29 metų inžinierius Jiminas ir 21-erių Seulo nacionalinio universiteto antrakursė Yundi pirmą kartą susitiko 2013 metų vasarį – per studentų išvyką į slidinėjimo parką.
Jiminas gyveno su 9 vaikinais, Yundi – su 7 merginomis. Korėjiečiai drovūs, tad abi grupės pabendravo tik surengusios grupinį aklą pasimatymą 206-ajame viešbučio kambaryje.
Tik po trijų mėnesių, per universiteto pavasario mugę, Jiminas išdrįso pakviesti jam patikusią merginą... kartu paskanauti vištienos.
„Jam dvidešimt devyneri, bet jis toks mielas!“ – vėliau draugėms prisipažino Yundi.
Po ilgai lauktų pietų jaunuoliai pasuko savais keliais. Sėdėdama metro traukinyje Yundi nedrąsiai svarstė, ar pakviesti Jiminą draugauti „Facebook“.
Ilgai sukti galvos neteko. Merginos išmaniajame telefone netrukus suskambo Jimino kvietimas jai.
Meilė įsiplieskė greitai, o Jimino ir Yundi širdys tiesiog neturėjo kitos išeities, kaip plakti pašėlusiu ritmu – gyvenimo tempas Seule neįtikėtinai greitas.
Gyvai bendrauti nebūtina
Tai, kas Lietuvoje ar kitose Europos šalyse dar neseniai atrodė kaip naujovė, Seule jau vadinama seniena.
Antai korėjiečiai irgi pozuoja savo telefonams prieš veidrodžius drabužių parduotuvėse. Nuotraukas jie siunčia draugams, o šie po kelių sekundžių atsako „Taip“ arba „Ne“.
Seule taip pat dar veikia vadinamieji „bangs“ – visą parą veikiantys kompiuterinių žaidimų centrai.
Tiesa, nors prieš keliolika metų šiose prirūkytose salėse rinkdavosi šimtai paauglių, dabar, kai internetas toks spartus ir namuose, „bangs“ tapo nebereikalingi.
Dabar Seule gyvai nebendrauja beveik niekas. Nors metro galima susikalbėti telefonu, 4G LTE mobiliuoju internetu visi tiesiog bendrauja per programėlę „KakaoTalk“.
„WiMax“ signalas toks greitas, kad žmonės čia tiesiog gatvėse siunčiasi dainas ir stebi tiesiogines televizijos transliacijas.
Metro stotyse iš tolo žiba 116 centimetrų skersmens jutikliniai ekranai. Juose galima peržvelgti naujausių filmų anonsus, pasidomėti valiutų kursais ir sužinoti, kokiame artimiausiame restorane patraukliausios nuolaidos.
Stotyje Seulo centre veikia virtualus prekybos centras. Pirkėjas telefonu perbraukia per prekių QR kodus ir netrukus gali laukti siuntinio namuose.
Reikia persėsti į autobusą? Pažvelk į skaitmeninį žemėlapį, kuriame matomas autobusų judėjimas realiu laiku.
Nors Seule viešuoju transportu keliauja milijonai žmonių, nė vienoje stotelėje neišvysi minios traukinio ar autobuso laukiančių keleivių.
Ateitį galima pamatyti čia
Naujausios technologijos yra tapusios tokia neatsiejama Pietų Korėjos sostinės dalimi, kad atrodo, jog miestiečiai ir mašinos virto viena nervų sistema – neuronų ataugos dendritai susipynė su optiniais kabeliais.
Seule dažnai pasakojama istorija, kaip vienas keistuolis kartą įbruko savo išmanųjį telefoną nepažįstamai gražuolei į rankas ir nuskuodė tolyn.
Vyras tikėjosi, kad moteris jausis įpareigota jį susirasti ir atiduoti telefoną, taip atsiras galimybė pabendrauti.
Skaitmeninis pasaulis šiandien yra visur, bet ir niekur. Tai – fizines valstybių sienas peržengianti imperija. Bet yra vietų, kurias virtualusis tinklas apraizgęs itin tankiai.
