Du kariniai sraigtasparniai išgąsdino kaimiečius atokioje gyvenvietėje Ekvadoro glūdumoje – čia tokių pabaisų niekas nebuvo matę, rašo „Lietuvos rytas“, remdamasis „Newsweek“ ir AP informacija.
Iš orlaivių iššokę kaukėti ir ginkluoti vyrai prilėkė prie mažos mokyklėlės, pačiupo savo taikinį – 6 metų mergaitę, nemokančią jų kalbos ir negalinčią suprasti, kas vyksta.
Conta – toks mergaitės vardas – per keliolika sekundžių atsidūrė viename sraigtasparnių.
Orlaiviu, kurį anksčiau mažametė įsivaizdavo tik kaip klykiantį demoną danguje, ji buvo nuskraidinta į artimiausią miestą ir keistuolių – taip jie atrodė mažametei – netrukus nuvežta į ligoninę.
Būti gydymo įstaigoje mergaitei dar pavojingiau – čia pilna mikrobų, kuriems ji neturi imuniteto. Juk ji niekada nėra buvusi mieste.
Mažametė buvo pagrobta jau antrą kartą per septynis mėnesius. Mergaitė, užaugusi gentyje ir niekada nemačiusi metalinių įrankių, buvo dusyk žaibiškai patekusi į ją gąsdinantį pasaulį.
Pikti žvilgsniai į atvykėlius
Conta priklauso mažai ir beveik nežinomai taromenanių genčiai. Gentis neprekiauja su pašaliečiais ir juos pasitinka agresyviai.
Gentis gyvena Jasuni nacionaliniame parke Ekvadore. Ekspertų nuomone, Jasuni yra kiek mažiau nei 200 žmonių, nepažįstančių šiuolaikinės civilizacijos, namai.
Bet tai – tik nuomonė. Indėnai tokie uždari, jog beveik nieko nežinoma nei apie tikslias jų gyvenviečių vietas, nei apie papročius.
Net žinant kitas uždaras gentis aplink Amazonės upę Brazilijoje ar Peru, indėnai Ekvadore gyvena išskirtinėmis sąlygomis.
Jie apsistoję iš pažiūros visiškai žmonėms gyventi netinkamame džiunglių lopinėlyje: Amazonė per toli, tad medžioti ir žvejoti čia sudėtinga.
Taromenanių niekada nebuvo daug – bent nuo konkistadorų žygių laikų. Tad maždaug 200 čia dabar gyvenančių indėnų nepriklausė didesnei genčiai. Šimtus metų gyvuoja panašaus dydžio gentis, kuri nepaiso nei kokių nors epidemijų, nei karų.
Be to, lingvistai aiškina, jog Jasuni gentys bendrauja kalba, kuri nepanaši į jokią kitą.
Taromenaniai nedėvi drabužių, mėgsta klajoti ir nėra itin įgudę naudotis įrankiais.
Vis dėlto jie kone magišku būdu sugeba egzistuoti toje pačioje planetoje, kur gyvena žmonės, siunčiantys informaciją į kosmosą, aikčiojantys dėl kačiukų nuotraukų internete ir maigantys nuorodą „Patinka“ tinkle „Facebook“.
Abejojo žudynių faktu
Tačiau Conta ir jos jaunesnioji sesuo Daboka yra vienintelės likusios gyvos vienos taromenanių genties šeimos narės. Gentis per 2013-uosius gerokai sumažėjo dėl vieno kraupaus įvykio.
Praėjusių metų kovą daugelis Contos genties narių – greičiausiai daugiau nei dvidešimt žmonių – buvo išžudyti karių iš kaimyninės huaoranių genties.
Žudikai iš priešų genties tuomet pirmą kartą paėmė Contą ir Daboką įkaitėmis.
Apie šį siaubingą incidentą ankstyvą balandį žinojo visas Ekvadoras. Bet vyriausybė apie tragediją viešai prakalbo ir šį faktą pripažino tik dabar.
Ištisus mėnesius valdžia arba bandė nuslėpti šią istoriją, arba pati nuo jos slėpėsi. Pareigūnai abejojo, kad įvyko žudynės, ir netgi tuo, ar taromenaniai iš viso egzistuoja.
Prezidentas Rafaelis Correa kone numojo ranka į kruviną 2013-ųjų kovo dieną, pareikšdamas, jog tai buvo tik dar vienas iš daugelio genčių konfliktų.
Kad žudynės sukėlė rimtą pavojų visos genties išlikimui, Ekvadoro lyderis nė nepaminėjo.
Vyriausybė staiga apsigalvojo
Sulaukta tokios abejingos vyriausybės reakcijos, nors huaoranių genties kariai, surengę žudynes, savo pergale išdidžiai gyrėsi per nacionalinę televiziją.
Toji pergalė, kaip paaiškėjo kiek vėliau, tebuvo sisteminis dešimčių nuogutėlių beginklių taromenanių vyrų, moterų ir vaikų išžudymas. Huaoraniai net pardavinėjo žudynių nuotraukas.
