Kijeve protestuoti renkasi žmonės iš kone visų šalies kampelių – čia daug žmonių ne tik iš sostinės, bet ir iš proeuropietiškumu garsėjančios Vakarų Ukrainos.
Bet iš pietinių ir ypač rytinių regionų, kur dominuoja Regionų partija ir komunistai, atvyksta palaikyti vienetai. Ir tai yra vienas visuomeninio-politinio judėjimo „Maidanas“ (kitų vadinamas „Euromaidanu“) trūkumų.
Kodėl protestuotojams nepavyko prisibelsti prie Rytų ir Pietų Ukrainos gyventojų, nors protestuojančių prieš prezidentą Viktorą Janukovyčių ir šiuose šalies regionuose yra daug?
Džiaugėsi dėl žmonių mirties
Šiomis dienomis Ukrainos valdžia nusprendė padaryti galą protesto akcijoms Kijevo centre, tam panaudodama specialiuosius vidaus pajėgų dalinius – liūdnai pagarsėjusį „Berkut“ ir kitus.
Žinoma, kaip ir tikėtasi, sulaukta didelio Ukrainos visuomenės pasipriešinimo bei, kad ir kaip būtų gaila, – žmonių aukų.
Tiesa, gaila buvo ne visiems. Štai Regionų partijos deputatas iš Luhansko srities Rytų Ukrainoje Arsenijus Klinčiajevas pasidžiaugė dėl šių protestuotojų mirties. Jis teigė, kad milicija turi ginti savo ir žmonių gyvybę, ir pareikalavo, kad valdžia elgtųsi griežtai ir pasodintų už grotų keletą tūkstančių nepatenkintųjų.
O palaikantys Ukrainos valdžią televizijos kanalai rodė interviu su džiaugsmu trykštančiomis moteriškėmis, atvykusiomis į Kijevą iš Rytų Ukrainos, ir dėkojančiomis „Berkut“.
Luhanskas irgi protestuoja
Panašias nuotaikas demonstravo ir vietinė Donecko bei Krymo valdžia. Į Luhansko miesto gatves irgi išėjo žmonės, o srities administracija nežino, kaip tą nepasitenkinimą apmalšinti.
Tiesa, šis protestas yra kiek kitoks: kaip dažnai būna Rytų Ukrainoje, gyventojai protestuoja ne prieš šalies prezidentą ir vyriausybę, o prieš vietos elektros bendrovę, pakėlusią tarifus.
Tokių protestų per pastaruosius keletą metų, kai Vakarų ir Centrinė Ukraina dar miegojo, rytinėje šalies dalyje, Donbase, buvo labai daug.
Reikia pripažinti, kad šiame regione ir V.Janukovyčiaus kultas nėra toks stiprus, pavyzdžiui, kaip 2004–2009 metais, kai jis buvo laikomas tiesiog geru vadovu.
Dabar į jį čia neretai žiūrima kaip į carą, kurio korupcinė, tik nedidelei grupei žmonių palanki politika izoliavo jį nuo žmonių.
Protestų pavyzdys užkrečia?
V.Janukovyčius ir Regionų partija Rytų Ukrainoje vertinami kiek kitaip. Pagrindinis klausimas – ar jie pagelbėja žmonėms įveikti vietos oligarchų savivalę, ar ne?
Jei ne, galima laukti protestų. Ir nusileisti tenka net vienam įtakingiausių oligarchų Ukrainoje Renatui Achmetovui. Pavyzdžiui, kai praėjusių metų pradžioje šachtininkai užėmė anglių kasyklų „Krasnyj partizan“ administraciją Luhansko srityje ir iškėlė savo reikalavimus.
Darbininkų akcijos Donbase per praėjusius metus buvo net radikalesnės nei pastaruosius keletą mėnesių vykęs protestas Kijeve.
Vietos žmonės, darbininkai be skrupulų atakuodavo, blokuodavo, o kartais ir užimdavo vietos administraciją, įsiverždavo į šachtas, gamyklas, išvydavo iš ten vietos administraciją, šaukdavo „gėda“.
Paradoksalu, bet būtent tai dabar galima išvysti Kijeve. Ir protestuotojus sostinėje netgi gali įkvėpti V.Janukovyčiaus rėmėjų sėkmė – jie dažnai tokiomis akcijomis pasiekdavo savo tikslą.
