Kitą vasarą, kai Brazilijoje vyksiančio pasaulio futbolo čempionato metu rungtyniaus Angljos rinktinės kapitono Steveno Gerrardo vedama vienuolikė, sausakimšuose stadionuose plazdės šimtai Anglijos vėliavų – raudonas šv.Jurgio kryžius baltame audekle, rašo „Lietuvos rytas”.
Tuo pat metu tūkstančiai atvykusių anglų futbolo sirgalių iš visų plaučių trauks himną – trumpą ir trankų „God Save the Queen” („Dieve, saugok Karalienę”). O galbūt ir ne.
Mat jau dvejus metus Anglijoje vyksta speciali kampanija, užsitikrinusi net ir premjero Davido Camerono bei Kembridžo kunigaikščio Williamo paramą.
Šia kampanija siekiama, kad Anglijos nacionalinei futbolo komandai būtų grojamas ne visos Jungtinės Karalystės himnas, o būtent Anglijos giesmė.
Čia ir iškyla kurioziška problema. Anglija turi oficialią tradicinę vėliavą, tačiau neturi oficialaus himno. Škotijos nacionalinė rinktinė ir jos sijonuoti sirgaliai su pasididžiavimu gieda „Flower of Scotland” („Škotijos gėlė”). Velsiečiai irgi turi savo nacionalinę dainą „Land of My Fathers” („Mano tėvų žemė”).
Anglai iki šiol tokios giesmės neturi. Todėl ir gieda himną, kuris oficialiai priklauso ne tiktai jiems, bet ir tiems patiems škotams, velsiečiams ar Šiaurės Airijos gyventojams.
Iš pirmo žvilgsnio tai tik nereikšmingos smulkmenos dėl himnų. Tačiau iš tikrųjų vis labiau pastebimas tikras kartėlis ir nuoskaudos, kurias jaučia būtent anglai. Kas tai – tradiciniai nekalti angliški paburbėjimai ar pirmieji plyšių požymiai? Ir svarbiausia – kur tokios nuotaikos galėtų nuvesti Jungtinę Karalystę?
Nori giedoti giesmę
D.Cameronas, būsimasis monarchas princas Williamas ir nemažai eilinių anglų futbolo sirgalių norėtų, kad oficialiu himnu būtų pripažinta Anglijoje itin populiari, maždaug prieš šimtmetį sukurta kompozitoriaus Huberto Parry daina „Jerusalem” („Jeruzalė”), parašyta pagal XVIII amžiaus poeto Williamo Blake’o eiles.
Laiko dar yra, tad visai realu, kad Rio de Žaneire ar San Paule anglai prieš ir po rungtynių giedos ne apie ilgą ir šlovingą karalienės Elizabeth II valdymą, o apie prieš 2 tūkstančius metų neva įvykusį Jėzaus Kristaus vizitą į Angliją – Naująją Jeruzalę.
Kampanija dėl naujojo himno savo numylėtai futbolo rinktinei lyg lakmuso popierėlis atspindi tikrąsias nuotaikas, įsivyraujančias Anglijoje – dominuojančiame Jungtinės Karalystės krašte.
2007-aisiais sukako 300 metų, kai Anglijos ir Škotijos karūnoms susijungus atsirado Didžioji Britanija. Tačiau net ir per tokį tikrai ilgą istorinį periodą eilinio anglo identiteto suvokimas keitėsi lėtai.
Oficialiai propaguojama britiškumo sąvoka itin sunkiai skinasi kelią į tipiško Vidurio Anglijos gyventojo sąmonę. Negana to, per pastaruosius kelis dešimtmečius statistinio anglo širdyje britiškumui lieka vis mažiau vietos.
Britiškumo rėmėjų sumažėjo
Tai įrodė solidus tyrimas, kurį neseniai atliko įtakingas Londono strategijos centras IPPR (Institute for Public Policy Research), į pagalbą pasitelkęs mokslininkus iš Edinburgo ir Kardifo universitetų.