Tiesa, po to, kai dėl kraupių žudynių į gentį Ekvadore imta žiūrėti nepatikliai, huaoraniai nutilo, apsitvėrė savo kaimą ir atvykėliams ėmė grasinti ietimis.
Vis dėlto vyriausybė smaginosi toliau – žmogžudžių niekas neieškojo, žudynių niekas netyrė.
Valdžia ėmė statyti tradicines trobeles šiaudiniais stogais šeimoms, pas kurias atsidūrė pagrobtosios Conta ir Daboka – kad mergaitės galėtų gyventi savo namams artimoje aplinkoje.
Vienai huaoranių šeimų buvo leista legaliai įregistruoti Daboką kaip įsivaikintą dukterį.
Bet tuomet sugaudė sraigtasparniai – Ekvadoro vyriausybė be jokio perspėjimo atėmė Contą ir Daboką iš huaoranių.
Po kelių dienų šalies prezidentas R.Correa apie operaciją Jasuni nacionaliniame parke prabilo per nacionalinę televiziją. Jis pareiškė, jog mergaitei „negalima gyventi su jos šeimos žudikais“.
Kad „vyrai, kurie išžudė taromenanius ir mergaites pagrobė kaip trofėjus, negali likti nenubausti“. Šeši huaoraniai buvo sulaikyti ir dabar laukia kaltinimų genocidu.
Ispanas kapucinų kunigas Miguelis Angelis Cabodevilla, daugelį metų vykdęs misionieriškas misijas Ekvadore, įsitikinęs, jog R.Correa problemos neišsprendė, tik apsunkino. Ekvadoro vyriausybę kritikuojantis dvasininkas parašė knygą apie žudynes ir apie sunkiai suprantamą valdžios elgesį sprendžiant krizę.
Didžiavosi kruvinu kerštu
Anot M.A.Cabodevillos, viskas prasidėjo pernai kovo 5-ąją, kai dviejų pagyvenusių huaoranių genties narių – poros – kūnai buvo rasti ant kelio į Jarentaro kaimą.
Žmonių krūtinėje styrojo taromenanių ietys. Vyras Ompure jau buvo miręs, o jo žmona Buganey – dar gyva. Tiesa, neilgai.
„Duokite man vandens, pilkite jį man ant galvos! Aš dar gyva, bet mirsiu, kai ištrauksite šią ietį“, – kažkas paskutines moters gyvenimo akimirkas nufilmavo mobiliuoju telefonu.
Tuo metu nužudytųjų sūnus lakstė aplink šaukdamas: „Aš juos nužudysiu! Aš nužudysiu visus taromenanius!“
Huaoraniai kerštui ėmė ruoštis iškart. Netoliese esančiame mieste jie įsigijo amunicijos ir kovo 24-ąją išsiruošė į priešų medžioklę.
Po savaitės indėnai surado taromenanių trobelę – pastarieji dažniausiai gyvena grupėmis viename pastate. Apsupę trobelę, huaoraniai paleido ugnį.
M.A.Cabodevilla savo knygoje aprašo, kas nutiko vėliau. Huaoraniai su juo kalbėjosi didžiuodamiesi dėl įvykdyto keršto.
„Šaudėme į juos, kai jie bėgo iš trobelės. Žudėme juos kaip nutukusius gyvulius. Kraujas tekėjo kaip vanduo. Vienam jų šoviau į skrandį, nežinau, ar jis liko gyvas.
Vienas taromenanis bandė priešintis dviem ietimis, bet nespėjo. Juk kulka daug greitesnė“, – ispanui dvasininkui pasakojo vienas huaoranis.
Uždraudė prekiauti knyga
Prie huaoranių dar buvo prisiartinusi viena taromenanė ir laikydama dvi savo dukteris už rankų maldavo pasigailėti. Ji pasisiūlė tapti vieno žudikų žmona.
Bet kerštingi indėnai nužudė moterį tiesiog mažamečių akivaizdoje ir abi mergaites pasiėmė su savimi. Tądien žuvo mažiausiai 20 taromenanių, 14 iš jų – moterys ir vaikai.
„Tai buvo siaubinga, neįsivaizduojamai žiauru. Išžudyti visiškai nekalti žmonės. Įvykdytas beprasmiškas nusikaltimas“, – sakė M.A.Cabodevilla.
Po šešių mėnesių, kai dvasininkas buvo pasiruošęs išleisti savo knygą apie žudynes, iš Ekvadoro generalinės prokuratūros atėjo įsakymas uždrausti knygą, mat joje – pagrobtų mergaičių nuotraukos.
Tai nebuvo tiesa, bet rugsėjo 25-ąją, likus 15 minučių iki knygos pasirodymo prekybos vietose, ją buvo uždrausta platinti.
Vyriausybė turbūt nesitikėjo, bet Ekvadore išsyk kilo didžiulė audra. Socialiniai tinklai tiesiog plūdo įsiūčiu – elektroninė knygos versija piratiniuose tinklalapiuose atsirado kelios minutės po to, kai buvo uždrausta ją platinti.
