Sąmokslo teorijų grėsmė – ir protui, ir demokratijai

Ekspertai pastebi naują reiškinį: kuo daugiau turime informacijos apie vyriausybių ir didžiųjų korporacijų veiklą, tuo mažiau jomis pasitikime. Ar sąmokslo teorijos nesužlugdys demokratijos?

Praėjus penkiasdešimčiai metų po JAV prezidento J.F.Kennedy nužudymo Dalase iki šiol ginčijamasi, kas įvyko tomis lemtingomis akimirkomis (nuotr.).
Praėjus penkiasdešimčiai metų po JAV prezidento J.F.Kennedy nužudymo Dalase iki šiol ginčijamasi, kas įvyko tomis lemtingomis akimirkomis (nuotr.).
Daugiau nuotraukų (1)

Gintaras Radauskas

2013-11-25 21:03, atnaujinta 2018-02-20 03:58

Šiomis dienomis Amerika mini juodą datą: 1963 metų lapkričio 22 dieną buvo nužudytas JAV prezidentas Johnas F.Kennedy.

Tačiau praėjus pusei amžiaus po šio įvykio beveik trys ketvirtadaliai amerikiečių mano, jog J.F.Kennedy nušovė ne savarankiškai veikęs Lee Harvey Oswaldas, o įtakingi sąmokslininkai.

Tai tik viena sąmokslo teorijų, kurios šiais laikais susuka galvą tūkstančiams žmonių.

Įsivaizduokime, jog koks nors visuomenėje žinomas žurnalistas staiga paskelbia turintis nenuginčijamų įrodymų, kad amerikiečiai suklastojo nusileidimą Mėnulyje.

Žurnalistui, kuris, pavyzdžiui, yra iš JAV, atskleisti tiesą trukdo tik viršininkai. Pastaruosius savo ruožtu tildo Centrinė žvalgybos valdyba (CŽV) ar Nacionalinė saugumo agentūra.

Žinoma, dauguma skaitytojų, klausytojų ar žiūrovų, net žurnalisto gerbėjų pamanytų, kad jis išprotėjo.

Bet tūkstančiams žmonių toks scenarijus – kad populiarioje žiniasklaidos priemonėje dirbančiu žurnalistu manipuliuoja galingi šešėliai, nuslepiantys svarbią informaciją nuo visuomenės – atrodo įmanomas ir net labai tikėtinas.

„Priežastis paprasta. Šiuos informacijos pertekliaus laikus galima vadinti sąmokslo teorijų aukso amžiumi“, – teigia BBC apžvalgininkas Brianas Wheeleris.

Vis daugiau žmonių pasaulyje tiki, kad visa tai, ką mums teigia valdžios pareigūnai, yra melas. Kad tiesą nuslepia galingieji, vadovaudamiesi savais interesais.

Kai kuriais atvejais teorijos iš tiesų teisingos – tiesa, tik labai retai. Bet kodėl jos tokios populiarios?

Išpuolius įvykdė „Al-Gur“

Sąmokslo teorijų – tūkstančiai. Kuo šiurpesnis įvykis, tuo daugiau šiurpesnių sąmokslo teorijų. Paprastas klausimas: kas surengė išpuolius Niujorke ir Vašingtone 2001 metų rugsėjo 11 dieną?

Atsakymas racionaliai pagrįstas faktų kalba – radikalūs islamo ekstremistai, pasinaudoję JAV specialiųjų tarnybų apsnūdimu.

Tačiau bent jau arabų pasaulyje beveik neabejojama: kaltas Izraelis.

Juk šios šalies žvalgybos tarnyba „Mossad“ tikrai žinojo, kad žydų valstybė iš JAV priešiškumo arabams tik išloš.

Po rugsėjo 11-osios išpuolių arabų šalyse nuolat buvo kartojama, kad tik „Mossad“ galėjo surengti tokį nuožmų išpuolį.

O žmonės vis aiškino, kad 4 tūkstančiai Pasaulio prekybos centro dangoraižiuose dirbusių žydų iš anksto sužinojo apie būsimąją ataką ir tą rytą darbe nepasirodė (iš tiesų tarp 3 tūkst. aukų buvo 300 žydų ir 100 musulmonų. – Red.).

