Euromaidanas pralaimės, žmonės nuleidę galvas išsiskirstys ir Ukraina ramiai nukeliaus į plačiai išskėstą Rusijos glėbį?
Ukrainoje šiuo metu viešintis Lietuvos politikas, signataras Audrius Butkevičius įsitikinęs – kiekvienas toks valdžios smūgis pasipriešinimo dvasią tik dar labiau sustiprina. Vienintelis dalykas, ko trūksta Ukrainai – tikrų vadų, politikų, pasirengusių prisiimti atsakomybę ir rizikuoti savo kailiu.
- Po nakties antradienį Ukrainoje atrodo gana ramu, bent jau stebint iš Lietuvos. Tiesa, neseniai pranešė, kad Maidane valdžia nori įrengti čiuožyklą... Bet kokios iš tiesų ten nuotaikos?
- Jeigu būsite toliau nuo Maidano ir valstybinių institucijų – nieko nepamatysite ir nesuprasite, kad miestas gyvena kitokiomis nuotaikomis.
Pačiame Maidane vis dar tebėra žmonės. Dar yra kelios barikados. Policija galutinai žmonių neišvarė.
Viename iš pastatų dar yra užsibarikadavę politikai, daugiausiai iš „Batkivščinos“, V.Klyčko ir „Svoboda“ partijos.
Šiuo metu yra derybinis periodas. Valdžia nežino, kas gali atsitikti toliau, ir vis tiek bando sureguliuoti situaciją jėgos ir pusiau jėgos metodais. O žmonės nežino, kaip naudotis neprievartinės pilietinės gynybos technikomis.
Opozicija nesuvokia, kad neužtenka vien išeiti į gatves, neužtenka vien stovėti ar reikšti protestą nuverčiant Leniną, bet kad reikalingi veiksmingi strateginiai veiksmai, nukreipti visų pirma į valdžios teisėtumo panaikinimą.
Dėl čiuožyklos – be abejo, valdžia nuo pat pradžių siekė Maidaną paversti susirinkimų vieta, ten pastatyti eglutę, įrengti vaikams čiuožyklą. Ir dabar nori įgyvendinti tą planą. Protestuotojai sieks neleisti to padaryti.
Šiuo metu kaip tik vienoje iš partijų vyksta diskusija, kaip išlaikyti Maidaną kaip protesto teritoriją.
- Nugriaunamos barikados, išvaikomi postai, nukeliamos palapinės – ar čia ukrainiečių Maidano dvasia išblėsta?
- Pradėkim nuo to, kad šalta. O antra – dar nesusiformavo nauji lyderiai. Bet tai nėra užbaigtas procesas.
Protesto nuotaikos yra labai galingos, gilios. Paprasčiausiai, nėra lyderių, ir žmonės nežino, ką daryti toliau.
- Nuotraukose dažnai matome V.Klyčko. Ar jis nėra išsiveržęs į aiškaus lyderio poziciją?
- V.Klyčko pretenduoja į lyderystę. Bet visuomenėje yra ir tam tikras nepasitikėjimas, ar jis sugebės perimti šias pozicijas. Jis nėra vienareikšmis lyderis.
Manau, kad turi būti ir paties V.Klyčko apsisprendimas, kiek jis yra pasiruošęs eiti.
- Kas nutiks, jeigu Maidane iš tiesų bus įrengta čiuožykla, iš savivaldybės ir Profsąjungų rūmų visi protestuotojai bus iškraustyti? Ar išliks protesto dvasia, ar viskas išblės, ir Ukraina ramiai nukeliaus į Rusijos glėbį?
- Prognozuoju, kad šita protesto dvasia tikrai ir toliau egzistuos, tai nėra taip lengvai sutvarkomas procesas. Nepriklausomybės aikštė – žinoma, simbolinė, bet jokiu būdu ne vienintelė visoje Ukrainos teritorijoje.
Protestai juk vyksta ne vien tiktai Kijeve. Yra vietų, kurios turi pakankamai didelį žmonių skaičių, ypač Lietuvos masteliais. Kada mes paskutinį kartą matėme 50 tūkst. žmonių mitingą? O tokie kasdien vyksta Ukrainos miestuose.
- Kiekvienas barikados nugriovimas, palapinių miestelio išnešiojimas – ar ukrainiečiai į tai žiūri su nuoskauda, kaip į dar vieną pralaimėjimą?
- Ne, jokiu būdu taip nežiūrima. Valdžia, šitaip veikdama, kursto dar didesnį pasipiktinimą.
Kuomet V.Janukovyčius sublefavo ir atsisakė Vilniuje pasirašyti susitarimą, žmonės reagavo labai spontaniškai. Į gatves išėjo ne politikų vedami. Išėjo daugybė jaunų žmonių, studentų, kurie tai suvokė kaip tam tikros savo perspektyvos praradimą, apgavystę jų atžvilgiu.
Ir jeigu valdžia nebūtų šitų vaikų sumušusi, tai vargu, ar tas protestas būtų tapęs tokiu masiniu, kokiu jis tapo dabar.
Kiekviena prievartinė akcija, einanti iš valdžios pusės, protesto dvasią stiprina. Mano prognozė – niekas čia labai lengvai ir greitai nesibaigs.
- Kas lemia, kad neįsiplieskia tikros riaušės su dideliais kraujo praliejimais? Kodėl protestuotojai taip lengvai užleidžia „Berkut“ pajėgoms savo palapines?
- Nėra vadų. Nėra organizacijos. Nėra strategijos iš ukrainiečių politikų pusės, ką reikia daryti. Žmonės tai labai greitai pajunta. Savęs klausia, o kas toliau?
Ar tie politikai yra pasiruošę eiti iki galo, ar jie pasiruošę patys aukotis, ar pasiruošę kišti savo galvas?
Kol aš nepamatysiu lyderių, kurie būtų pasiruošę nukentėti patys, aš teigsiu, kad nė vienas iš jų negali pareikalauti panašaus elgesio iš žmonių.
- Kol kas net ir V.Klyčko to nepadarė? Nuotraukose jis vaikšto tarp ginkluotų „Berkut“ karių...
- Be abejo.
Jis vaikšto kaip derybininkas, atseit bando ginti žmones. Bet čia ne žmones reikia ginti, reikia stoti tų žmonių priekyje.
Tokių drungnų politikų, „nei žuvis, nei mėsa“, visais atvejais panašiose situacijose yra pilna. Bet jie nevaidina vaidmens. Vaidmenį vaidina tie, kas imasi atsakomybės už veiksmą.
Aš nematau tarp ukrainiečių opozicijos nė vieno, kuris tą atsakomybę prisiimtų – už žmones, už žmonių nukreipimą tam tikra veiklos kryptimi. Ar matėt, kad kas nors iš ukrainiečių politikų prisiimtų atsakomybę už tai, kad buvo nuverstas Lenino paminklas?
- Dėl Lenino paminklo nuvertimo atsakomybę juk prisiėmė partija „Svoboda“...
- O kas prisiėmė asmeninę atsakomybę? Jie galėjo pasakyti, taip, tai mes. Bet tai nebuvo veiksmas, už kurio stovėtų konkreti politika.
Ką reiškia simbolinis Lenino nuvertimas? Dar, ačiū Dievui, nors tai padarė. Jeigu nebūtų net šito veiksmo, apie ką kalbėti, iš ko spręsti apie šitos minios nusiteikimą?
Žmonių įsitraukusių yra labai daug. Neįtikėtini masteliai. Problema yra su vadais.
