirtino, jog į tokią keblią būklę pateko per gryną nesusipratimą.
Tačiau 2006 m. liepą per viršūnių susitikimą Sankt Peterburge vienas žurnalistas spaudos konferencijoje uždavė klausimą apie Browderį. Ponas Putinas atsakė, kad apie poną Browderį nėra girdėjęs (tai buvo neįtikėtina), bet gali „įsivaizduoti, jog tas asmuo pažeidė mūsų šalies įstatymus“.
Ponas Browderis teigia, kad tada jis ir liovėsi mėginęs grįžti į Rusiją: signalas apie didelį oficialių asmenų nepasitenkinimą buvo nedviprasmis, jis nenorėjo susilaukti Chodorkovskio likimo. Tylomis jau buvo pradėjęs likviduoti savo holdingus ir pamažu atšaukti savo darbuotojus iš Rusijos.
Browderiui pasitraukus nuo šturvalo Maskvoje, investuotojai panoro atsiimti savo pinigus – kitos kylančios rinkos atrodė patrauklesnės. Pasirodo, toks žingsnis buvo ne tik toliaregiškas, bet ir pelningas. Netrukus staiga kilo pasaulinė finansų krizė, o Rusijos akcijų ir obligacijų kainos nėrė žemyn.
Browderio investuotojai išnešė sveiką kailį. Tuo metu ši istorija tebuvo viena iš daugelio panašių Rusijoje: dabartinėje šalies istorijoje minima daugybė investuotojų, kurie sukryžiuoja kardus su valdžios institucijomis ir pralaimi kovą. Tie, kuriems pasiseka, sudaro sandorį, o tie, kuriems nepasiseka, džiaugiasi gyvi ištrūkę iš tos šalies. Tačiau ponui Browderiui priverstinis pasitraukimas tebuvo Dostojevskio plunksnos vertos tragedijos prologas.
Jis buvo susijęs su milžinišku sukčiavimu: oficialūs asmenys pavogė tris pono Browderio fondui priklausiusias įmones ir pasinaudojo jomis tam, kad išviliotų pinigus iš Rusijos piliečių. Ir šio nusikaltimo vykdytojai buvo ne kokia nors niekšinga žemesniojo rango pareigūnų grupelė. Priešingai, jie buvo iš Vidaus reikalų ministerijos skyriaus, atsakingo už mokesčių mokėtojų interesų apsaugą. Jie veikė susimokę su FSB „K valdybos“ aukštesniojo rango pareigūnais, kurie turėtų kovoti su „ekonominiais nusikaltimais“. Sąvoka „ekonominiai nusikaltimai“ užsienio šalių skaitytojams gali būti negirdėta: kitose baudžiamojo teisingumo sistemose jie galėtų būti įvardyti kaip „tarnautojų baltomis apykaklėmis nusikaltimai“.
Tačiau Rusijos kontekste jie primena sovietinį laikotarpį, kai tas pats KGB skyrius persekiojo juodąją rinką – dabar jau pamirštą prekybą viskuo, pradedant pasisavintu valstybės turtu ir baigiant užsienio valiuta, senienomis, komiso prekėmis ar seksualinėmis paslaugomis. Net ir sovietiniais laikais tas persekiojimas buvo sumišęs su pasipelnymu. Kyšiai buvo įprasti, ypač nuo Brežnevo valdymo laikotarpio. Konfiskuotos prekės galiausiai atsidurdavo aukštesniojo rango pareigūnų vasarnamiuose. Prostitutėms buvo aišku, kad galės verstis savo profesija, jei reikiamam asmeniui pasiūlys nemokamas paslaugas arba bendradarbiaus įviliodamos į spąstus reikiamus asmenis.
Kapitalizmo sąlygos skiriasi tuo, kad dabar papirkinėjimo sumos didesnės, o priemonės rafinuotesnės.
