Žiaurios gyventojų tarpusavio pjautynės šioje skurdžioje Centrinės Afrikos valstybėje prasidėjo beveik prieš metus, rašo "Lietuvos rytas".
Tačiau pastaraisiais mėnesiais konfliktas pasiekė tokį lygį, kad tarptautinė bendruomenė vis dažniau vartoja žodį „genocidas“.
Buvę CAR kolonistai prancūzai, pasiuntę 1600 karių taikai įvesti, liko priblokšti to, ką pamatė.
Musulmonai ir krikščionys tiesiog gatvėse vieni kitus skerdžia, kapoja, degina, niekina moteris ir žudo vaikus.
Vien gruodžio mėnesį šitaip žuvo per tūkstantį žmonių.
JAV ambasada paskelbė, kad evakuojasi, ir paragino amerikiečius nevykti į Afrikos širdimi vadinamą šalį.
„Mes žinojome, kad vyksta religinis smurtas, bet nenumanėme, kad neapykanta taip įsigalėjusi“, – praėjusią savaitę pranešė Prancūzijos pasiuntinys Jungtinėse Tautose (JT) Gerard’as Araud.
Diplomatas pažymėjo, kad prancūzų kariams situacija CAR atrodo beveik neišsprendžiama. Todėl ragino juos konsultuotis su psichologais ir etnologais, kurie galbūt padėtų suvokti afrikiečių tarpusavio neapykantos šaknis.
Per dieną – 610 aukų
4,6 mln. gyventojų turinčioje CAR politinė situacija nebuvo rami nuo 1960-ųjų, kai Prancūzija po 60 metų okupacijos jai suteikė nepriklausomybę.
Per tuos metus 10 kartų už Lietuvą didesnė valstybė bandė įtvirtinti demokratiją, bet nesėkmingai. Išrinkti lyderiai vis neatsispirdavo pagundai sutelkti valdžią vienose rankose, tada formuodavosi pasipriešinimas ir įvykdavo perversmas.
Taip nuo nepriklausomybės atgavimo iki šiol CAR įvyko net penki valdžios perversmai.
Tačiau dar nematytas smurto protrūkis prasidėjo, kai 2013-ųjų kovo mėnesį valdžią užgrobė Michelis Djotodia.
Jis tapo pirmuoju musulmonu prezidentu šalyje, kurioje daugumą sudaro krikščionys. Pasiekti tikslą M.Djotodiai padėjo musulmonų smogikų grupuotė „Seleka“ (aljansas), surinkta CAR bei kaimyninių Sudano ir Čado pakraščiuose.
Vietos gyventojai teigia, kad pakeliui į sostinę vadinamieji selekos be skrupulų plėšė, žagino ir žudė, pelenais pavertė ištisus kaimus.
Jiems pasipriešinti stojo naujas krikščionių judėjimas „Anti-balaka“ (antimačetė), kurio pavadinimas reiškia kovą su selekų mačetėmis.
Praėjusį gruodį skerdynės įsisiūbavo. Nuo selekų teroro pavargę krikščionys pradėjo žiauriai keršyti.
Jų taikiniais tapo ne tik selekos, bet ir visi paprasti musulmonai. Per susirėmimus CAR sostinėje Bangyje vien gruodžio 13 d. žuvo 610 žmonių.
Ekspertai perspėja, kad CAR gresia Ruandos scenarijus, kai per vienos etninės grupės vykdomą genocidą buvo nužudyta nuo 800 tūkst. iki milijono žmonių. Jungtinės Tautos tuomet nesugebėjo užkirsti kelio žmonių naikinimui. O ar sugebės dabar? Bent jau mėgina.
Suvaldyti smurtą CAR bando 1,6 tūkst. Prancūzijos karių ir apie 5 tūkst. JT remiamų Afrikos Sąjungos taikdarių.
Kanibalas rijo priešus
Už 5,6 tūkst. kilometrų nuo Lietuvos vykstančias baisybes galima įsivaizduoti perskaičius BBC žurnalisto Paulo Woodo aprašytą atsitikimą Bangyje sausio pradžioje.
Grupė kerštaujančių krikščionių autobuse užpuolė musulmoną. Maždaug 20 jaunų vyrų gauja ištempė auką iš transporto priemonės, spardė, išmušė akis, suknežino galvą akmeniu, nukirto galūnes ir kūną padegė.
Tada vienas budelių pagriebė nužudytojo koją, keturis kartus atsikando mėsos, sukramtė ir nurijo.
