Teksaso (JAV) gyventoja Ann Asenbauer savo miegamojo stalčiuje tarp puskojinių, kvepalų ir plonytės auksinės grandinėlės laiko nedidelį elegantišką 9 mm pistoletą „Beretta Px4 Storm“ su 17 spindinčių šovinių. Remdamasis „Spiegel“ apie tai rašo dienraštis „Lietuvos rytas“. Žvelgdama pro savo būsto langą į tvarkingai prižiūrimus kaimynų gėlynus, vienodus namų įėjimus, Ann vis dar negali pamiršti, kad niekas iš ten gyvenančių nepadėjo tą dieną, kai naktį buvo laužiamasi į jos namus.
Piktadario neišgąsdino namuose deganti šviesa, šuns lojimas ir net signalizacijos kauksmas.
A.Asenbauer turi sūnų, 14-metį Michaelą, kurio nuotraukomis nukabinėti visi kambariai. Jis nenori jokio ginklo – tuo ji įsitikinusi. Ann niekada nepirko sūnui net žaislinių ginklų. Bet Michaelas neabejotinai žino, kad dabar motina turi ginklą ir kur jį laiko.
Taigi tai yra tipiška amerikietiška dilema: ar tokia padėtis labiau garantuoja šeimos saugumą, o gal priešingai – kelia grėsmę pačiai šeimai bei aplinkiniams? Debatai dėl ginklų kontrolės, regis, nejuda iš mirties taško.
Primena šiurpias akimirkas
O būtent mirties ženklu pažymėta ne viena tragedija, kai legaliai įsigytais šaunamaisiais ginklais JAV surengiamos kraupiausios žudynės.
A.Asenbauer ne veltui prisimena beveik metų senumo skerdynes Niutauno Sandi Huko pradinėje mokykloje.
Tuomet, 2012-ųjų gruodžio 14-ąją, Adamas Lanza ramiai įėjo į savo pradinę mokyklą ir surengė skerdynes: išžudė 20 šešerių ir septynerių metų vaikų ir nušovė šešis darbuotojus.
Neseniai paviešintuose garso įrašuose girdėti policijos ir sukrėstų mokyklos darbuotojų, vaikų netekusių tėvų pokalbiai.
A.Lanza šaudė be gailesčio: taikėsi pradinukams į galvas, suvarpė jų kūnus kulkomis iš dviejų ginklų – automato ir pistoleto. Legaliai motinos savigynai laikomi ginklai vos per kelias minutes tapo masinės žmogžudystės įrankiais.
Tačiau dabar mažai kas atsimena, kad pirmąja autizmu sergančio A.Lanzos auka tapo jo motina Nancy Lanza. Ją 20-metis sūnus nušovė iš vieno jos pačios legaliai namie laikomų ginklų. Nei jokių motyvų, nei paaiškinimų, tiesiog beprasmės žudynės. Kiek tokių dar gali būti ir ką daryti, kad tam būtų užkirstas kelias?
Lobistų bijo politikai
Mėnesių mėnesius sukrėsta Amerika diskutavo apie skerdynes Sandi Huko pradinėje mokykloje ir dėl daugelio amerikiečių namie laikomų šaunamųjų ginklų būtinybės.
JAV šaunamuosius ginklus laiko daugiau nei 100 milijonų gyventojų – kone kas trečias pilietis.
Ginklų lobistų grupių – pirmiausia Nacionalinės šaulių asociacijos (NRA), save priskiriančios prie konstitucijos gynėjų ir aršiai kovojančios už teisę kiekvienam laikyti visų rūšių ginklus – įtaka neslopsta.
Jie turi įtaką, jie turi valdžią ir jų bijo politikai. Nebūtinai jų argumentų, bet jų pinigų. Maždaug penki milijonai ginklų savininkų yra šio susivienijimo nariai.
