F.Frattini pavardė Europoje gerai žinoma. Jis yra buvęs Italijos užsienio reikalų ministras, taip pat – Europos Komisijos vadovo pavaduotojas bei teisingumo, laisvės ir saugumo komisaras. Be to, buvęs Italijos Parlamento Žvalgybos komiteto pirmininkas.
Tad visai nenuostabu, kad šis 56 metų politikas vadinamas vienu realiausių kandidatų užimti kitąmet atsilaisvinančią NATO generalinio sekretoriaus vietą. Ir nors NATO vadovo postui kai kurie ekspertai priskiria labiau simbolinę reikšmę, kiekvieno Aljanso generalinio sekretoriaus siekiai buvo skirtingi.
Pavyzdžiui, Lietuvos narystę Aljanse aktyviai rėmęs lordas George’as Robertsonas siekė, kad NATO daugiau investuotų į moderniąsias technologijas, oro pajėgas, supaprastintų skirtingų šalių dalinių sąveiką. Iki šiol vadovaujantis Andersas Foghas Rasmussenas – išmaniosios gynybos rėmėjas. Kokią NATO viziją regi F.Frattini, kuris viešėjo Vilniuje, sutiko pats papasakoti „Lietuvos rytui“.
– Vilniuje jūs skaitėte paskaitą „Stipresnis transatlantinis Aljansas ir Europa kartu saugant piliečius“. Ar tai neskamba ironiškai JAV nacionalinio saugumo agentūros šnipinėjimo skandalo fone?
– Taip, iš pirmo žvilgsnio šis skandalas buvo didelis smūgis, bet jis kartu parodė kai ką kita: nepaisant to, kas buvo paviešinta, NATO narių bendradarbiavimas nenutrūko.
Nieko nauja iš esmės nebuvo pasakyta – taip, valstybės viena kitą šnipinėja. Bet pažiūrėkite – mes ir toliau dalijamės neviešinama ar visiškai slapta informacija, todėl šis įvykis gali ne tik pamokyti, bet ir sutvirtinti mūsų žvalgybų bendradarbiavimą.
– Jūs dirbote Europos Komisijoje. Ten vis dar kalbama apie Europos saugumo klausimus. Kodėl ES iki šiol nesinaudoja nustatytos bendros saugumo politikos priemonėmis – kovinėmis grupėmis?
Lietuva ir dar kelios šalys pasisako už tokių grupių naudojimą, antraip tai būtų pinigų išmetimas į balą.
– Ne, tai nėra lėšų išmetimas ir mes ne sykį matėme, kaip ES gali būti ir būna naudinga karinėse misijose, pavyzdžiui, Balkanuose, Malyje.
O dėl kovinių grupių, tai tikiuosi, kad reikiami sprendimai bus priimti jau šį mėnesį, tiesiog kai kurios valstybės šį procesą kiek vilkina, jas sunku įtikinti.
Nenorėčiau vardyti, bet tikiuosi, kad ledai jau pralaužti. Tiesiog akivaizdu, kad šiais laikais aktualesnės kai kurios kitos, pavyzdžiui, ekonominės, problemos ir jos svarstomos pirmiau.
– Jūsų kandidatūra vertinama itin rimtai, tad galbūt esate būsimasis NATO vadovas. Kaip žinome, kiekvienas Aljansui vadovavęs pareigūnas turėjo savo viziją. Kokia jūsų NATO vizija?
– Per pastaruosius 6 dešimtmečius NATO atliko fantastišką darbą saugodama Aljanso nares. 4-asis ir 5-asis Vašingtono sutarties straipsniai buvo, yra ir bus mūsų saugumo garantas, mūsų gynybos politikos pagrindas.
Bet pasaulis pasikeitė, atsirado naujų iššūkių, pavyzdžiui, kibernetinis saugumas. Kaip ir ar iš viso turime reaguoti į kibernetinę ataką? Manau, kad turėtume reaguoti adekvačiai.
Kol kas NATO valstybės tam skiria nepakankamai dėmesio ir nėra pasirengusios reaguoti tinkamai. Būtent todėl šią sritį ir atitinkamą kibernetinio saugumo centrą Estijoje būtina stiprinti, kaip ir Energetinio saugumo centrą Vilniuje.
Vis dėlto ateityje laukia ir daugiau iššūkių. Ne tik karinių. Viduržemio jūros regione, Šiaurės Afrikoje, todėl mums gali tekti veikti ne tiktai karinėmis, bet ir politinėmis priemonėmis. Pavyzdžiui, padėti kai kurioms šalims jų pereinamuoju laikotarpiu.
Tai aktualu Afganistane, kuriame NATO misija baigiasi kitąmet, arba Libijoje.
Man, kaip italui, ypač aktualus pastarasis atvejis dėl nestabilumo padėties, pabėgėlių. Kas gali nutikti, jei paliksime juos vienui vienus? Deja, pavyzdį jau turime – tai Somalis. Praėjusio amžiaus 9-ajame dešimtmetyje tarptautinė bendruomenė paliko Somalį, o dabar mes už tai mokame milžinišką kainą.
NATO turi optimizuoti pajėgumus finansinių sunkumų laikais. Aljanso šalys mažina gynybos biudžetą, tad aš raginu didinti koordinavimą, kaip efektyviau pasinaudoti turimais pajėgumais. Pavyzdys – tas pats Afganistanas. Ten turėjome daug lėktuvų, bet trūko sraigtasparnių.
Be to, turime efektyviau bendradarbiauti su šalimis partnerėmis. NATO negali būti pasaulio policininkė visur, todėl būtina remtis patikimais partneriais, pavyzdžiui, Azijoje, – Pietų Korėja, Japonija.
– Ar matote kokių nors grėsmių NATO? Baltijos šalyse vis dažniau reiškiamas susirūpinimas dėl augančių Rusijos karinių pajėgumų prie vakarinių jos sienų.
– Ne, manau, kad tiesioginės grėsmės nėra, bet mes, žinoma, nuolat stebime ir toliau stebėsime situaciją. Tam būtina garantuoti pajėgumą, rengti pratybas, tokias kaip neseniai pasibaigusias „Steadfast Jazz“.
Negalime būti vienu metu keliose vietose, būtent todėl turime išlikti ne tik budrūs, bet ir mobilūs. Atsižvelgdami į realybę, kurią minėjau, mažinamas gynybos biudžetas, kariniai pajėgumai.
Privalome elgtis protingai ir reaguoti ten, kur yra akivaizdi krizė. O tokia šiuo metu yra Viduržemio jūros pakrantės pietinėje dalyje.
Kas galėjo žinoti, kuo baigsis Arabų pavasario įvykiai. Dabar turime tokią situaciją, kad tenka reaguoti į islamistų išpuolius Malyje, Libijoje. Tai šiuo metu yra tikroji grėsmė.
Mūsų atgrasymo politikos esmė – kainos veiksnys. Bet kuris potencialus priešininkas turi suprasti, kad kaina, kurią jam teks sumokėti kėsinantis į NATO narę, būtų per didelė.
Ir jeigu, pavyzdžiui, teroristai nebijo mūsų tradicinių atgrasymo priemonių, tai ir atsakas turi būti analogiškas – turime imtis tų problemų šaknų.