Žinoma, kaltųjų paieška tik plėtėsi. Plečiasi ir dabar. Pavyzdžiui, Egipte prabilta apie serbus, kurie esą negalėjo atleisti JAV dėl kampanijos Kosove.

Kitur kalbama apie Amerikoje užaugusius ir neapykantą elitui subrandinusius ekstremistus – kaip 1995-aisiais federalinį pastatą Oklahomoje susprogdinusį Timothy McVeigh.

Viena populiariausių versijų – kad siaubingą išpuolį surengė pati JAV valdžia, esą išalkusi žygių prieš naujus priešus ir neturinti kur išleisti milžiniško gynybos biudžeto.

Savo ruožtu Kaire keleri metai po rugsėjo 11-osios vis minėtas mįslingas asmuo ar grupuotė „Al-Gur“ – būtent jai kaltę dėl išpuolių vertė egiptiečiai.

Kai Amerikos dienraščio „The Washington Post“ žurnalistas pamėgino išsiaiškinti, kas tas „Al-Gur“, vienos kavinės Kaire savininkas jam atsakė: „Juk tai akivaizdu. Kas kitas norėtų šitaip smogti JAV prezidentui George’ui W.Bushui, jeigu ne jo varžovas, buvęs viceprezidentas al-Guras (Alas Gore’as. – Red.)?“

Teorijos kuriamos visur

Egiptiečiai – tikrai patyrę sąmokslo teorijų kūrimo specialistai. Bet jie ne vieninteliai.

Nemažai afrikiečių pietinėje žemyno dalyje iki šiol šaiposi iš mokslinio fakto, kad AIDS žmonėms perdavė beždžionės.

Juk visiems ir taip aišku, jog žmogaus imunodeficito virusas buvo sukurtas JAV laboratorijose, kad išžudytų juodaodžius.

Žinoma, už JAV pagal kuriamus pasaulio dominavimo sąmokslus populiaresnė tik viena tauta – žydai. Daugelis Azijos šalių gyventojų dėl regioną užklupusios ekonominės krizės 1997aisiais kaltino žydų finansininkų kliką. Senas, dar nuo viduramžių vis atgyjantis mitas „kalti žydai“, regis, nemarus, juo galima paaiškinti visas pasaulio bėdas.

Tad neatsitiktinai žydai atpirkimo ožiais buvo pasirinkti kilus ir 1929-ųjų, ir 2008-ųjų krizėms.

Prieš 4 metus ypač pasižymėjo iki Antrojo pasaulinio karo žydų gausiai apgyvendintos Vidurio ir Rytų Europoje šalys – Vengrijoje net atsirado ir išpopuliarėjo atvirai antisemitinė partija „Jobbik“. Beje, pačiame Izraelyje žmogaus teisių gynimo organizacija „Amnesty International“, dažnai kritikuojanti žydų valstybę, vis lyginama su naciais.

Visuomet įtarūs indai Pakistaną kaltina visada – kiekvieną kartą nuo bėgių nuvažiavus traukiniui ar paskelbus apie sutartas kriketo rungtynes.

Atvirkštinis procesas – identiškas. Jeigu tik kas bloga nutinka Pakistane, įtarūs žvilgsniai krypsta į Indijos specialiąsias tarnybas. Arba, žinoma, į žydus.

Sąmokslo teorijos kuriamos visur, nes paleisti gandą taip paprasta. Antai buvęs Jugoslavijos lyderis Slobodanas Miloševičius, teisiamas Hagoje, pareiškė, kad 1995 metais 7 tūkstančius musulmonų Srebrenicoje išžudė ne serbai, o Prancūzijos žvalgyba. Iki šiol yra serbų, kurie tuo tiki.

Amerikoje gąsdino abortais

Išties sąmokslo teorijos nebūtinai priklauso nuo šalies išsivystymo. Štai amerikiečiai mėgsta save vadinti itin racionaliais ir vertinančiais faktų kalbą. Tačiau būtent JAV ypač mėgstami neįtikėtini siužetai.