Kur? Be abejo, Pietų Korėjoje. Čia net 98 proc. namų ūkių turi interneto prieigą (JAV – 68 proc.), o 73 proc. šalies gyventojų naudojasi išmaniaisiais telefonais (JAV – 56 proc. gyventojų).
Iš esmės Seulą galima vadinti virtualios visatos ambasada. Naujausių technologijų stebuklams Seulas yra tai, kas Milanas yra madai, o Los Andželas – kinui.
Dažnas atvykėlis net iš išsivysčiusių šalių tiesiog išsižioja – jie žvelgia į gimtinėje dar neregėtą ateitį.
Programėlė įsimylėjėliams
Turbūt nenuostabu, kad būtent Pietų Korėjoje sugalvota speciali programėlė įsimylėjėliams – tokioms poroms kaip Jiminas ir Yundi.
Bendrovės „Value Creators and Company“ (VCNC) produktas „Between“ kūrėjų pristatytas kaip „nuostabi erdvė, kur gali dalytis savo gyvenimo akimirkomis su žmogumi, kuris tau rūpi labiausiai“.
„Between“ – privati sistema, kurioje poros tarpusavyje keičiasi teksto ir vaizdo žinutėmis, kartu kuria nuotraukų albumą ir bendrauja tik jiems dviem skirtoje pokalbių svetainėje.
VCNC programuotojai labiausiai didžiuojasi virtualia „Atminimų dėžute“. Pušies spalvos dėžutė su spyna – virtuali nuotraukų ir užrašų saugykla.
Anksčiau tokius malonius atsiminimus slėpdavome apatinių drabužių spintelėse, o dabar jų nuotrupos pasklidusios po socialinius tinklus ir elektroninio pašto dėžutes.
Skirtingai nei, pavyzdžiui, „Facebook“, „Between“ galima turėti vienintelį draugą ar draugę – savo antrąją pusę.
Jei „Facebook“ yra klasės susitikimas, o „Twitter“ – kokteilių vakarėlis, „Between“ yra vakaras namuose su filmu ir užsisakyta pica.
Prilygsta ramiam paplūdimiui
„Between“ pradėjo veikti dar 2011 metų lapkritį, o programėlę atsisiuntė 4,5 mln. vartotojų. Toks skaičius palyginti nedidelis, bet vien Pietų Korėjoje „Between“ naudojasi daugiau nei pusė 20–29 metų žmonių.
Kiekvieną mėnesį „Between“ vartotojai vienas kitam iš viso išsiunčia 800 milijonų žinučių ir programėle per 30 dienų naudojasi 450 minučių.
Pietų Korėjoje ši programėlė jau virto įsipareigojimo sinekdocha. Anksčiau vaikinas savo simpatijos klausdavo, ar ji norėtų būti jo mergina, o dabar jis tiesiog pasidomi: „Gal prisijungiame prie „Between“?“
Kai balandį viena Pietų Korėjos televizija kalbino garsios popmuzikos grupės „Girls’ Generation“ nares, netikėtai suskambo vienos jų – Hyoyeon mobilusis telefonas.
Signalas buvo toks, kokį skleidžia programoje „Between“ gaunami pranešimai. Tad žiniasklaida iškart prapliupo gandais: „Hyoyeon tikrai turi vaikiną!“
„Between“, kurią dabar tobulina 21 žmogus, įkūrė penki Seulo nacionalinio universiteto studentai.
Visi jie dabar tvirtina tiesiog kartu pradėję diskutuoti, ko trūksta jų virtualiame gyvenime. Ir kartu nusprendė – intymumo.
„Kurdami „Between“, daug galvojome, – teigė vienas projekto kūrėjų Lako Cho. – Ir supratome, kad dviejų žmonių ryšys, nors ir mažytis, yra labiausiai vertinamas, nes jis tampa šeimos pagrindu.“
Programėlę jos architektai laiko tam tikru virtualiu prieglobsčiu, vaistais nuo reiškinio, kurį Jake’as Parkas – dar vienas „Between“ kūrėjas – vadina „socialiniu nuovargiu“.
