Spalio pabaigoje Budapešto svečius tikriausiai gerokai nustebino triguba demonstracija minint 1956-ųjų sukilimo prieš sovietų valdžią 57-ąsias metines, rašo „Lietuvos ryto“ priedas „Rytai-Vakarai“.
Mieste, žinoma, žygiavo centro dešiniųjų partijos „Fidesz” šalininkai – juk pagrindinis jų tikslas ir yra kuo uolesnis patriotizmas.
Už kelių šimtų metrų spietėsi ir konservatorių priešininkai kairieji.
Labiausiai vis dėlto gąsdino kelių šimtų žaliūkų, nešinų Vengriją per Antrąjį pasaulinį karą valdžiusios fašistinės partijos „Strėlės kryžius” vėliavomis, kolona. Darniai, koja į koją.
Iš „Strėlės kryžiaus” neapykantos vėliavnešių etiketę perėmę „Jobbik” smogikai gąsdina visą Europą.
Nemažai ir tuo, kad radikalus po savo sparnu priglaudė patys valdantieji.
Dar prieš kelerius metus tarp „Jobbik” vadovų būtų šmėžavęs ir Cs.Szegedi, tačiau netikėtai iš savo senelės sužinojęs, kad pats yra žydas, vengras atsiribojo nuo neonacių veiklos.
Noriai šaiposi iš žydų
Viena 2012-ųjų sausio diena Budapešte buvo žvarbi, bet prie Europos Komisijos atstovybės susirinkusi „Jobbik” aktyvistų minia – entuziastinga.
Kaip ir daugelis euroskeptiškų judėjimų, „Jobbik” smerkia daugiatautį Europos projektą ir purkštauja dėl kiekvieno kritiškesnio eurokratų žodžio Vengrijai.
Tad fotogeniškasis partijos lyderis Gáboras Vona rankose laikė milžinišką plakatą su užrašu „Ar būsime nariai, ar būsime laisvi?” Tai nuoroda į garsaus Vengrijos 1848–1849 metų revoliucijos šauklio, poeto Sandoro Petöfi eilutę „Ar būsime vergai, ar būsime laisvi?”
Kitas „Jobbik” lyderis Elödas Novakas, apsitaisęs ilgamečio Kinijos lyderio Mao Zedong’o kostiumu, tądien padegė Europos Sąjungos vėliavą ir ją šaukdamas sutrypė.
Kalbėjo ir Cs.Szegedi, tuo metu ėjęs „Jobbik” viceprezidento pareigas ir iki šiol dirbantis Europos Parlamente (EP).
„Elitas mums aiškino, kad įstoję į ES pateksime į Kanaaną (istorinį regioną Artimuosiuose Rytuose, vadinamą Pažadėtąja žeme. – Red.). Tačiau vietoj to gavome daug kanaaniečių”, – kalbėjo vengras.
Minia iškart suprato pokštą – „Jobbik” nariai įsitikinę, kad Vengrijoje dabar per daug žydų.
Faktas, kad žydai sudaro tiktai mažytę dalį Vengrijos gyventojų – 100 tūkstančių iš 10 milijonų, nesustabdė linksmo klegesio.
Į aukštumas – romų dėka
Tą dieną „Jobbik” lyderių kalbų klausėsi ir seni, ir jauni. O tai liudija, kad šiai partijai Vengrijoje sekasi visai neblogai.
2003 metais, kai buvo įkurtas judėjimas, daugelis jos vadovų – Cs.Szegedi, G.Vona ir E.Novakas – dar mokėsi universitete. Bet jų ksenofobinė, ypač prieš romus nukreipta retorika greitai padėjo „Jobbik” patekti į parlamentą.
Vengrijoje romų iš tiesų gyvena nemažai, oficialiai – 315 tūkstančių. Tiesa, visų jų suskaičiuoti neįmanoma, tad manoma, kad romų šalyje gali būti iki milijono.
