Juoda prieš balta, gerieji prieš bloguosius. Tokį įspūdį buvo galima susidaryti iš gana primityvių aiškinimų apie tai, kas dedasi Kijeve. Netikėtai pasaulio dėmesio sulaukusi Ukraina jau du mėnesius gyvena maištingomis nuotaikomis, rašo „Lietuvos rytas“.
Taip, šios didelės tarp Rytų ir Vakarų tampomos valstybės tragediją reikėjo kaip nors paaiškinti.
Ne tiktai tiems, kurie apie Ukrainą yra girdėję nedaug, bet ir į kiekvieną skambesnį pareiškimą reaguojantiems, ukrainiečius draugais vadinantiems žmonėms.
Juk tikrai nelengva suvokti, kas turėjo atsitikti, kad Europos miesto centrą paralyžiuotų iškilusios barikados, o žmonės vengtų vykti į ligonines bijodami suėmimų, dingimų, patyčių ir kankinimų.
Tai suprasti, ypač nemačius savo akimis, nepajutus tvyrančių nuotaikų, išties sunku.
Būtent todėl „Lietuvos rytas“ nusprendė pažvelgti į neprognozuojamų padarinių galbūt turėsiančius įvykius iš arti.
Mitus skleidžia abi pusės
Kai Ukrainoje praėjusių metų pabaigoje prasidėjo demonstracijos, tai buvo panašu į jau matytą vaizdą: Kijevo Nepriklausomybės aikštę ir vėl, kaip ir 2004aisiais arba 2010-aisiais, užėmė protestuotojai.
Bet šįkart viskas buvo kitaip. Tai nebuvo dar vienas šimtų, tegu ir tūkstančių, nepatenkintų žmonių šauksmas.
Bet tai nebuvo ir tradiciniai stichiniai neramumai, kurių metu prieš pareigūnus siautėja riaušininkai.
Ukrainos atvejis kitoks, jis ėmė skaldyti pačius ukrainiečius ir apie juos kalbančius.
Ir pasipylė iš visų pusių – kas už protestus, kas prieš. Jeigu tikėsime Vakaruose dažnai vyraujančia nuomone, prieš valdžią sukilo taikūs ukrainiečių protestuotojai ir demonstracijose pasisakė už narystę ES.
Patys protestuotojai jau seniai pamiršę, kad viskas prasidėjo po to, kai prezidentas Viktoras Janukovyčius lapkritį Vilniuje atsisakė pasirašyti Asociacijos sutartį. Nebe tai svarbu. Jie čia atėjo protestuoti prieš valdžią.
Ir jie sako: prieš juos metami sužvėrėję pareigūnai, kuriems net primokama už taikių demonstrantų daužymą, kankinimą ar net žudymą.
„Netikėkite tais niekais, niekas mums nemoka papildomų 500 dolerių už tai, kad čia stovėtume. Netikėkite ukrainiečių televizijomis, geriau žiūrėkite rusiškas, ten visa teisybė“, – rimtu veidu „Lietuvos rytui“ išrėžė vienas riaušių malšinimo dalinio pareigūnas.
Kitoje barikadų pusėje, M.Hruševskio gatvės pakraštyje, ant medžiais apaugusios kalvos įkurtoje stovykloje prie laužo besišildantis Vidaus reikalų ministerijos dalinio pareigūnas, žinoma, pateikia kitokią versiją.
Nors šalia ir stovi valdžios provokatoriai, vadinamieji tituškos, jis sako: „Klausykite rusų.“
Gerai, pasižiūrime rusiškas televizijas ar kitus informacinius šaltinius: ten rodo ir sako, kad „sužvėrėję banderovininkai“ puola taikius pareigūnus, milicija tik ginasi, vykdo įsakymus, o ir šiaip visus neramumus kursto Vakarai.
Tai tik nedidelis priešingų nuomonių pavyzdys, vienas visiškai nesutaikomos pasaulėžiūros atspindžių. Kažkokia iškreiptų veidrodžių karalystė, kur kiekvienas mato skirtingai, ką nori matyti.