Tačiau nebūtina priklausyti asociacijai, nors jos gretos pastaruoju metu ir išaugo. 95 procentai visų amerikiečių, kurie turi ginklų, nepriklauso NRA, bet nuo to jų ginklai nėra mažiau pavojingi.
Svarbu, kieno rankose atsiduria tie ginklai. Tai Ameriką daro vieną unikaliausių, nors ir ne labiausiai ginkluotų šalių pasaulyje.
Mokytojai ir medicinos seserys, namų šeimininkės, vienišos moterys, medžiotojai, advokatai, šeimų tėvai – malonūs, kaimynystėje gyvenantys žmonės. Jie sukaustyti baimės.
Jie nenori nieko žudyti, bet turi bent po vieną ginklą. Jie – ginkluota tylinti dauguma.
Kai kuriems patinka jų ginklai, kiti jais šlykštisi. Vieni giriasi, kiti slepia. Bet nė vienas jų neatiduotų, nes, jų nuomone, būtent ginklas po ranka – vienintelė patikima saugumo garantija šalyje, kurioje nusikalstamumas tikrai nėra pats mažiausias.
Niekas negalėjo padėti
A.Asenbauer į naujuosius namus Teksase persikėlė neseniai, nes senojoje vietovėje tapo nebesaugu gyventi. Ji niekada nenorėjo įsigyti ginklo, todėl įsirengė signalizaciją prie visų namo langų ir durų, sudarė sutartį su saugos bendrove.
Namuose yra mygtukas, kurį paspaudus susisiekiama su A.Asenbauer. Jeigu ji neatsakys, saugos bendrovės darbuotojai turi atvykti po kelių minučių. Bent jau taip rašoma sutartyje.
Bet pagalbos tą naktį Ann nesulaukė: signalizacija garsiai kaukė, prie durų buvo girdėti žingsniai ir dundėjimas.
Nuspaudusi panikos mygtuką ji su sūnumi užsidarė vonios kambaryje ir mobiliuoju telefonu paskambino policijai.
Policija esą neturėjo laiko, o saugos bendrovė norėjo, kad A.Asenbauer tik pažiūrėtų, kas ten triukšmauja ir kokiu automobiliu įsilaužėlis atvyko. Kaimynai sėdėjo savo namuose. Ann ir jos sūnus atsidūrė spąstuose.
Vienu metu tapo tylu. Dar vienas – paskutinis smūgis, kažkas pažiro, bet nelūžo. Veikiausiai užpuolikas prarado norą veržtis. Po dviejų valandų A.Asenbauer išdrįso išeiti iš vonios kambario.
Kitą dieną po naktinio įvykio moteris nusipirko pistoletą.
„Supratau, kad privalau pasikliauti vien savimi“, – sako A.Asenbauer.
Ji ne vienintelė, pakeitusi požiūrį į, regis, kasdienę situaciją. Tereikia vieno įvykio – ir sprendimas, ką daryti, paprastas.
Juolab kad ginklas – ranka lengvai pasiekiamas.
Jūs esate JAV pilietis? Turite asmens ar vairuotojo pažymėjimą? To pakanka.
Ginklų pardavėjas tik atsainiai žvilgteli į dokumentą ir, jeigu tik turite pakankamai šlamančiųjų, naujas automatas ar pistoletas – jūsų, linksmų švenčių.
Drausti ginklus – nesąmonė?
Kitiems žmonėms ginklas yra kai kas daugiau nei savigynos priemonė.
Marcas Victoras – neaukštas vyriškis, turintis didelį advokatų biurą, gražią žmoną ir milžinišką namą Čandleryje.
„Kiekvienam suteikta laisvė gyventi kaip jis nori“, – sako M.Victoras.
Jis pasirinko advokato profesiją, kad taptų turtingas.
Jei būtų M.Victoro valia, jis nedraustų nei narkotikų, nei prostitucijos, kiekvienas norintis galėtų atvykti į Ameriką ir čia pamėginti savo laimę.