Dažnam etniniam vengrui romai yra atpirkimo ožiai, esą trukdantys gyventi ir netgi susirasti darbą.
Tad kai 2006-aisiais romų gauja nužudė vengrą mokytoją, „Jobbik” pasiūlymas griežtai kontroliuoti šią etninę mažumą, o jų vaikus mokyklose atskirti nuo vengrų, sulaukė didelio populiarumo.
2010 metais per rinkimus „Jobbik” surinko 17 procentų balsų ir į parlamentą pasiuntė net 47 savo atstovus. Europoje kraštutinių dešiniųjų partijai toks skaičius labai didelis.
Vengia atviro antisemitizmo
Vis dėlto ilgainiui vengrams „Jobbik” ėmė kone kelti žiovulį.
Judėjimo vadovybė suprato: reikia rasti naujų Vengrijos nesėkmių kaltininkų.
Laikas buvo parankus: 2008–2009 metais triukšmingai griuvo šalies ekonomika ir jos valiuta – forintas. Kaip ir daugelis europiečių, vengrai dėl krizės kaltino bankininkus ir tarptautines rinkas.
„Jobbik” lyderiai staiga suvokė: kadangi Vengrijoje, kaip ir kitur Vidurio bei Rytų Europoje, su bankais istoriškai siejami būtent žydai, dėmesio partija sulauks tapdama antisemitinė.
Prie žydus nukreipta retorika daugelį apžvalgininkų nustebino. Holokausto metu 1944–1945 metais koncentracijos ir naikinimo stovyklose buvo išžudyta daugiau nei 550 tūkst. Vengrijos, kuri buvo nacistinės Vokietijos sąjungininkė, žydų.
Šiandien žydai gyvena beveik vien Budapešte. Konfliktų tarp romų ir etninių vengrų pasitaiko, tačiau žydai Vengrijoje beveik nematomi.
Žinoma, atviras antisemitizmas yra rizikinga politinė strategija – daugelis vengrų nejaučia jokios neapykantos žydams.
Bet „Jobbik” meistriškai mėtosi užuominomis, kurias rinkėjai puikiai supranta. Antai nors daugelis radikalių dešiniųjų partijų Europoje nusistačiusios prieš musulmonus, „Jobbik” nuolat kritikuoja Izraelį. Partija netgi buvo pasikvietusi į Budapeštą būrį Irano verslininkų.
Tokie triukai, žaidimai ne naujiena daugelyje pokomunistinių Vidurio ir Rytų Europos valstybių. Čia teorijos apie žydų, pedofilų ir kitokius sąmokslus žydi pirmiausia dėl to, kad šalių vyriausybės ilgą laiką iš tiesų buvo Maskvos tampomos lėlės.
Garbino Vengrijos grynumą
Tikriausiai niekas kitas partijoje „Jobbik” Vengrijos nuotaikų nejautė taip gerai kaip Cs.Szegedi, rėžęs juokelį apie kanaaniečius per mitingą prie Europos Komisijos atstovybės.
Į judėjimą įstojęs dar 2003 metais, tuomet 21-erių vaikinas greitai kilo partinės karjeros laiptais.
Antai 2007 metais Cs.Szegedi padėjo įkurti sukarintą jaunimo organizaciją „Vengrijos sargyba” – į ją įstojo tūkstančiai prasmingos veiklos nesusiradusių jaunų vengrų.
Kritikai greitai rado istorinių paralelių ir palygino uniformomis vilkinčius ir su deglais rankose žygiuojančius „sargybinius” su SA – nacistinės Vokietijos laikais veikusia sukarinta organizacija. Juodos-baltos arba maskuojamosios uniformos, kariški batai, saliutavimai – tiek savo išvaizda, tiek elgesiu „Vengrijos sargyba” priminė nacius.
Nors ši organizacija netrukus buvo uždrausta, į EP išrinktas aktyvistas į pirmąjį posėdį atėjo pasipuošęs būtent „Vengrijos sargybos” uniforma (anot vieno lenko europarlamentaro, jis buvo palaikytas elektriku).