Tyrimo, skambiai pavadinto „Anglijos ateitis”, autoriai nustatė, kad nuo 1997-ųjų iki 2012-ųjų bemaž 50 milijonų gyventojų turinčioje Anglijoje įvyko nemažai įdomių poslinkių nacionalinės savivokos srityje.
XX amžiaus pabaigoje tik kas ketvirtas apklaustasis atsakė, kad jaučiasi esąs „anglas, o ne britas” arba „labiau anglas negu britas”. Tačiau 2012-aisiais tokių anglų patriotų buvo net 35 procentai.
Dabar tik 17 procentų Anglijoje gyvenančių asmenų jaučiausi esą „labiau britai nei anglai”. Prieš 16 metų tokių britiškumo entuziastų buvo 23 procentai.
Vis dėlto didžiausia respondentų dalis – beveik 40 procentų – linkę save įvardinti kaip dvigubą identitetą turintys asmenys.
„Esu ir anglas, ir britas tuo pat metu”, – tokio populiariausio atsako sulaukė IPPR tyrėjai ir 1997-aisiais, ir dabar.
Euforija jau atslūgo
Gana ryškus grynai britiško identiteto smukimas žemyn nustebino ekspertus, mat 2011–2012 metais Jungtinėje Karalystėje tikėtasi tikro britiškumo bumo.
Šalyje įvyko bent trys didžiulio masto nacionaliniai renginiai, kuriais tikėtasi „sucementuoti” britiškąją tapatybę tarp milijonų piliečių.
Mažai kas ginčijasi, kad itin populiari britų monarchijos institucija ir didieji sporto įvykiai suteikė tiesiog idealią progą tokiam cementavimui.
Tad 2011-aisiais vykusios princo Williamo ir jo išrinktosios Catherine vestuvės, 2012-ųjų birželį surengta pompastiška karalienės Elizabeth II deimantinio jubiliejaus šventė ir tų pat metų rugpjūčio mėnesį Londone vykusi vasaros olimpiada tapo unikaliais istoriniais įvykiais.
Šie renginiai skatino milijonus eilinių žmonių eiti į gatves, mojuoti „Union Jack” vėliavomis, dainuoti patriotinę dainelę „Rule, Britannia!” („Valdyk, Britanija!”) ir džiaugtis „Team GB” olimpiečių iškovotais aukso medaliais.
Visa tai ir įvyko. Deja, euforija nebuvo ilgalaikė.
Probritiškųjų politikų Vestminsteryje ir nepriklausomų tyrėjų nuostabai, visi šie spalvoti pompastiški renginiai nepaliko jokio ilgalaikio įspaudo statistinio anglo sąmonėje.
„Lyg ir buvo logiška tikėtis, kad olimpinės žaidynės ir deimantinis jubiliejus, per kuriuos nuolat buvo rodomi nacionaliniai britų simboliai, sustiprins anglų britiškąją tapatybę.
Bet taip neatsitiko. Anglai kuo toliau, tuo labiau vertina savo angliškąjį, o ne britiškąjį identitetą”, – pripažino vienas IPPR vadovų Gyu Lodge’as.
Anglai jaučia nuoskaudą
Anot tyrėjų, viena esminių priežasčių, kodėl anglai ėmė šnairuoti į pačią britiškumo koncepciją, – reali ar tariamai patiriama neteisybė.
Šios neteisybės šaltiniai yra du: Škotija ir Europos Sąjunga.
Vargu ar verta įrodinėti, kad „fair play” – sąžiningo žaidimo – koncepcija tipiško anglo sąmonėje yra itin svarbi samprata.
Kaip kriketas, regbis, šiltas negazuotas alus, autoironiškas humoras ar pokalbiai apie blogus orus, taip ir „fair play” yra neatimama anglo tapatybės dalis. Ne tik anglų dievinamame futbole, bet ir visose gyvenimo srityse.
Tad suvešėjęs neteisybės jausmas, net jei jis iracionalus, žeidžia anglų sąmonę iki pat gelmių.
Atskiro parlamento neturi
Antiškotiško fenomeno šaknų reikėtų ieškoti nuo 1997-ųjų. Tuomet, vos į valdžią atėjus „naujajam leiboristui” Tony Blairui, Jungtinėje Karalystėje įsibėgėjo labai ryškus regioninės savivaldos procesas.