Nebebūtų jokių draudimų, bet ir jokios valstybės paramos, jokių maisto talonų vargšams, jokios gydytojo pagalbos tiems, kurie negali sumokėti už jo paslaugas.
„Niekas neturi teisės gyventi kitų sąskaita“, – mano M.Victoras.
„Uždrausti įsigyti ginklus nėra problemos sprendimas.
Blogieji visuomet laikys ginklus, jiems nerūpi įstatymai. Kodėl tuomet gerieji negali apsiginti? Jo gyvybė už mano gyvybę – štai ir viskas.
Aš turiu teisę apginti save, savo šeimą, savo nuosavybę“, – sako M.Victoras.
Bet ar M.Victorui reikia šaunamojo ginklo, iš kurio per minutę paleidžiama 20 šūvių?
„Tokio man nereikia, bet mano teisė jį turėti, kad iš manęs nebūtų atimta laisvė.
Ir tą laisvę reikia ginti atkampiausiose vietose, ne vien centre“, – sako advokatas.
Nenori būti pirmoji
Štai Kim Hysell tėvas šalia durų visada laikė beisbolo lazdą.
Namo vartai visuomet buvo uždaryti, o būstą juosiančios tvoros aukštos. Kim motiną nužudė vyriškis, kurį ji įsileido į namus, nes jis norėjo padėti apkarpyti medžius. Praėjus metams po jos mirties, po Kalėdų egle buvo padėtas ginklas – tai buvo dovana Kim.
Po motinos žūties praėjo daugiau nei 20 metų. K.Hysell dirba medicinos seserimi ir gyvena Virdžinijoje, name su nedideliu sodu. Jos brolis turėjo liguistą potraukį prie narkotikų – ir tai nebuvo lengva.
Dabar Kim augina savo brolio sūnų, kuriam 18 metų ir kuris priskiriamas prie sunkiai auklėjamų vaikinų. Jei ji juo nepasirūpins, tai kas?
K.Hysell ginklas guli seife, kurio raktas gerai paslėptas. Šaudmenys – kitoje vietoje. Toks atsargumas ir dėl brolio sūnaus.
Bet jei kas nors įsiveržtų į Kim namą, tai jai tektų pirmiausia susirasti raktą, nubėgti prie seifo, jį atrakinti, tada skubėti ten, kur paslėpti šaudmenys, užtaisyti ginklą. Tad kokia prasmė turėti ginklą, kokių galimybių apskritai ji turi apsiginti?
„Nedidelių, bet tai jau šis tas nei nieko“, – sako K.Hysell. Jos motina neturėjo jokių galimybių.
„Man nepatinka turėti ginklą. Jį atiduočiau, jeigu visi padarytų. Bet jokiu būdu nebūčiau pirmoji“, – sako medicinos sesuo K.Hysell.
Šautuvas – ligotam vaikui
Bet ar Amerikos valstijos, kuriose ginklus leidžiama įsigyti beveik neribotai, tikrai saugesnės, kaip nuolat tikina ginklų savininkai? Gal įsilaužėlis į namus ir nesiveržia, nes bijo, kad į jį bus paleista būsto savininko kulka? Būtent taip argumentuoja ginklų mėgėjai.
„Mano namo durys visada atrakintos, net kai išvykstu. Manau, kad apskritai neturiu namų rakto“, – sako Boulderyje (Kolorado valstija) gyvenantis žinomas liberalių pažiūrų žurnalistas ir rašytojas Danas Baumas, neseniai parengęs knygą apie Amerikos ginklų laikymo kultūrą.
„The Wall Street Journal“ ir „The New Yorker“ rašantis žurnalistas namuose laiko pistoletą, o garaže esančiame seife – šautuvą.
„Privalai pasikliauti tik savimi ir šis jausmas – Amerikos DNR. Mano pergalė – tik mano pergalė, mano pralaimėjimas – tik mano pralaimėjimas, mano silpnybė – tik mano problema“, – sako žurnalistas.