Tai kodėl ši protesto jėga nebendrauja su „Euromaidanu“?
Auga palaikymas ES
Įvykiai Kijeve, taip pat ir pasaulyje, yra dažnai vadinami Euromaidanu. Tai, kad tai yra sukilimas prieš korumpuotą V.Janukovyčiaus režimą, trijų opozicinių partijų politikai ir juos palaikanti visuomenė vis labiau ėmė akcentuoti tik pastaruoju metu.
Tragiškų sausio 22 d. įvykių dienomis tai aiškiai pabrėžė partijos „Udar“ lyderis Vitalijus Klyčko, beje, prabilęs į susirinkusius rusų kalba ir pasiuntęs žinią pirmiausia Rytų ir Pietų Ukrainai, nes nemažai vyresnio amžiaus žmonių ten iki šiol kalba daugiausia rusiškai. Jaunimas ukrainiečių kalbą jau moka neblogai.
Į Europos Sąjungą iki šiol nemaža dalis Ukrainos žmonių žiūri nepalankiai. Nors net ir Rytų Ukraina yra nevienalytė. Pavyzdžiui, ten yra Kramatorsko miestas, kur daug techninės inteligentijos, palaikančios opozicijos politikus. Arba Mariupolis. Jame gyvena daug etninių graikų, palankiai žiūrinčių į Ukrainos suartėjimą su ES.
Tad iš kur tuomet Rytų Ukrainoje yra du trečdaliai norinčių įstoti į Muitų sąjungą, kiek ir Vakarų Ukrainoje siekiančių stoti į ES?
Liejasi propagandos upės
Dauguma tų žmonių yra iš mažų miestų Rytų Ukrainoje, kurių ekonomika sukasi apie kokią nors vieną stambią gamyklą ar kelias šachtas, dažniausiai turinčias glaudžius ryšius su Rusija.
Vietos pramonininkai baugina žmones, kad jeigu bus pasirašyta Asociacijos sutartis su ES, reikės uždaryti ir šias gamyklas.
O žmonės gerai žino, ką reiškia netekti darbo. Kito tiesiog čia nėra. Todėl ir tarp atvežtų į mitingą prieš protestuotojus Kijeve neretai dominuoja žmonės ne iš didžiųjų miestų, o iš tų miestelių, kur vietos oligarchas yra vienintelis žmogus, galintis duoti darbą. Nevažiuosi į Kijevą, darbo neteksi.
O juo labiau kai už kelionę dar sumokami geri dienpinigiai. Žmonės važiuoja į Kijevą ir tiki Regionų partijos ar komunistų, tuos miestelius valdančių oligarchų žodžiais: „ES yra blogai.“
Žinoma, apie objektyvumą geriau nekalbėti. Juk gamyklos, o ypač anglių šachtos, Rytų Ukrainoje pradėtos uždarinėti ne tik dabar, kai prabilta apie Ukrainos stojimą į ES. Ir Rusijai dažnai nereikia šios pramonės šakos produkcijos iš Ukrainos.
Kai kurie Regionų partijos politikai, oligarchai ar įmonių vadovai pripažįsta, kad tos Ukrainos produkcijos Rusijai gali nereikėti net ir tada, jeigu Ukraina įstotų į Muitų sąjungą.
Ant kojų buvo sukelti Rytų Ukrainos gyventojai, tvirtinant, kad jeigu bus suartėta su ES, jie neteks darbo. O „Euromaidanas“ juk už ES. Vadinasi, prieš darbą. Tokia skylėta logika vis kartojama, kol dalis žmonių patiki.
Gąsdina fašistų atėjimu
Nemaža yra ir istorinė takoskyra. Tą pačią dieną, sausio 22-ąją, kai įvyko tragiški įvykiai Kijeve, šalis minėjo Vienybės ir laisvės dieną. Jos metu prisimenamas Vakarų ir Rytų Ukrainos susijungimas 1919 m.
Bet vienybės iki šiol nedaug. Rytų Ukrainos žmonės toliau bauginami fašistais ir „banderininkais“ Vakarų Ukrainoje, kurie gali ateiti į valdžią, jeigu laimėtų „Euromaidanas“.