„Tai įvyko taikdarių iš Burundžio (Afrikos valstybės) akivaizdoje. Vienas karys apsivėmė. Tada jis išvaikė minią mojuodamas ginklu“, – rašė P.Woodas.
Žurnalistui pavyko pasikalbėti su kanibalu, kurį vietos krikščionys po šio įvykio laikė didvyriu ir praminė Pasiutusiu Šunimi.
Afrikietis paaiškino, kad žmogų nugalabijo ir jį valgė iš pykčio, nes musulmonai nužudė jo nėščią žmoną, brolio žmoną ir jų kūdikį.
Išlaužę duris kūdikį esą jie tiesiog perpjovė pusiau.
Kanibalas pridūrė, kad užmušto musulmono mėsos dar parsinešė namo. Kitą dieną jis nusipirko prancūzišką batoną, jį išilgai perpjovė, įdėjo žmogienos gabalėlį ir suvalgė. Maždaug po savaitės tas pats vyras buvo nufilmuotas valgantis kito ką tik užmušto musulmono mėsą. Ir tąkart jis užsikando duona.
„Daug mūsų sutiktų „Anti-balaka“ krikščionių kovotojų tiki magija. Jie traukia į mūšį apsikarstę amuletais. Kai kurie jų buvo su nužudytų priešų mėsa. Kovotojai tiki, kad priešo mėsa juos padaro nenugalimus“, – įvykį bandė paaiškinti BBC žurnalistas.
Tiesa, kanibalizmas CAR nėra naujiena.
Patiekalus iš savo priešų mėsos valgydavo ir Jeanas Bedelis Bokassa – sužvėrėjęs blizgučių mėgėjas, kuris pasiskelbė CAR imperatoriumi ir viešpatavo šalyje 1966–1979 m.
Prancūzų žurnalas „Paris Match“ kartą išspausdino nuotraukas, kuriose, leidinio teigimu, buvo nufotografuotos vaikų kūno dalys J.B.Bokassos rūmų šaldytuve.
Perpjovė gimdančią moterį
Apie krikščionių ir musulmonų žiaurumą pasakoja ir CAR pabėgėliai, kurių jau maždaug milijonas. Kitaip tariant, 20 proc. šalies gyventojų.
Dalis jų – daugiausia musulmonai – išgabenti į kaimynines šalis. Tuo metu krikščionys spaudžiasi vietos pabėgėlių stovyklose.
Pavyzdžiui, apie 100 tūkst. jų apsigyveno Bangio oro uoste, kur įrengtas didžiulis palapinių miestelis.
Jiems trūksta maisto, gėlo vandens, vaistų, drabužių, patalynės ir kitokių būtiniausių daiktų.
Kai kurios šeimos slapstosi tiesiog krūmynuose.
„Musulmonai pasibeldė į mūsų duris ir paklausė, ar turime ginklų. Atsakėme, kad ne, bet jie išsivedė mano sūnų į lauką ir nušovė. Taip jie nušovė visus mūsų sūnus. Vieną po kito“, – kalbinama BBC žurnalisto ašarojo Elen Yassi, besiglaudžianti Bangio oro uoste.
Naujienų agentūrai AP tokią pat istoriją pasakojo ir musulmonas Ibrahimas Abakaras, kuris savo žmonos ir aštuonmečio sūnaus nebematė nuo vienos nakties, kai į jų namų duris pasibeldė krikščionių kovotojai.
Vyras sugebėjo pasprukti per langą, bet šeima nesuspėjo. Vėliau savo vyresniojo – 12 metų sūnaus kūną jis rado netoliese esančiame morge.
„Mes negalime naktį miegoti, nes baiminamės dėl savo gyvybės“, – skundėsi I.Abakaras, guolyje prie savęs glaudžiantis mačetę.
Į Malį pabėgusi Aissata Daf naujienų agentūrai AP teigė, jog jai teko išgyventi visas CAR politines krizes, bet dar niekada nebuvo taip baisu. Moteris prisiminė siaubą, kai „Anti-balaka“ kovotojai nužudė jos gimdančią kaimynę musulmonę.
„Ji nesuspėjo nuvažiuoti į ligoninę. „Anti-balaka“ ją surado, mačetėmis prapjovė pilvą, ištraukė ir nužudė kūdikį. Visur telkšojo kraujas. Buvo siaubinga“, – kalbėjo A.Daf.