Bet vieno žmogaus problemos tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti jo asmeninės ir niekieno daugiau. Štai Benas Bakeris su šeima gyvena nykiame Ašberne, dvi su puse valandos kelio automobiliu į pietryčius nuo Atlantos.
Šeimos galva studijavo politiką, yra daugelio bendruomenės tarybų narys.
B.Bakeris leidžia savaitinį laikraštį, iš kurio negauna tiek pajamų, kad galėtų išmaitinti šeimą.
Kaip ir jo tėvas, medžioja, kaip ir jo senelis, žvejoja, – laimikio pakanka šeimai pramisti. Sekmadienį Bakerių šeima eina į bažnyčią, dalį sumedžioto laimikio aukoja benamiams. Bakeriai myli savo laisvę, jie yra geri krikščionys, nuoširdūs žmonės. Kas prašo jų pagalbos, tas jos ir sulaukia. Bet kas juos užpuola – tie žudomi.
B.Bakeris turi porą nuo Antrojo pasaulinio karo laikų užsilikusių ginklų, kuriuos paveldėjo iš savo senelio. Be to, laiko ir vieną pusiau automatinį šautuvą, medžioklės ginklų ir automatą „Uzi“.
B.Bakeris – 15-metės dukters ir 17-mečio Downo sindromą turinčio sūnaus Jesse tėvas. Jis labai jį myli, bet už specialų sūnaus ugdymo kursą sumokėti negali.
Sūnus turi nuosavą ginklą, iš kurio šaudo tik tėvų akivaizdoje. Jesse, kaip ir jo tėvui, patinka medžioklė. Puikiai šaudo ir jo sesuo Suzan.
Vieną vakarą, kai šeima vakarieniavo virtuvėje, kažkas iš tamsaus sodo paleido į namą aštuonis šūvius. Pirmoji reagavo Suzan: puolė prie Jesse ir kartu su juo krito ant grindų. Jiems nieko neatsitiko. B.Bakeris taip pat šovė, bet į nieką nepataikė.
B.Bakerio šeima nežino, kas tai buvo. Gal apsirikta, o gal – ne. Jų vietovėje plačiai paplitusi prekyba narkotikais ir apie tai B.Bakeris kartais parašo savo nedideliame laikraštyje. Gal tai kam nors nepatiko? Dabar šaunamasis ginklas visada po ranka – ant virtuvės stalo. O jei ginklą paims ligotas sūnus?
Ginkluotis ar ne?
Apie tokias situacijas susimąsto vis daugiau amerikiečių. Pavyzdžiui, Tomas Bittmanas iš Niutauno (Konektikuto valstija) su kitais Sandi Huko pradinės mokyklos tėvais įkūrė organizaciją, kuri stengiasi, kad Niutaunas būtų žinomas ne tik kaip kraupių skerdynių vieta, bet ir kaip smurtinio ginklo naudojimo Amerikoje pabaiga.
T.Bittmano organizacijos nariai įsitraukė į diskusiją dėl automatinių ginklų laikymo. Bet paradoksalu tai, kad kai kurie jų ir patys laiko tokius ginklus. Visi nori daugiau saugumo, bet kaip jį pasiekti? Kai kurie reikalauja apginkluoti ir treniruoti mokytojus. O tai naudinga ginklų prekeiviams.
Po įvykių Niutauno Sandi Huko pradinėje mokykloje amerikiečiai, baimindamiesi, kad bus įvestos griežtesnės ginklų įsigijimo taisyklės, ištuštino ginklų parduotuvių lentynas.
Dabar JAV vėl atsipalaidavo, nes niekas nebesitiki griežtesnių ginklų įsigijimo įstatymų. Blogasis džinas išleistas iš butelio ir vargu ar jį sugrąžinsi atgal. Nors kalbų, regis, netrūks, jei kurioje mokykloje ir vėl bus surengtas naujas kruvinas išpuolis.