Škotija išsirinko savo autonominį parlamentą su itin didelėmis galiomis. Velsas ir Šiaurės Airija irgi išsirinko savo nacionalines asamblėjas. Visi šie regionai yra prasčiau ekonomiškai išsivystę nei Anglija, tad gauna finansines injekcijas iš centrinio nacionalinio biudžeto.
Tačiau piniginis klausimas vis dėlto nėra pagrindinis. Jaučiama politinė nuoskauda.
Anglija jokio vietinio parlamento neturi – Jungtinės Karalystės nacionalinis parlamentas Londone tuo pat metu yra ir Anglijos parlamentas.
Tad škotų ir velsiečių parlamentarai Vestminsteryje gali balsuoti dėl įstatymų, kurie skirti išskirtinai Anglijos problemoms – nuo švietimo iki medicinos – spręsti. Tuo metu nė vienas anglų parlamentaras neturi jokių galių spręsti vidinių Škotijos reikalų, jei jie nesusiję su bendra užsienio, gynybos ar finansų politika.
Maža to, jau kitų metų rudenį Škotija balsuos nacionaliniame referendume: rinkėjams bus leista pasakyti „taip” arba „ne” visiškai Škotijos nepriklausomybei.
Kol kas visos apklausos rodo, kad „taip” stovyklai balsų iki pergalės trūks, nes bent du penktadaliai rinkėjų nėra apsisprendę.
Bet vieni metai politikoje – itin ilgas laiko tarpas ir niekas nedrįsta pranašauti, jog ateinantį rudenį „UK” tikrai nevirs „rUK” (rest of UK) – likusi JK (Jungtinė Karalystė).
ES anglams – blogis?
Patriotiškiau nusiteikę anglai iš padilbų žvelgia ne tiktai į „Auld enemy” – taip nuo viduramžių pusiau rimtai, pusiau juokais anglai įvardija Škotiją. Su dar didesniu įtarumu žiūrima į Europos Sąjungą.
Vis didesnė dalis anglų ES regi kaip supranacionalinį galiūną, kuris tik ir gviešiasi atimti iš senutės Anglijos vieną politinę ar ekonominę galią po kitos.
Net 43 procentai apklaustų anglų yra įsitikinę, kad narystė ES yra blogis. Tik 28 proc. pritaria britų narystei euro klube.
Vargu ar verta stebėtis, kad dešinioji prieš ES ir imigraciją nusistačiusi politinė partija Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partija (UKIP) per pastaruosius dvejus metus auga kaip ant mielių: jos potencialų elektoratą sudaro būtent tie neteisybę išgyvenantys anglai.
Nepakeičiamas UKIP lyderis Nigelas Farage’as, prisistatantis kaip „savas vaikinas su angliško alaus pinta rankoje”, dabar tapo ketvirtu pagal įtakingumą Anglijos politiniu veikėju.
„Užsirūstinę ir ant Europos, ir ant kitų Jungtinės Karalystės tautų, ypač ant škotų, dabar anglai vis labiau nepatenkinti esama dalia.
Deja, valdančioji britų politinė klasė kažkaip sugeba net nepastebėti, jog egzistuoja akivaizdi problema. Jau nekalbu apie tai, kad nepasiūloma jokių tinkamų išeičių.
Mūsų tyrimas turėtų būti tarsi garsus pavojaus signalas. Atėjo laikas politinei klasei suvokti, kad Anglija ir angliškumas turi sulaukti rimto dėmesio.
UKIP populiarumas tik pabrėžia, kokie pavojai slypi, jei Anglijos žmonių interesų bus nepaisoma”, – perspėjo profesorius Richardas Wynas Jonesas, kuris yra Kardifo universiteto politikos profesorius ir tyrimo „Anglijos ateitis” bendraautoris.
Turės atskirą poilsio dieną?
