„Totalitarizmas, tai tokia politinė santvarka, kurioje valdžia kovoja su opozicija“, – paaiškino ji.
Tačiau su ja nesutinka Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, istorikas Antanas Kulakauskas. Jo manymu, sukurti totalitarizmą galima tik turint ideologiją, o Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas jos neturi.
L.Šibanova sakė nesuprantanti, kaip jie sugebėjo taip greitai iš demokratijos iliuzijos grįžti ten pat, kur buvo prieš daugiau nei 20 metų.
Demokratijos gynėja pasakojo, kad šiandien Rusijoje į valdžią eina buvę prokurorai, kiti jėgos institucijų atstovai. Tuo metu iš verslininkų reikalaujama atsisakyti viso savo valdomo turto užsienyje, visų akcijų, o juk verslininkui tai neįmanoma, todėl taip jie nuo politikos yra izoliuojami.
„Pagrindinė rusiškos politikos tendencija šiandien – pinigai mainais į lojalumą“, – konstatavo šiemet Nobelio taikos premijai nominuota L.Šibanova.
Ji labai abejoja, kad šalyje artimiausiu metu kas nors keisis į gerą, nes demokratinės reformos yra patrauklesnės tik jaunesnei kartai, tuo metu vyresnieji prioritetu laiko stabilumą.
Kiek jėgos turi Lietuva?
Paklausta, kaip su Rusija bendrauti reiktų Lietuvai, L.Šibanova šalį palygino su agresyviu kaimynu.
„Patys suprantate, jog su tokiais žmonėmis įmanoma tik jėgos pozicija“, – žurnalo „IQ“ redakcijos surengtoje konferencijoje „Pasaulis 2014“ sakė ji.
„IQ“ užsienio politikos apžvalgininkas Marius Laurinavičius bandė atsakyti, ar Lietuva apskritai turi kokią nors jėgos poziciją.
„Pirmas atsakymas – ne, tačiau geriau pagalvojus galima pasvarstyti apie importuojamų dujų veiksnį. Juk Lietuva buvo viena iš tyrimo dėl piktnaudžiavimo monopolija iniciatorių“, – dėstė jis.
M.Laurinavičiaus manymu, Lietuvai politikos Rusijos atžvilgiu pavyzdys galėtų būti Lenkija. Tačiau ir jai santykius pakeisti pavyko tik pusiau. Šiandien šalys yra dalinio šaltojo karo būsenoje.
Užsienio politikos žinovas sakė, kad Rusija nėra pasiruošusi politikai, kurioje laimėtojais gali būti visi jos dalyviai, nes V.Putinas nori, kad tik jis pats visada būtų laimėtojas.
A.Kulakauskas jam iš dalies pritarė ir pastebėjo, kad tai ko tikėjomės 1990-ųjų pradžioje – kad geopolitinių konfliktų metas baigėsi – pasirodė visiškai neteisinga. Šiandien Rusija kartu su JAV ir Kinija yra trys pagrindinės pasaulinės, tarpusavyje konkuruojančios, jėgos.
Ukraina nieko negaus
M.Laurinavičiaus pasakojo pastebėjęs, kad Rusija savo užsienio politiką grindžia konkrečių objektų pirkimu – už savo geopolitinius projektus ji nieko nemoka.
„Tai suprantant galima kurti Europos Sąjungos (ES) politiką Rusijos atžvilgiu“, – paaiškino jis.
„IQ“ užsienio politikos apžvalgininkas taip pat labai abejojo dėl to, kad Ukraina iš Rusijos ką nors gaus vien už tai, kad Rytų partnerystės sutarties nepasirašė.
Tuo metu britų žurnalo „The Economist“ tarptautinių naujienų redaktorius Edwardas Lucasas apskritai Rytų partnerystės idėjai nepritarė. Esą šalys, kurioms ji skirta yra per daug skirtingos ir Moldova negali būti kartu su Azerbaidžanu ar Baltarusija ir Ukraina.
Apie tai, kad Ukrainos klausimas lieka atviras kalbėjo ir prezidentės vyriausioji patarėja Jovita Neliupšienė. Visgi, jos manymu, šalis asociacijos sutarties su ES 2014 m. nepasirašys.
ES vers prisiimti atsakomybę
J.Neliupšienė pristatydama kitų metų ES problemas ir galimybes visų pirma paminėjo tai, kad sąjunga ieškos savo, kaip institucijos identiteto.
„Kalbėsime ne apie tai, kokiomis vertybėmis mes tikime, bet kiek kiekviena šalis yra pajėgi įgyvendinti nusistatytus tikslus“, – dėstė ji.
Artėjant rinkimams į Europos parlamentą (EP) vis dažniau bus klausiama, kas kaltas dėl krizės ir kaip to, kaip ji buvo sprendžiama.
Kol kas visa atsakomybė buvo perkeliama Briuseliui, o nacionalinės vyriausybės jos kratėsi.
„Kaip sakoma, sėkmės atveju motinų būna labai daug, o nesėkmės, to vaiko visi kratosi“, – palygino prezidentės patarėja.
Su rinkimais susijęs ir atskirtų ES šalių gyventojų nepasitikėjimas pačia ES, pastaraisiais metais jis yra rekordinėse žemumose.
J.Neliupšienė stebėjosi, kad balsuojančių rinkimuose į EP yra labai mažai, nors į jį patekti norinčių yra labai daug.
Jos vertinimu, EP rinkimuose tiek centro-dešiniųjų Europos Liaudies Partija, tiek socialdemokratai turėtų laimėti po maždaug 30 proc.
Jei euroskeptikų bus pakankamai daug, tai jiems nebus kitos išeities, kaip tik sekti Vokietijos kanclerės Angelos Merkel pavyzdžiu ir burti didžiąją koaliciją.
Taupyti ar netaupyti?
2014 m. vėl bus grįžtama prie taupymo ir ekonomikos skatinimo politikų privalumų bei trūkumų klausimo.
Lietuvos ir kitų Baltijos šalių įgyvendinta taupymo politika šiandien laikoma sėkminga ir rodoma, kaip pavyzdys ne tokioms atsakingoms ES šalims. Tiesa, už šią sėkmę mums reikėjo nemažai atkentėti.
J.Neliupšienė pastebėjo, kad dabar madinga sakyti, kad reikia rinktis ir ieškoti vidurio kelio tarp taupymo ir skatinimo, tačiau tą pasakyti yra lengviau, nei padaryti.