Vienas dažniausių „Between“ kūrėjų girdimų komplimentų iš vartotojų – kad programėlė jiems atstoja tykų paplūdimį.
Nespėja paskui technologijas
Kad jauni įsimylėjėliai bent jau Pietų Korėjoje yra galinga jėga, galima neabejoti. Ką reiškia vien aklų pasimatymų rinkos dydis – jau užsimezgusi ar potenciali meilė domina milijonus.
Čia galima eiti į „sogaeting“ – paprastą aklą pasimatymą, bet galima eiti ir į „meeting“ – grupinį aklą pasimatymą, per kurį grupė merginų ir vaikinų kartu geria ir žaidžia žaidimus.
Šalyje nėra neįprasta, jei merginai esą tinkamą partnerį pasiūlo jos viršininkas.
Jau užmegzti ir įsibėgėję romantiški santykiai kas šimtą dienų pažymimi kokiomis nors išvykomis ar dovanėlėmis. Lapkričio 11-ąją porelės apsikeičia sausainių lazdelėmis „Pepero“, simbolizuojančiomis meilę.
Vienišiai lapkričio 11-ąją švenčia Juodąją dieną – jie viešai valgo makaronus su juodosiomis pupelėmis, taip aplinkiniams leisdami suprasti, kad neturi antrosios pusės.
Seule veikia unikali parduotuvė „Rainbow Stitch“, kurioje prekiaujama išimtinai poroms skirta apranga – vienodais megztiniais, šortais, net tokių pat spalvų derinių maudymosi kostiumėliais.
Reikalas rimtas. Mieste pasakojama apie vienos porelės barnį oro uoste – moteris apsiverkė pamačiusi, kad jos draugas šalia jos sėdi ne iš tos pusės.
Korėjietę taip sujaudino tai, kad tapo nebeįmanoma perskaityti frazės, kuri buvo perskelta perpus ir užrašyta ant dvejų marškinėlių.
„Mes visada sakome, jog Pietų Korėjos technologijos – iš XXI amžiaus 6-ojo dešimtmečio, bet visuomenės mentalitetas – iš XX amžiaus 6-ojo dešimtmečio“, – juokiasi populiarų tinklaraštį „Eat Your Kimchi“ anglų kalba iš Seulo rašantis kanadietis Simonas Stawski.
Mūvi virtualius žiedus
VCNC vadovaujantis J.Parkas įsitikinęs, kad „Between“ struktūra įkūnija idealius santykius – monogamiją, skaidrumą.
Kai kuriems ši programėlė iš tiesų yra užuovėja nuo siautėjimo socialiniuose tinkluose – esą laiko fiziškai bendrauti su antrąja puse nėra daug, tad galima bent virtualiai prisiglausti.
Bet kiti įžvelgia, kad „Between“ poroms uždeda skaitmeninius antrankius. Juk naudojama bendra paskyra, taigi ir bendras elektroninio pašto adresas, reikalingas registracijai.
Programėlės kūrėjai iš pradžių svarstė įdiegti žinutę rašančio asmens buvimo vietos rodymą, bet tokios minties atsisakė išsigandę kritikos dėl privatumo pažeidimų.
„Viena vartotoja mums neseniai pasiskundė, kad turi naudoti du skirtingus slapyvardžius ir vis iš naujo prisijungti prie programos, norėdama susitikinėti su skirtingais vyrais“, – teigė „Between“ kūręs KJ Woo.
Programėlės veikimo principas iš esmės reiškia, kad 4 mln. korėjiečių vaikšto gatvėmis mūvėdami įpareigojančius žiedus. Tik virtualius, nematomus plika akimi.
Stebuklas prie Hangango upės
Galvosūkiai gana neįprasti, turint omenyje tai, kad 1953-iaisiais, pasibaigus Korėjos karui, Pietų Korėja buvo viena skurdžiausių pasaulio valstybių.
Šalies gyventojai anuomet per metus vidutiniškai uždirbdavo mažiau negu 80 dabartinių JAV dolerių.