Nuolat svaidęsis pareiškimais apie „Vengrijos grynumą” ar „smirdinčius čigonus”, Cs.Szegedi prisidėjo ir prie radikalų tinklalapio Kuruc.info plėtros.
Jis net patekęs į EP finansiškai rėmė šią svetainę, kurioje dažnai pasirodo karikatūrų, vaizduojančių kumpanosį žydą, patyliukais kikenantį iš „mito apie Osvencimą”.
Kiek ironiška, jog būtent Osvencimo tragedija ir sužlugdė Cs.Szegedi – 2012-ųjų viduryje jis staiga pasitraukė iš „Jobbik”.
Mat nacionalistinio kičo ir antisemitinių juokelių meistras sužinojo pats esąs žydas. Cs.Szegedi močiutė, dabar jau įžengusi į dešimtąją dešimtį, jam atskleidė išgyvenusi Osvencimo košmarą.
Daug žydų žuvo ar emigravo
Aišku, tai, kad Cs.Szegedi nežinojo turįs žydę močiutę, nėra itin neįtikėtina. Holokaustas daugelį Europos žydų įtikino, kad gimtosiose savo šalyse jie niekada nebus vertinami kaip lygiateisiai piliečiai. Kad jie visada bus kaip nors pažymėti, išskirti.
Daugelis ištvėrusių nacių terorą emigravo – iš Vokietijos, Vengrijos, Lenkijos, sovietų jau okupuotų Baltijos šalių.
Bet likusieji, ypač – Sovietų Sąjungos jėga užimtose šalyse, ėmė slėpti savo praeitį: ir dėl baimės, ir noro kuo greičiau pamiršti karo skaudulius.
Vietos rabinas Slomo Kövesas pats yra žydo, vedusio žydę ir taip nuvylusio savo motiną, sūnus.
„Mano senelė po karo nusprendė, kad jos gyvenimo tikslas bus priversti visus savo vaikus susituokti ne su žydais”, – teigė S.Kövesas, dabar globojantis judaizmą atradusį Cs.Szegedi.
Tėvas – aršus nacionalistas
Cs.Szegedi seneliai apsisprendė panašiai. Iš Osvencimo grįžusi jo senelė niekada nenešiojo marškinėlių trumpomis rankovėmis – kad niekas nepamatytų jai koncentracijos stovykloje įspaustos tatuiruotės.
Kartu su vyru moteris nutarė savo dukteriai Katalin, gimusiai 1953-iaisiais, nieko nepasakoti apie savo praeitį.
Kad yra žydė, Katalin sužinojo tik paauglystėje. O vėliau jos vyrą tėvai patikino, kad su žydiška praeitimi šeima jau atsisveikino. Cs.Szegedi tėvo tėvai buvo patenkinti.
Būsimojo „Jobbik” aktyvistas ir pats buvo aršus nacionalistas, kuris namie niekada nepraleisdavo progos pasijuokti iš žydų. Jo žmona vyrui niekuomet nepriekaištaudavo.
Cs.Szegedi prisimena vienintelį kartą, kai motinos buvo sudrausmintas dėl juokelio apie žydus. Aštuonerių metų berniukas, pamatęs, kaip lauke triukšmauja vaikai, sušuko: „Mama, tik paklausyk, kaip tie žydai rėkauja!”
„Motina sudavė man per veidą ir paliepė: „Kad daugiau taip nekalbėtum.” Kažkodėl tuomet pamaniau, jog žydiškumas turi būti kai kas labai bloga, jei apie žydus negalima net kalbėti”, – teigė Cs.Szegedi.
Išgyveno Osvencimo košmarą
Savo ruožtu jaunuolio susidomėjimas nacionalizmu didėjo. 2002 metais 20-metis Cs.Szegedi nuvyko į Austriją – pasiklausyti radikalios Laisvės partijos lyderio Jörgo Haiderio.