Pirmasis religinis konfliktas
Šios masinės musulmonų ir krikščionių tarpusavio žudynės yra pirmasis religinis konfliktas CAR. Daugeliui jis buvo netikėtas, nes CAR krikščionys ir musulmonai iki tol gyveno santarvėje.
Kodėl staiga viskas pasikeitė? Kalbama, kad tam įtakos turėjo ne tik 2013-ųjų pavasarį sostinę užgrobusio M.Djotodios ir jo armijos išpažįstama religija.
Egzistuoja teorija, kad prie karo kurstymo nesąmoningai galėjo prisidėti Vakarų žiniasklaida. Esą kai M.Djotodia užgrobė Bangį, konfliktą stebintys užsieniečiai dažnai pabrėžė smurtautojų išpažįstamą tikėjimą.
Tai esą nubrėžė naują takoskyrą tarp gyventojų, kuriuos anksčiau skaldė etninė priklausomybė ir politiniai įsitikinimai, bet ne religija.
Ir nežinia, ar įsiliepsnojusi neapykanta greitai nuslops, nors sausį valdžia išslydo selekoms iš rankų.
Mėnesio pradžioje Bangyje pasklido gandai, kad iš prezidento rūmų į oro uostą buvo pasiųsta didžiulė manta.
Sausio 10-ąją kalbos pasitvirtino: tarptautinio spaudimo palaužtas M.Djotodia išvyko į regiono lyderių susitikimą ir nebegrįžo.
Jam prieglobstį suteikęs Afrikos nykštukas Beninas iškart atsiribojo nuo kritusio CAR valdovo. „Tai mūsų duoklė taikai Centrinėje Afrikoje“, – pažymėjo šalies užsienio reikalų ministras.
Pagalbą siunčia ir ES
Praėjusią savaitę CAR jau nė nebuvo galima vadinti tikra valstybe.
„Nėra Finansų ministerijos. Bangyje ministerijų pastatai stovi tušti. Likę valstybės tarnautojai jau keletą mėnesių negavę atlyginimų. Šalis subyrėjusi į šipulius“, – politinį vakuumą apibūdino Europos Komisijos humanitarinės pagalbos ir civilinės saugos operacijų vadovas Jeanas Luis de Brouweris.
Pirmadienį CAR parlamentas, vadinamas Pereinamuoju Susirinkimu, išrinko Bangio merę Catherine Sambą-Panzą laikinąja šalies prezidente.
Po pergalės politikė ragino kovotojus nutraukti kraujo liejimą: „Kviečiu savo vaikus, ypač „Anti-balaka“, sudėti ginklus ir nutraukti kovą.
Tą patį sakau buvusiems „Seleka“ kovotojams. Jie daugiau neturi bijoti.“
Moteris mano, kad smurtą padės nutraukti derybos.
„Noriu susitikti su ginkluotomis grupuotėmis ir jas išklausyti. Jeigu jos griebėsi ginklų, vadinasi, tam buvo priežasčių“, – sakė verslininkė.
Jai į pagalbą ruošiasi atvykti ir karių iš Europos Sąjungos (ES) šalių.
ES užsienio reikalų ministrai pirmadienį palaimino planą, pagal kurį Bendrijos narės į CAR pasiųs apie 500 karių, kurie prisidės prie Afrikos Sąjungos ir Prancūzijos pajėgų.
Tarp jų – ir Lietuva, kuri ketina į misiją išleisti lėktuvą „Spartan“ ir 10 karių.
ES ir JT šalys donorės per konferenciją Briuselyje pažadėjo skirti CAR ir piniginę paramą, kuri šiais metais sieks beveik pusę milijardo JAV dolerių.
Lietuvos užsienio reikalų ministerija antradienį pranešė, jog humanitarinei pagalbai CAR paskirs 70 tūkst. litų.
Užmerkti akių neleidžia genocido šmėkla
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas, Lietuvos karo akademijos podoktorantūros stažuotojas dr. Deividas Šlekys (nuotr.) prognozavo, kad ateityje Lietuvos kariai vis dažniau turės vykti į Afriką. Politologo nuomone, dalyvavimas tokiose misijose valstybei padeda krauti politinį kapitalą.
– Ar tarptautinės bendruomenės kišimasis į tolimus konfliktus, tokius kaip CAR, yra prasmingas?
– Kišimasis į suverenios valstybės vidaus reikalus yra labai subtilus dalykas. Bet pastarųjų dešimtmečių istorija rodo, jog vengimas priimti sprendimą gali baigtis tragiškai, pavyzdžiui, kaip genocidas Ruandoje.