J.F.Kennedy nužudymo istorija tapusi ištisa verslo šaka – tema nagrinėjama šimtuose knygų ir net per paskaitas universitetuose. Populiarumo sulaukė Oliverio Stone’o 1991 metų filmas „JFK“. Kas nužudė JFK? Atsakymų – ne vienas: nuo mafijos, CŽV, sovietų žvalgybos iki ateivių.

Dažnas amerikietis netiki, kad šalies astronautams pavyko nusileisti Mėnulyje. Ir, atvirkščiai, tiki, kad Elvis Presley dar gyvas.

Tokios pasakėčios – nieko nauja. Amerikiečiai pamfletininkai dar 1790-aisiais gąsdino iliuminatų, ateistų ir laisvųjų mūrininkų (masonų. – Red.) sąmokslu gaminti abortą sukeliančią arbatą.

Populiariausia 1830–1840 metų knyga JAV buvo vaizdinga atgailaujančios vienuolės išpažintis apie katalikus, kurie esą susimokė šmeižti protestantus.

Panašiu metu Samuelis Morse, geriau žinomas kaip Morse’s abėcėlės išradėjas, atskleidė austrų sąmokslą į JAV imperatoriaus postą pasodinti princą iš Habsburgų dinastijos.

Jau XX amžiuje amerikiečiai labiau buvo gąsdinami ne kilmingais europiečiais, o komunistais. Vyresni šalies gyventojai dar prisimena senatoriaus Joe McCarthy vykdytą raudonųjų medžioklę. Simpatijomis komunizmui buvo apkaltinti tūkstančiai žmonių, sugriauta jų karjera.

Veša politinė pornografija

Lenkų romanistas Josephas Conradas 1911 metais savo romane „Vakarų akimis“ („Under Western Eyes“) rašė, kad „mums, europiečiams Vakaruose, visos teorijos apie politinius sąmokslus atrodo vaikiškos, vertos tik spektaklio ar apsakymo“.

Kai kurie šiuolaikiniai mokslininkai žengia toliau: esą pomėgis nuolat įtarti sąmokslus yra liga ar bent sindromas.

Kaip skelbiama Rod Ailando universiteto mokomajame lankstinuke, „paranoikas yra nelankstus, bailus, vaizduojantis auką“, o „racionalus mąstytojas – atviras, lankstus ir stiprus“.

Garsus JAV istorikas, rašytojas ir politikos apžvalgininkas Danielis Pipesas, daug rašantis apie sąmokslo teorijas, jas vadina politine pornografija.

„Ir seksualinė, ir politinė pornografija išpopuliarėjo maždaug 1740 m. Abiejų rūšių literatūra buvo platinama slaptai, o skaitoma užtraukus užuolaidas.

Suaugusieji nuo tokios pornografijos saugo savo vaikus, o mokslininkai ją analizuoja stengdamiesi jos nepopuliarinti. Konspiracija – tik pramoga, kaip ir seksas“, – rašė D.Pipesas.

Tiesa, šis akademikas, nors ir yra pasižymėjęs demaskuodamas teorijas apie pasaulį valdančius žydus kūrėjus, buvo pasmerktas, kai paragino deginti arabų mokslininkų knygas.

Kai kurie sąmokslai – tikri

Žinoma, tikėti sąmokslais nebūtinai kvaila. Kai kurios teorijos pasirodė buvusios teisingos.

Holokaustu, per kurį buvo išžudyta 6 mln. žydų, kaip faktu prieš atrandant koncentracijos stovyklas Europoje tikėjo tik nedaugelis amerikiečių ar britų.

Tiesa, ironiška ir tai, kad net amerikiečių kariams įžengus į koncentracijos stovyklas ir išvydus ir užfiksavus kraupius vaizdus, išklausius gyvųjų pasakojimus šiandien dalis žmonių ne tik abejoja, bet ir neigia masines žydų ir kitų tautų žudynes. „Holokaustas – mitas“, – galima išgirsti kalbant tvirtu balsu.

