Amerikiečių žurnalistas vaizdžiai aprašo vieną iš judriausių Lietuvos sostinės tiltų. „Raudonosios armijos kareivių, darbininkų, valstiečių ir jaunų mokslininkų skulptūros ant Žaliojo tilto, kertančio Neries upę miesto centre, yra paskutiniai viešai išstatyti dideli monumentai, tebetrimituojantys komunizmą – ideologiją, kurią Lietuva atmetė daugiau kaip prieš du dešimtmečius, kai tapo pirmąja Sovietų Sąjungos dalimi, paskelbusia nepriklausomybę.
Su savo marškiniais, prigludusiais prie plačių torsų, paltais ir sijonais, besiplaikstančiais apie raumeningas kojas, socialistinio realizmo stiliaus skulptūros tvirtai atsilaikė prieš politines audras, talžiusias šalies sostinę. Bet priešintis griaunančiam laiko poveikiui joms ne taip sekasi. Po daugiau kaip šešių dešimtmečių po atviru dangumi, geležis tapo dėmėta ir aprūdijo. Vieną kareivį prilaiko varžtai ir sankabos. O jauno mokslininko nugarą darko didelis plyšys“, - rašo J.Kanteras ir klausia, ar skulptūrų restauravimui turi būti leidžiami valstybės pinigai, ar jos turėtų būti nukeltos. „Ar geriau išsaugoti bjaurios ir netrokštamos praeities simbolius, ar stengtis pamiršti?“ - svarsto amerikiečių žurnalistas.
Jo pakalbintas parlamentaras ir buvęs Vilniaus vicemeras Kęstutis Masiulis sako, kad nebūtų visiškai jokio nuostolio, jeigu skulptūros būtų nukeltos. Pasak jo, skulptūros įžeidžia nuo sovietinio režimo nukentėjusius lietuvius. K.Masiuliui norėtųsi kažkaip ištrinti tą negatyvią patirtį.
Tuo tarpu Nacionalinės dailės galerijos vadovė Lolita Jablonskienė siūlo į problemą pažvelgti sudėtingiau. Pasak jos, skulptūros turėtų būti restauruotos, ir apskritai nėra gerai naikinti atminties ženklus, ypač tokiame mieste, kur vieni kitus keitę carinės Rusijos, lenkų, sovietų ir Lietuvos valdžios atstovai griovė vieni kitų monumentus, kur praktiškai nelikę čia klestėjusios žydų bendruomenės pėdsakų.
J.Kanteras rašo, kad Lietuva ne vienintelė šalis, susidurianti su panašiomis dilemomis, tačiau Vilniuje ypač ryškiai jaučiamas istorijos buksyro ir pokyčių troškimo konfliktas. Žurnalistas primena kaip vieną žinomiausių paminklų, iškilusių po nepriklausomybės paskelbimo, paminklą amerikiečių dainininkui Frankui Zappai, neturėjusiam jokio ryšio su Lietuva, tačiau iniciatoriams reiškusį naują saviraiškos laisvės erą.
Straipsnyje primenama ir Lukiškių (sovietmečiu – Lenino) aikštėje pernai pastatyta smėlio skulptūra „bitlui“ Johnui Lennonui. Autorius apgailestauja, kad, nepaisant konkursų ir planų, kaip naujai įprasminti Lukiškių aikštę, ji iki šiol tebėra tuščia.
Amerikietis rašo, kad Žaliojo tilto skulptūrų likimas pakibęs ore nuo 2005 metų, kai tiltas buvo paskelbtas saugoma kultūros vertybe. Oponentai cituoja įstatymus, draudžiančius demonstruoti sovietinius ir nacistinius simbolius. Vieno iš karių nešamoje vėliavoje matyti sovietų emblema – pjautuvas ir kūjis.
Pinigų restauruoti skulptūroms 65-tųjų pergalės prieš fašizmą metinių proga Vilniui siūlė Maskvos meras Jurijus Lužkovas, tačiau Vilniaus valdžia atsisakė. O rugpjūti meras Artūras Zuokas paskelbė planus atnaujinti skulptūras. Atnaujinimas truktų dvejus metus ir kainuotų 200 tūkst. dolerių. Tam nukelti skulptūrų nereikėtų net laikinai.
Kaip kompromisas nuraminti oponentams – po kareivių skulptūra sumontuota „kraujo raudonumo“ plokštelė, kurioje paaiškinamas sovietinės okupacijos žiaurumas. Panašias plokšteles siūloma pritaisyti ir prie kitų skulptūrų. „Mes neturime elgtis kaip sovietai, kurie naikino visą praeitį“, - įsitikinęs A.Zuokas.
Straipsnio pabaigoje J.Kanteras pamini ir siūlymus Žaliojo tilto skulptūras įkurdinti Grūto parke. „Pastatysiu joms naują tiltą“, - „The New York Times“ cituoja parko direktorių Viliumą Malinauską, pasirengusį skulptūras, jeigu jos būtų nukeltos, priglausti virš pelkės.
Parengė Jurgita Noreikienė