Kai prasideda tokie konfliktai, kokie vyksta Pietų Sudane, CAR, Konge, kyla klausimas: ar galima juos ignoruoti? Ar nepasikartos Ruandos įvykiai? Kad ir koks būtų sunkus paprasto lietuvio, brito, amerikiečio kasdienis gyvenimas, Vakarų valstybės turi nepalyginti daugiau išteklių, kurie gali padėti spręsti tokias krizes.
– Kuo dažniausiai baigiasi tokie įsikišimai?
– Tokie įsikišimai dažniausiai trumpalaikiai, per juos pavyksta sumušti priešiškas pajėgas mažuose susidūrimuose (pvz., kaip prancūzams Malyje) arba priversti kariaujančias puses paskelbti paliaubas.
Didžiausia problema – jog per tokio pobūdžio krizes ir konfliktus reikia strateginės kantrybės: gebėjimo ir noro skirti pakankamai finansinių, žmogiškųjų ir kitokių išteklių, kad karinė sėkmė virstų politine.
Tokiose valstybėse reikia atkurti ar sukurti veikiančią politinių institucijų, teisėsaugos, teismų sistemą. Bet Vakarai po Irako, Afganistano ir ekonominės krizės vis mažiau nori įsitraukti į naujus konfliktus.
– Ar pritartumėte nuomonei, kad Lietuvos siunčiama pagalba į CAR – bergždžias pinigų švaistymas?
– Dalyvavimas tokio pobūdžio misijose yra tam tikras vėliavos rodymas, politinio kapitalo kaupimas, kuriuo vėliau galima pasinaudoti užsienio ir saugumo politikos srityse.
Bet pažymėtina, kad ši karinė misija bus vykdoma su ES vėliava. Tai jau trečia ES karinė misija per pastaruosius 12 mėnesių, kurioje dalyvaus Lietuva (kitos dvi – tai karinio mokymo misija Malyje bei kovos su piratavimu operacija prie Somalio krantų).
Šiuo atveju labiau reikėtų kelti klausimą apie prioritetus: ar Lietuva labiau koncentruoja savo veiklą NATO, ar ES?
Vis dėlto mane labiau stebina viešos ekspertų diskusijos stoka. Kodėl tokio pobūdžio įsipareigojimas? Kodėl lėktuvas? Juolab kad situacija Afrikoje tikrai negerėja, galbūt ateityje mūsų kariai ten lankysis vis dažniau.
– Kuo vidaus konfliktai Afrikoje skiriasi nuo konfliktų kituose žemynuose?
– Turbūt ryškiausias bruožas yra jų ilgaamžiškumas. Pavyzdžiui, pilietinis karas Kongo Demokratinėje Respublikoje vyksta keletą dešimtmečių. Konfliktai Sudane ar Somalyje – taip pat nesibaigiantys. Kalbame apie kartą, o gal net dvi žmonių kartas, kurios gyvena nuolatinio karo sąlygomis.
Žinoma, tą patį galima pasakyti apie Afganistaną. Bet Afrikoje visa tai vyksta kur kas didesniu mastu. O tai dar labiau komplikuoja konfliktų sprendimą, nes priežasčių ir veiksnių paletė yra labai plati ir paini.
Ruandoje – ekstremistų suplanuotos žudynės
Baiminamasi, kad tai, kas šiuo metu vyksta CAR, gali baigtis panašiai kaip Ruandoje. Ką reiškia genocidas, ši šalis puikiai žino: 1994 metais vyko etninės mažumos – tutsių žudynės, kurias rengė hutai.
Skirtingais vertinimais, maždaug per 100 dienų buvo išžudyta nuo 500 tūkst. iki 1 mln. žmonių, arba apie 20 proc. šalies gyventojų.
Iki XX amžiaus pradžios Ruandoje gyveno trys gentys: tikrieji Ruandos čiabuviai – tva pigmėjai, aukštieji ir aristokratiškieji, kadaise iš Etiopijos migravę tutsiai ir hutų gentys – Ruandos valstiečiai. Vedybos tarp kastų nebuvo draudžiamos, o bet kuris turtingesnis hutas galėjo tapti tutsiu. Nuskurdęs tutsis tapdavo hutu.
Tutsius ir hutus supriešino belgų kolonistai, įvedę tvarką, kuri užkirto hutams kelią tapti tutsiais.