Kalbant apie sąmokslus, svarbi ir 1917-ųjų bolševikų revoliucija Rusijoje – nedidelė į smurtą linkusių fanatikų gauja iš tiesų užgrobė didžiulę imperiją.

Sąmokslus iš tiesų rezga ir verslininkai. Garsusis škotų ekonomistas ir filosofas Adamas Smithas kartą pareiškė: „Šios profesijos žmonės susitinka retai, bet kiekvienas jų pokalbis baigiasi sąmokslu prieš visuomenę.“

Bet tai, kad kai kurios teorijos pasitvirtina, nereiškia, jog teisybę byloja jos visos. Nuolatinis sąmokslų kurpimas, kaip pasaulio veikimo paaiškinimas, turi pastebimų trūkumų.

Tikėjimas sąmokslais slopina pasitikėjimą – juk jei visi kiti yra prieš tave susimokę, geriau niekuo nepasitikėti.

Sutriuškinamas ir žmogiškasis optimizmas – jei „jie“ vis tiek sužlugdys bet kokius jūsų planus, kam apskritai stengtis ką nors daryti?

Nemažai teorijų daug kainuoja – net gyvybių. Afrikos šalių gyventojai ilgai tikėjo, kad prezervatyvai yra tik dar vienas būdas sumažinti jų skaičių. Vėliau tūkstančiai jų užsikrėtė ŽIV.

Mitus sunku paneigti

Kuo patraukia sąmokslo teorijos, sužydėjusios interneto ir socialinių tinklų epochoje? Pirmiausia geopolitinių teorijų kontekste jas tiesiog lengva suvokti, ypač neišsilavinusiose, brandos stokojančiose valstybėse.

Tokias teorijas taip pat sunku paneigti. Mat bet koks faktas, netinkantis kuriamam mitui, jo kūrėjų iškart pavadinamas sąmokslininkų triuku, kurio tikslas – suklaidinti naivią visuomenę.

Be to, valstybėse, kuriose šaknis įleidę neskaidrūs autoritariniai režimai, gandai yra vienintelė oficialių šaltinių alternatyva.

Tad jei tokių šalių piliečiai žino ar atsimena tapę valstybinio sąmokslo aukomis, natūralu, kad jie ir šiandienes savo bėdas priskiria mįslingoms išorinėms priežastims. Būtent tokia yra viena sąmokslo teorijų populiarumo priežasčių Egipte, kuris patyrė ne vieną karinį perversmą.

Sąmokslo teorijų kūrimas itin būdingas daugeliui pokomunistinių Vidurio ir Rytų Europos valstybių, kuriose antisemitizmo šaknys itin gilios.

Čia teorijos apie žydų, pedofilų ir kitokius sąmokslus veša pirmiausia dėl to, kad šalių vyriausybės ilgą laiką iš tiesų buvo Maskvos tampomos lėlės.

Arabai jaučia nuoskaudą

Dar geresnis pavyzdys – Artimųjų Rytų regionas. Tokių šalių kaip Jordanija, Sirija ir Libanas sienos yra slapto Sykseso-Picot susitarimo rezultatas.

1916 m. Prancūzija ir Britų imperija susitarė pasidalinti regioną, nors britai anksčiau buvo pažadėję arabams valstybingumą.

Pirmojo pasaulinio karo išvarginta Britų imperija, matydama stiprėjantį politinio sionizmo judėjimą, 1917-aisiais pažadėjo žydams „nacionalinius namus Jeruzalėje – Palestinoje“.

Su palestiniečiais, žinoma, niekas nesitarė. O po 30 metų, kai Jungtinėse Tautose buvo nuspręsta atiduoti Izraeliui 23 proc. teritorijos, 13 tam prieštaraujančių valstybių nepasipriešino vieningam 33 Vakarų šalių balsui.

Šios 33 Vakarų šalys anuomet valdė daugiau nei 120 kolonijų – būsimų nepriklausomų valstybių. Šiandien balsavimo JT rezultatai turbūt būtų priešingi, tad nenuostabu, jog palestiniečiai jaučiasi sąmokslo aukomis.