„Jis elgėsi elegantiškai, buvo gražiai apsirengęs. Taip, jis kalbėjo radikaliai, bet tai nebuvo senamadiškas radikalizmas”, – apie savo apsisprendimą įstoti į „Jobbik” pasakojo vyras.
O kartu su Cs.Szegedi karjera kilo ir viso judėjimo populiarumas. Bet ne tik jis – augo ir konkurencija, kuri galiausiai ir pribloškė jaunąjį radikalą.
2010-aisiais su Cs.Szegedi, neužstojusio jo prieš „Jobbik” vadovybę, susipyko kitas judėjimo narys Zoltanas Ambrusas. Netrukus jis iš kažkur gavo Cs.Szegedi senelės gimimo liudijimą.
Z.Ambrusas pasikvietė partijos kolegą į savo ūkį prie Miškolco ir pareiškė turįs dokumentus, kurie įrodo, kad Cs.Szegedi yra žydas. Jam pagrasinta šantažu.
Cs.Szegedi dabar teigia manęs, kad Z.Ambrusas meluoja – internete nuolat sklandė gandai apie „Jobbik” narius.
Todėl vyras toliau elgėsi taip, lyg nieko nebūtų nutikę.
Galiausiai neištvėrė – per 2011-ųjų Kalėdas nuvykęs pas močiutę aktyvistas paprašė jos papasakoti apie savo jaunystę.
„Pokalbis buvo ilgas. Močiutė man pasakė, kad ją užaugino įtėviai, kurie buvo žydai. Nusiraminau – juk kraujo ryšys manęs su jais nesieja”, – pasakojo Cs.Szegedi.
Jis aprimo, bet vis dar jausdamas, kad kažkas ne taip, pernai per Velykas jis vėl nuvyko pas močiutę ir jai pateikė tą patį klausimą. Šįkart senolė buvo atviresnė.
„Močiutė man atskleidė, jog įtėvis iš tikrųjų buvo jos dėdė, apsiėmęs globoti po motinos mirties. Tada ir tiesiai paklausiau močiutės, kas jai nutiko per karą”, – teigia Cs.Szegedi.
Senolė nebeslėpė nieko. Ji pareiškė buvusi nusiųsta į Osvencimą ir ten išgyvenusi. Visi artimi jos giminaičiai buvo išžudyti, moteris nuolat badavo ir vos išvegė dujų kameros.
Įtarė naują žydų sąmokslą
Cs.Szegedi, žinoma, ištiko šokas. Bet atgailauti jis ėmė ne iš karto – iš pradžių aktyvistas susitiko su kitu „Jobbik” nariu, geru savo draugu Gáboru Szabo.
Jis apramino į ašaras dėl paaiškėjusios žydiškos kilmės puolusį kolegą ir iš karto paliepė niekam nepasakoti apie šį sukrečiamą atradimą.
Mat Cs.Szegedi tėvai galėjo tiesiog atsiriboti nuo judaizmo, o „Jobbik” elektoratui bet koks asmuo, turintis nors kiek žydiškų šaknų, jau yra „užsienio elementas”.
„Antisemitai yra įsitikinę, kad net jeigu tavo senelio senelis buvo žydas, ir tu esi žydas”, – aiškina Cs.Szegedi.
Suprantama, žinia, kad jis – žydas, netruko pasklisti. Pernai birželį vienas kraštutinių dešiniųjų tinklalapis paskelbė abiejų Cs.Szegedi senelių gimimo liudijimus.
Pasipylusių komentarų lavina pasižymėjo vienu bendru bruožu: tulžingomis vengrų kalbomis apie dar vieną žydų sąmokslą.
„Tokia žydų strategija tipiška – paslapčia įsitraukti į judėjimą ir jį sunaikinti iš vidaus. Žydų yra visur, jų yra po mūsų oda”, – skelbė vienas komentarų.