Artėjant neišvengiamam pasitraukimui iš Afrikos, po Antrojo pasaulinio karo belgai, iki tol palaikę aristokratus tutsius, pradėjo remti hutus, suteikė jiems daugiau politinių ir ekonominių teisių nei iki tol viešpatavusiems tutsiams.
Tutsiai turėjo bėgti iš Ruandos. 1990 metais jie grįžo siekdami nuversti hutų vyriausybę. Kilo pilietinis karas tarp Ugandos remiamų tutsių ir prancūziškosios Afrikos bei Prancūzijos remiamų hutų.
Hutų ekstremistai skleidė propagandą apie tutsių sąmokslą paversti hutus vergais ir ragino priešintis bet kokia kaina.
Viena hutų ekstremistų grupė 1994 metų balandį, per radiją paskelbus „žudyti tuos tarakonus“, pradėjo gerai suplanuotą masinį tutsių ir juos atsisakiusių žudyti hutų naikinimą.
Hutai prieš žudydami savo aukas dažnai kankindavo – išprievartaudavo moteris, nupjaudavo joms krūtis ir palikdavo nukraujuoti savo vaikų akivaizdoje. Po genocido liko daugybė našlaičių bei ŽIV infekuotų moterų, nes jas prievartavo šį virusą nešiojantys hutų ekstremistai.
2000 metais JT savo reakciją į Ruandos žudynes pavadino nesėkme, mat niekas iš JT taikdarių neskubėjo stabdyti žudynių. Bet net ir be JT įgaliojimų įsikišti galėjo JAV.
Tačiau ši šalis buvo neseniai pasimokiusi iš konflikto Somalyje, kur norėdami padėti amerikiečiai įsikišo į pilietinį karą ir per kautynes neteko kelių dešimčių saviškių. Po operacijos Somalyje JAV valdžia tiesiog nenorėjo siųsti savo karių į „dar vieną kažkokią Afrikos šalį“.
Lietuvai dalyvauti misijoje – garbinga
Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas „Lietuvos rytui“ sakė, kad Lietuva kaip tarptautinės bendruomenės narė negali likti abejinga krizei, kuri ištiko CAR.
– Kada Lietuva planuoja siųsti karius į CAR?
– Prezidentės dekrete numatyta, kad šią misiją turėtume atlikti iki birželio mėnesio. Labiausiai tikėtina – gegužės ar balandžio mėnesį. JT mandatą šiai misijai suteikė dar gruodžio 5 d., o pirmadienį ES priėmė sprendimą pradėti telkti karines pajėgas. Šią savaitę misiją palaimino ir Seimas.
– Kiek laiko galėtų trukti ši misija?
– Dekrete numatyta, kad ji truktų ne ilgiau kaip 40 dienų, realiai galvojame apie mėnesį tarnavimo misijos regione.
– Ką ten mūsų kariai veiks?
– Planuojame siųsti transportinį lėktuvą „Spartan“ ir 10 karių, įskaitant įgulos narius. Mūsų lėktuvas teiktų logistikos paslaugas ir kitokią paramą misijoje dalyvaujantiems kariams.
Kol kas negalime atsakyti, kur bus pagrindinė lėktuvo bazė – CAR ar kur nors greta. Taip pat nežinome, ar reikėtų gabenti pabėgėlius, ar krovinius. Konkretūs darbai gali būti skirtingi.
– Kiek Lietuvai tai gali kainuoti?
– Tai būtų viena pigiausių misijų. Kol kas tiksliai atsakyti negalima, bet ji galėtų kainuoti apie 500 tūkst. litų.
– Kodėl buvo priimtas sprendimas siųsti Lietuvos karius į tokią tolimą šalį ir kodėl mums apskritai tas konfliktas turi rūpėti?
– Todėl, kad mes esame JT nariai, pirmininkaujame Saugumo Tarybai ir žinome, jog ten yra susidariusi kritinė situacija – didelis smurtas prieš civilius gyventojus, daugybė pabėgėlių į gretimas šalis, tarp tų pabėgėlių daug vaikų. Galbūt daugiau nei pusė.
Pasaulio bendruomenė nusprendė, jog mes turime padėti, kad ta krizė dar labiau nedidėtų ir būtų sustabdytas smurtas. Tai yra humanitarinė misija. Toks bendras demokratinių valstybių sprendimas ir aš manau, jog Lietuvai garbinga prisidėti nors ir nedideliu įnašu.