Bet 1961 metais po perversmo valdžią perėmė Park Chung-hee. Nors šalį ėmėsi valdyti diktatoriškas jo režimas, pradėta vykdyti ir ambicinga Pietų Korėjos modernizacijos programa.
Ji taip nusisekė, kad Pietų Korėja ilgainiui tapo 15-ąja pagal dydį pasaulio ekonomika, o šalis buvo praminta „stebuklu prie Hangango upės“.
Tad kai horizonte pasirodė internetas, Seulas jau buvo pasirengęs pasinaudoti pasaulinio tinklo suteikiamomis galimybėmis.
Kaip rašo kelių knygų apie telekomunikacijas Pietų Korėjoje autorius Jamesas Larsonas, „kai JAV viceprezidentas Alas Gore’as kalbėjo apie informacijos supergreitkelius, Pietų Korėja juos jau tiesė“.
Mobilieji telefonai į Pietų Korėją atkeliavo anksti – pagal skaičių jie laidinius telefonus pralenkė dar 1999 metais, o JAV ir Kinijoje – tik 2003-iaisiais.
Reagavę anksčiausiai išlošė
Tiesa, duomenų perdavimas ilgai kainavo labai brangiai, o protekcionistinė vyriausybės veikla lėmė, kad korėjiečiai vėliau galėjo rinktis tik Pietų Korėjos bendrovių gaminamus išmaniuosius telefonus.
2008 metais išmaniaisiais telefonais naudojosi mažiau nei 1 proc. Pietų Korėjos gyventojų, o „iPhone“ į šalį atkeliavo vėliau nei į Hondūrą ir Bisau Gvinėją.
Bet kai 2009-ųjų lapkritį valdžia pagaliau priėmė į šalį „Apple“ produktus, apžvalgininkai iškart prabilo apie „iPhone“ šoką“. Vietos bendrovės skubiai pagerino savo produktų kokybę ir sumažino jų kainą.
„Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje Pietų Korėja keitėsi labai staigiai. Greitai į permainas reagavę žmonės vėliau tikrai daug išlošė“, – teigė šalies Nacionalinės informacijos saugumo agentūros (NISA) vadovas Jong Sung Hwang’as.
Šis pareigūnas, žvelgdamas į priekį, neseniai pristatė ir ambicingą savo vadovaujamos agentūros planą „Smart Seoul 2015“.
Pagal šią 792 mln. JAV dolerių vertės programą Seulą siekiama paversti išmaniausiu miestu pasaulyje. Pietų Korėjos sostinė tikriausiai itin protinga ir dabar, bet tikslai dar didesni.
Be kitų iniciatyvų, Seule turėtų atsirasti 10 tūkstančių nemokamų „Wi-Fi“ taškų – sankryžose, viešojo transporto stotelėse, prekybvietėse, parkuose.
„Siekiame, kad miestietis, pėsčiomis keliaudamas po Seulą, be nemokamo interneto praleistų ne daugiau kaip 5 minutes“, – teigė Jong Sung Hwang’as.
Be to, netrukus šalyje planuojama pradėti bausti už atliekų nerūšiavimą. O mokyklos netrukus visiškai pereis nuo popierinių vadovėlių prie planšečių.
„Mes manome, kad skaitmeninės technologijos yra ne prabanga, o būtinoji reikmė, ypač gyvenant mieste“, – įsitikinęs NISA vadovas.
Skaitmeninė Pietų Korėja vis dar gana griežtai kontroliuojama. Politinės diskusijos, ypač apie Šiaurės Korėją, dažnai cenzūruojamos, o, pavyzdžiui, norint pasinaudoti internetu „Starbucks“, reikalingas valstybės išduodamas identifikacijos numeris.
Be to, nors šalies švietimo sistema viena geriausių pasaulyje, Pietų Korėjoje dar nebuvo sukurti virtualieji milžinai – tokie kaip amerikietiškieji „Google“, „Facebook“ ar „Twitter“.
Bet sulig „Between“ išpopuliarėjimu daug kas keičiasi. Vėlgi ne be valdžios pagalbos – naujoji prezidentė Park Geun-hye pažadėjo skirti 100 mln. dolerių pradedantiesiems.