Sąmokslai – politikos forma

Vakaruose sąmokslai, tikri ar tariami, dažniausiai nepavyksta ir išblėsta iš žmonių atminties.

Kas dabar atsimena Parako sąmokslą 1605 metais, kai Anglijos katalikų gaujai nepavyko susprogdinti parlamento ir nužudyti karaliaus Jokūbo VI? Šiandien šis sąmokslas palydimas nebent fejerverkais lapkričio 5-ąją. O ar kas nors prisimena nesėkmingus karlistų sukilimus Ispanijoje XIX amžiuje?

Kas šiandien kalba apie Europos anarchistus, kurie XIX amžiaus pabaigoje nužudė septynių valstybių vadovus, bet savo tikslų taip ir nepasiekė? Galiausiai kam šiandien dar įdomus „Watergate“ skandalas?

Bet antai Irane žmonės vis dar su kartėliu diskutuoja apie CŽV 1953 metais sukurstytą perversmą, po kurio pasitraukė premjeras Mohammadas Mosaddeghas. Šalyje politikas buvo mylimas, nes drįso nacionalizuoti britams priklausančius naftos išteklius.

Sirijoje ir Irake XX amžiuje taip pat įvyko ne vienas perversmas. Saddamas Husseinas jau nuverstas po JAV karinės invazijos ir pakartas, o al-Assadų klano atstovas Basharas vis dar valdo Siriją.

Suskaičiuota, kad maždaug pusė režimų Artimuosiuose Rytuose į valdžią atėjo po perversmų.

Paranoja lėmė daug tragedijų

Tam tikra prasme sąmokslai yra vienintelė politikos šiame regione forma, todėl čia gyvenantys žmonės sunkiai supranta atvirų, demokratiškų visuomenių dinamiškumą.

Pavyzdys – arabų pomėgis demonizuoti dosnią JAV paramą Izraeliui.

Tai siutina naftą pasauliui tiekiančius arabus ir musulmonus, tad jie klausia: „Kodėl?“

Nesulaukdami atsakymo, jie daro išvadą: tai turi būti sionistų sąmokslas, kurio tikslas – skaldyti ir valdyti arabų šalis bei jų naftą. Arba dar vienas kryžiaus žygis prieš islamą.

Kitų kaltinimas dėl savo nesėkmių gal ir suteikia emocinį pasitenkinimą, tam tikrą palengvėjimo, aiškumo jausmą.

Bet tai ir nevilties šauksmas. Antai visoje Afrikoje platinamo leidinio „New African“ žurnalistė Stella Orakwue rašo: „Šiandien Afrika turi kentėti, kad Europa ir Amerika toliau kauptų ir taip gėdingai didelius turtus.“

Turint omenyje, kad Afrikos prekyba jau keliolika metų iš eilės sudaro vos apie 2 proc. visos pasaulinės prekybos, toks paaiškinimas, kodėl Vakarai turtingi, o Afrika skursta, neįtikina.

Juolab kad Afriką labiau skurdina korumpuoti šių šalių lyderiai ir valdininkai.

O kraštutiniais atvejais sąmokslo teorijos kainuoja gyvybę.

Osama bin Ladenas iš tiesų manė, kad kovoja prieš sionistų ir krikščionių bandymą susidoroti su islamu.

Adolfas Hitleris iš tikrųjų buvo įsitikinęs, kad padeda pasauliui žudydamas milijonus Europos žydų.

Savo ruožtu serbai tikėjo, kad buvusios Jugoslavijos musulmonai ruošiasi juos išskersti.

Kai Ruandos hutams buvo pasakyta, kad tutsiai rengiasi juos išžudyti, jie pernelyg negalvodami ėmėsi užkirsti tam kelią savomis žudynėmis.

Tą 1994 metų pavasarį ir vasarą – maždaug 100 dienų – Ruandoje buvo išžudyta daugiau kaip 500 tūkstančių žmonių. Net penki tūkstančiai kiekvieną dieną.

Tokia gali būti iš pirmo žvilgsnio nekaltos į viešąją erdvę paleistos sąmokslo teorijos kaina.