Nuo pat praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio diskursą apie angliškumo politinę saviraišką, kaip ir šv.Jurgio vėliavą, buvo pasisavinusios Anglijos ultradešiniosios jėgos – fašistuojantis Nacionalinis frontas, rasistinė Britų nacionalinė partija ar stadionuose siautėję liūdnai pagarsėję futbolo chuliganai.
Žingsnis po žingsnio, ir XXI amžiuje šv.Jurgio vėliavą vidurinė anglų klasė sau atsikovojo.
Apie angliškumo koncepciją išdrįso prabilti ne tik konservatorius D.Cameronas, bet ir jo oponentas, leiboristų lyderis Edas Milibandas.
Lapkričio pabaigoje parlamento Lordų Rūmuose planuojami pirmieji rimti debatai, kuriuose visų pagrindinių politinių partijų atstovai surems ietis dėl Anglijos regioninio parlamento idėjos pliusų ir minusų.
Projekto šalininkai tvirtina, kad toks naujasis parlamentas net savo būstine turėtų pasirinkti ne Londoną, o vieną iš istorinių centrinės Anglijos miestų.
Palaikymo iš pačių įvairiausių britų politinio spektro jėgų sulaukė ir kampanija už Anglijos globėjo šv.Jurgio dienos paskelbimą nacionaline ne darbo diena.
Norima nei daug, nei mažai – kad balandžio 23-iosios laisvadienis galiotų tik Anglijos teritorijoje. Suprantama, škotams, velsiečiams ar Alsterio gyventojams tądien tektų dirbti.
Bet neabejotinai pirmas darbas patriotiškai nusiteikusių anglų atliktinų projektų sąraše – galų gale išrinkti savo futbolininkams himną, kuris būtų giedamas „Trijų liūtų” komandai stojant į kovą dėl pasaulio taurės.
Kuo skiriasi Didžioji Britanija nuo Jungtinės Karalystės?
Lietuvoje įprasta, jog šalis, kurios sostinė yra Londonas, vadinama paprastai – Didžioji Britanija. Ir nors nei lietuviai, nei dauguma britų dėl to nesipiktina, iš dalies tai yra klaida.
Didžiosios Britanijos karalystė neegzistuoja jau kelis šimtmečius – taip šalis vadinosi po Škotijos prijungimo nuo 1707 iki 1801 m.
Patys britai kalbėdami apie savo šalį sako ir rašo tiesiog Britanija. Oficialiuose dokumentuose iki 2001-ųjų tai buvo vartotinas terminas. Tiesa, dabar galima išvysti kitą pavadinimą.
Visas pavadinimas yra Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė – nuo 2006-ųjų britiškuose pasuose šis pavadinimas rašomas anglų, velsiečių ir gėlų kalbomis. Vartotinas trumpesnis – tiesiog Jungtinė Karalystė arba JK (United Kingdom or UK).
Pati Didžioji Britanija tėra didžiausios Europoje ir trečios didžiausios pasaulyje salos pavadinimas. Ją supa apie tūkstantį mažesnių salų.
Britais vadinami Jungtinės Karalystės piliečiai. Šis terminas apima anglus, valus, škotus, kornus, menksiečius, iš dalies airius. Tad anglą ar škotą pavadinę britu techniškai nesuklysite, bet škotą ar velsietį pavadinę anglu rizikuojate gerokai supykdyti pašnekovą.
Tiesa, istoriniame kontekste britais dar iki romėnų užkariavimo buvo vadinami gentinėje santvarkoje Britų salose gyvenę keltai. Anglosaksams užkariaujant Britaniją (V–VI a.) dalis britų buvo išnaikinta, dalis išstumta į Velsą.
Didžioji Britanija kaip terminas, apibūdinantis šalį, taip pat vartojamas sporte – nuo 1999-ųjų Didžiosios Britanijos komanda arba tiesiog „Team GB” naudojamas kaip prekės ženklas, o Didžiosios Britanijos rinktinė pirmą sykį olimpinėse žaidynėse pasirodė pernai Londone.
Taip pat GB bei GBR naudojami kaip tarptautinių kodų trumpiniai pašto sistemose, NATO karinėse struktūrose. Tiesa, internete britiški domenų pavadinimai dažniausiai baigiasi „.uk”.