Prokurorų įsakymą jau kitą dieną pasmerkė įtakingi R.Correos kabineto ministrai.
Nepraėjo nė para, ir teisėja apsigalvojo: knyga leista prekiauti.
Toks trumpalaikis knygos draudimas šalį įsiutino, nes tik patvirtino tai, ką daugelis įtarė: valdžia nenorėjo nei tirti žudynių, nei apie jas viešai kalbėti.
Čia ir slypi neparanki tiesa, kuri jau tapo grėsme visai R.Correos vyriausybei.
Nuošalumą užtikrina įstatymai
Jasuni džiunglėse gyvenantys taromenaniai ir huaoraniai nesutaria jau kelis dešimtmečius – nuo 1960–1970 metų, kai Ekvadore kilo pirmasis naftos bumas.
Tuomet huaoraniai buvo integruoti į šalies visuomenę ir jų Amazonės regione smarkiai padaugėjo – iki daugiau nei 2 tūkstančių. Taromenaniai buvo nustumti giliau į džiungles.
Prie nesutarimų prisidėjo ir susitarimą su huaoraniais sudariusios naftos bendrovės, pavyzdžiui, „Repsol“. Indėnai netrukdo naftininkams ieškoti juodojo aukso ir jį išgauti.
Taromenanių – vienintelės genties, kuri gyvena tik medžiodama ir rinkdama augalinį maistą, nuomonė, regis, niekam nerūpi.
Tad tikriausiai nenuostabu, jog taromenaniai į naftos bendrovių darbuotojų ir jiems talkinančių huaoranių bandymus išstumti juos iš savo žemės atsakydavo smurtu.
Tarp Amazonės džiunglių kolonizavimo aukų – naftininkai, miško kirtėjai, huaoraniai, misionieriai ir kiti pašaliečiai.
Žinoma, tai problema. Bet taromenaniams nereikia kovoti dėl savo žemės ir teisės gyventi taip, kaip visada – ji užtikrinta Ekvadoro konstitucijoje.
Svarbiausiame valstybės dokumente aiškiai nustatyta, jog valdžia užtikrina taromenanių teisę savanoriškai gyventi atsiskyrus nuo pasaulio.
Ir kad genčių žemėse vykdomi naftos gavybos ar kitokie darbai yra laikomi etnocidu (etninių bendruomenių savitumo naikinimu. – Red.).
Leidimas išgauti naftą
Tačiau Ekvadoro parlamentas – Nacionalinis Kongresas – net po žudynių leido išgauti naftą Jasuni nacionalinio parko 200 tūkst. hektarų plote, kur gyvena konstitucijos saugomi taromenaniai.
Nors šalies visuomenė ėmė priešintis tokiems planams, vadinamasis „Jasuni-ITT“ plotas valdžiai pasirodė per daug svarbus, kad jo plėtra būtų nutraukta.
Vyriausybė 2007 metais tikino, jog šioje teritorijoje – „vienoje unikaliausių vietų Žemėje“ – niekada nebus išgaunama nafta.
Socialistas R.Correa norėjo parodyti pasauliui, jog Ekvadoras yra morali, ekologiška ir sąžininga valstybė, neteršianti planetos.
Valdžios ekspertai nepatenkintiems investuotojams (po Jasuni nacionaliniu parku, kaip manoma, slypi 845 mln. barelių naftos. – Red.) primena Sukumbijoso provincijos pavyzdį.
Sukumbijoso provincijoje nafta buvo išgaunama keturis dešimtmečius.
Bet dabar 85 proc. jos gyventojų atsidūrė žemiau skurdo ribos. Vėžiu serga 31 proc. žmonių – toks užterštas šis regionas.
Proga pasipelnyti galiausiai suviliojo R.Correą. Vyriausybė rugpjūtį paskelbė, jog draudimas išgauti naftą Jasuni nacionaliniame parke atšaukiamas.
Neatsilaiko prieš naftininkus
Protestų nestigo. Demonstracijos užtvėrė pagrindinius kelius, o iš Amazonės džiunglių vietos gyventojai nužygiavo į sostinę Kitą.
„Turtingieji šioje šalyje ir toliau lobsta – dabar dar greičiau nei anksčiau. Kodėl mes spaudžiame labiausiai pažeidžiamas visuomenės grupes – taromenanius?“ – piktinosi kairiųjų aktyvistų grupės „Diabluma“ lyderis Felipe Ogazas.
Huaoranių surengtos taromenanių žudynės tik išryškino problemą – pasislėpti nuo civilizacijos ir kartais žiaurių jos pasekmių indėnams nebepavyksta.
Žinoma, aktyvistai bandys surengti referendumą ir vėl uždrausti naftos gavybą džiunglėse. Bet kol kas taromenaniai yra prie išnykimo ribos.
„Neabejoju: jei niekas nesikeis, šios genties Ekvadoro žemėlapyje nebeliks. Stebime, kaip nyksta gentis, kuri Jasuni nacionaliniame parke gyveno tūkstančius metų“, – teigė M.A.Cabodevilla.