Apie sąmokslus kalbama ir Lietuvoje

Viena garsiausių sąmokslo teorijų Lietuvoje susijusi su tragiškais 1991 metų Sausio 13-osios įvykiais Vilniuje. Tiek Kremliaus propaganda, tiek pagal Maskvos dūdelę šokantis įvairių marginalų mitingų dalyvis Algirdas Paleckis tvirtina, kad per Sausio 13-ąją „savi šaudė į savus“.

Tokią mintį išsakęs A.Paleckis praėjusių metų pradžioje buvo nuteistas dėl Sausio 13-osios nusikaltimų neigimo.

Pirmasis atkurtosios Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis, anot velionio rašytojo Vytauto Petkevičiaus, buvo sovietų KGB agentas. Esą jis KGB informatoriumi dirbo 28 metus.

Rusijos žiniasklaida per pirmąjį Čečėnijos karą 1994–1996 metais negailėjo pranešimų apie „baltąsias pėdkelnes“ – savanores merginas iš Baltijos šalių biatlono rinktinių, kovojusias čečėnų pusėje.

Toks gandas buvo paskleistas, nes Baltijos šalys simpatizavo čečėnams. Tiesa, tarp dešimčių tūkstančių žuvusių čečėnų karių ir civilių nė vienos moters su baltomis pėdkelnėmis nebuvo.

2009 metų rudenį Lietuvoje prasidėjo kalbos apie šalies masto pedofilų sąmokslą – jį skleidė Drąsiaus Kedžio, nušovusio Kauno apygardos teismo teisėją ir buvusios savo sugyventinės Laimutės Stankūnaitės seserį, gerbėjai.

„Violetinių“ minia iki šiol įsitikinusi, kad D.Kedžio ir L.Stankūnaitės dukterį tvirkino iškrypėliai, kuriuos dangstė valdžioje ir teisėsaugoje esantis pedofilų klanas.

Mitai, kurie pasirodė esantys teisybė

Daugelį sąmokslo teorijų galima lengvai vadinti gudriai supintomis nesąmonėmis. Mitais, kuriuos savo tikslais kūrė tiek politikai, tiek verslininkai. XIX amžiaus pradžioje Europa tikėjo slaptųjų draugijų galia, o laisvieji mūrininkai (masonai. – Red.) esą iki šiol kontroliuoja JAV teisėtvarką.

Iki šiol garsi Dreyfuso afera, daug prisidėjusi prie antisemitizmo paplitimo Europoje. 1884 metais Prancūzijos armijos kapitonas žydas Alfredas Dreyfusas buvo neteisingai apkaltintas pardavęs karines paslaptis Vokietijai. Jis buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos, nors ir atsirado įrodymų, kad kaltas kitas žmogus.

Vis dėlto kartais net visiškai neįtikėtinos istorijos, kurias, regis, turėjo sugalvoti išprotėję fanatikai, pasirodo esančios teisybė.

1. JAV prezidentas Billas Clintonas tik 1997-aisiais atsiprašė už 1932–1972 metais vykdytus siaubingus bandymus su juodaodžiais amerikiečiais – vadinamuosius Taskigio eksperimentus. Šimtai vyrų, kuriems buvo diagnozuotas sifilis, specialiai nebuvo gydomi – taip buvo siekiama ištirti sifilio pasekmes. Daugelis tyčia negydomų vyrų mirė.

2. Tais pačiais 1997 metais JAV išslaptino ir dokumentus apie operaciją „Northwoods“. Jos metu vyriausybė planavo pačioje Amerikoje rengti teroro išpuolius, kad po to galėtų už juos „atkeršyti“ kitai valstybei – Kubai. Bet prezidentas J.F.Kennedy tokį planą atmetė.

Be to, ilgainiui išaiškėjo, kad Vokietijos nacių mokslininkai po Antrojo pasaulinio karo iš tiesų buvo išvežti dirbti į JAV, o CŽV iš tikrųjų naudojo LSD ir amfetaminą atlikdami savo eksperimentus.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Nauja diena“: ką rodo Lietuvoje vykstančios karinės pratybos?