Didžiajai daliai Vakarų Ukrainos žmonių Stepanas Bandera – kovotojas už Ukrainos laisvę, žmogus, vadovavęs Ukrainos nacionalistų organizacijai, paskelbusiai Ukrainos nepriklausomybės deklaraciją 1941 m. Lvove. Tuomet nacistinė Vokietija įžengė į Ukrainą.
Bet Rytų Ukrainoje, kur, panašiai kaip ir Rusijoje, nepamiršta daug aukų nusinešusi kova su naciais, S.Bandera yra pirmiausia nacių kolaborantas.
Todėl neretai būtent su Vakarų ukrainiečiais „Berkut“ susidoroja ypač žiauriai.
Leninas – laimės simbolis
Beje, „Euromaidano“ renginiuose neretai šalia Ukrainos ir ES vėliavų pamatysi ir raudoną-juodą vėliavą, t.y. Ukrainos pasipriešinimo armijos, kovojusios su sovietais, vėliavą.
Rytų ir Pietų Ukrainai tai suprantama: susirinko fašistai. Nebūtinai, bet kartais galima įžvelgti ir tiesos.
Viena iš trijų opozicinių partijų „Svoboda“ savo renginiuose kelia šią vėliavą ir pabrėžia savo antisovietiškumą.
Ši partija Rytų Ukrainoje neretai tapatinama su fašistais. Juo labiau kad jos lyderis Olehas Tiahnybokas anksčiau nevengė griežtai kalbėti kitų tautų atžvilgiu. O ir jo partijos rėmėjų gretose galima išvysti nacistiniais simboliais pasipuošusių veikėjų.
Todėl Rytų Ukrainoje ypač palankiai buvo sutiktas vienas iš sausio 16 dienos įstatymų, kuris nukreiptas prieš fašizmą.
Juo valdžia siekia sunaikinti „Svoboda“ Ukrainoje. O.Tiahnyboko vadovaujama partija prisiėmė atsakomybę už Lenino paminklo nuvertimą Kijeve.
O tuose mažuose Rytų Ukrainos miesteliuose, kurių visas gyvenimas sukasi apie vieną gamyklą ar kelias šachtas, likę Lenino paminklai ir primena tuos gerus laikus, kai visi turėjo gerai mokamą darbą.
Dabar O.Tiahnyboko partija, kartu ir „Euromaidanas“, jų suvokimu, kėsinasi į šį jų laimės simbolį.
Bendradarbiavimo nenutrauks
Būtent „Svoboda“ dalyvavimas protestuose Kijeve, pasak kai kurių sociologų, yra vienas žmones iš Rytų Ukrainos nuo įvykių Kijeve atstumiančių veiksnių.
Bet pagrindinės opozicijos partijos – „Batkivščyna“ ir „Udar“ neketina nutraukti bendradarbiavimo su „Svoboda“.
Pastaroji yra ypač populiari Vakarų Ukrainoje. Jos demonstruojamas ryžtas ir O.Tiahnyboko sugebėjimai rėžti kalbas gali sulaukti palaikymo ir centrinėje Ukrainoje.
„Batkivščyna“, kuriai formaliai vis dar vadovauja kalėjime sėdinti Julija Tymošenko, Rytų ir Pietų Ukrainoje siejama su europietiška šalies plėtros kryptimi, nors J.Tymošenko ir ją rėmę oligarchai kilę iš rytinės dalies.
Ryškėja vienas lyderis
Esant tokiai situacijai kaip vienintelis žmogus, galintis suvienyti įvairių Ukrainos gyventojų interesus, dažnai įvardijamas būtent V.Klyčko.
Kirgizijoje sovietinio karininko šeimoje gimęs boksininkas, dėl kurio pergalių džiaugėsi visi ukrainiečiai, ne tik kalba apie pasiryžimą dirbti Ukrainai.
Jis dažnai matomas protestuose ir imasi taikdario vaidmens – jo klauso ir protestuotojai, jėgos prieš dvimetrinį milžiną naudoti nesiryžta ir „Berkut“.
Jam dar stinga patirties, oratoriaus gabumų, bet jis vis labiau tobulėja.
Kai šią savaitę mitinge Kijeve jis prabilo, kad protestų esmė ne „Euromaidanas“, o kova su korumpuota, oligarchine V.Janukovyčiaus valdžia, galima tikėtis, kad į jo žodžius bus įsiklausyta ir Rytų Ukrainoje. Bet ar nebus įsiklausyta per vėlai?