Nacionalizmą pakeitė šabas
„Jobbik” vadovybė skubiai sušaukė pasitarimą. Jo metu buvo ir nuomonių, kad Cs.Szegedi reikia palikti partijoje kaip savotišką skydą nuo nuolatinių kaltinimų antisemitizmu.
E.Novakas nesutiko. Elektroniniame laiške kitiems partijos vadovams jis pabrėžė: „Jei būtume žinoję, kad jis – žydas, niekada nebūtume leidę jam tapti „Jobbik” vicepirmininku.
Sprendimas tąkart taip ir nebuvo priimtas. Bet vienas partijos narys, save laikęs artimu Cs.Szegedi draugu, išeinančiam vyrui išrėžė: „Kas nors galėtų tave nušauti, kad atgimtum kaip 18-metis, neturintis žydiškų šaknų.”
Pats Cs.Szegedi viešai savo pozicijos nekeitė: esą jis toliau uoliai dirbs „Jobbik”. Bet jam į galvą jau buvo įsisukę milžiniški pokyčiai.
Vyrui stipriai smogė faktas, kad jo močiutė, niekada gyvenime nemačiusi „Schindlerio sąrašo” ar skaičiusi „Anne Frank dienoraščio”, Osvencimą apibūdina visiškai taip pat, kaip istorijos vadovėliai.
Ji Cs.Szegedi papasakojo apie nuolatinį badavimą, krematoriumus – visą nacių žudymo mašiną. Vyras staiga suvokė: „Holokaustas – ne propaganda, o teisybė.”
Netrukus „Jobbik” vadovybė rado pretekstą išmesti Cs.Szegedi iš partijos. Bet jis pernelyg nesipriešino – susiradęs S.Kövesą, vengras rabinui prisipažino norintis pažinti judaizmą.
Cs.Szegedi nusiplėšė lipdukus su radikaliais šūkiais nuo savo automobilio, pardavė nacionalistinių suvenyrų parduotuvę. Tiesa, iš EP jis nepasitraukė.
„Kam? Kad mano vietą užimtų koks nors fašistas?” – klausė vyras, nors kiti du europarlamentarai iš „Jobbik” su juo jau nebesikalba.
Bet Briuselyje Cs.Szegedi dabar jau švenčia ne nacionalistinio patoso kupinas Vengrijos valstybei svarbias dienas, o šabą.
Kukluksklano narys žydas nusižudė
Vengras Cs.Szegedi nepasirinko buvusio Amerikos kukluksklano – antisemitinės, antikatališkos, rasistinės organizacijos, pasisakančios už baltaodžių viršenybę, nario Dano Burroso (nuotr.) kelio.
Šis buvęs Amerikos nacių partijos ir grupuotės aktyvistas nusižudė vos paviešinus informaciją, kad jis turi žydiškų šaknų.
Kukluksklano nariai įtarė D.Burrosą esant žydų kilmės, nors jis nuolat peikdavo žydus ir sėbrams pasakodavo apie savo sugalvotus žydų kankinimo būdus.
Antai kartą jis prasitarė sumanęs sukonstruoti pianiną, kurio klavišai siųstų elektros šoko signalus į kankinamų žydų kūnus.
D.Burrosas taip pat didžiavosi muilo gabalu, suvyniotu į popierių su užrašu „Pagaminta iš gryniausių žydų taukų”.
Kad D.Burrosas yra žydas, 1965-aisiais atskleidė dienraščio „The New York Times” žurnalistas Johnas McCandlishas Phillipsas.
Jis paskelbė, kad abu neonacio tėvai yra aktyviai judaizmą išpažįstantys žydai, kurie netgi susituokė per žydišką ceremoniją Niujorko rajone Bronkse.
Kelios valandos po to, kai pasirodė „The New York Times” straipsnis, D.Burrosas nusišovė. Pranešama, kad prieš mirtį jis klausėsi Adolfo Hitlerio taip garbintos Richardo Wagnerio muzikos.