Kuo didesnis nuomonių skirtumas, kuo ilgiau trunka priešprieša, tuo sunkiau suprasti, kas teisus. O kol nėra teisiųjų, šalis ritasi ne šiaip į chaosą, bet ir į galimo skilimo bedugnę.
Skilimas jau nebaugina
„Na, ir kas? Šalis skils – ir tegu, nematau siaubingos tragedijos“, – „Lietuvos rytui“ sakė įvykius Kijevo centre fiksuojanti Larysa Artiuhyna.
Gabių operatorių komandą subūrusi moteris ir pati rizikuoja dienomis eidama su kamera prie barikadų.
Dar labiau rizikuoja kiti operatoriai, kuriantys trumpus filmus apie tai, kas vyksta Kijeve.
Vienas jų, dvidešimt dvejų metų Kristosas, prie barikadų išeina kaip į karą – jis rodo paties filmuotus vaizdus iš praėjusį savaitgalį M.Hruševskio gatvėje vykusio mūšio.
Būtent čia, priešakinėse linijose, liepsnojo padangos, skriejo guminės kulkos, skeveldromis pareigūnų tyčia apvyniotos garsinės granatos, „Molotovo kokteiliai“ – buteliai su degiuoju skysčiu.
Visa tai jaunuolis filmavo slėpdamasis už protestuotojų skydų, o pokalbio su „Lietuvos rytu“ metu sudraskytu ir kone abejingu veidu sako: eis ir vėl.
Jo, kaip ir Larysos, misija – fiksuoti viską, ką mato, ir kurti savotišką protestų kroniką.
„Tai mūsų kova, mūsų priemonės“, – savo pažiūrų neslepia moteris. Pagal sausio 16-ąją priimtus, o šią savaitę atšauktus įstatymus ją galėjo nuteisti už pareigūnų šmeižtą, žalingos informacijos skleidimą.
Galų galu nesvarbu – būtų suradę už ką.
„Jūs ten, Vakaruose, tikriausiai nesuprantate, nematote, kas pas mus dedasi. Čia gali su teismu ar be teismo suimti tiesiog gatvėje, laikyti areštinėje arba tiesiog išvežti į mišką.
Tokie dalykai skamba kaip kažkas neįsivaizduojama, bet čia jie vyksta realiai“, – sakė L.Artiuhyna. Būtent todėl, anot pašnekovės, ji nenori gyventi tokioje valstybėje, kur „valdžia veikia kaip banditų organizacija“.
Pernelyg daug gandų
Mano tikslas – išlaikyti objektyvumą, todėl į kiekvieną emocingą pareiškimą norisi reaguoti atsargiai, patikrinti faktus. Kritikuoti valdžią, ją vadinti nusikaltėliais gali bet kas ir bet kur.
Taip pat ir Lietuvoje. Tuo ir skiriasi pareiškimai nuo bent jau pagrįstų įtarimų arba įrodytų nusikaltimų faktų. Bet kas tuos įtarimus Ukrainoje įrodys? Kas užfiksuos faktus? Protestuotojai?
„Netikėkite jais“, – aiškino milicininkas.
„Jie tiesiog kelia netvarką, ir viskas“, – antrino iki barikadų nuo Lietuvos ambasados vežęs taksistas. Kuo tikėti? Kur tas vidurys, kur neva slypi tiesa?
Lietuvos ambasadoje žurnalistai buvo perspėti – atvykote į karo zoną, būkite atsargūs. Mieste esą jaučiama didelė įtampa. Žmonės tiesiog dingsta, kartais randami išrengti nuogi miške, žodžiu, baisu.
Bet iš pradžių nieko panašaus nebuvo justi – nebuvo to jausmo, kuris lydėjo 2010-ųjų gruodį Minske, kai prieš kruvinu susidorojimu pasibaigusius protestus jauteisi sekamas negudriai vienodai juodai apsirengusių KGB darbuotojų.
O Kijevas ir toliau gyvena įprastu ritmu. Net kai atvyksti iki pirmosios barikados Kreščiatiko gatvėje ir susiduri akis į akį su realybe – miesto centre į kavines lyg niekur nieko vaikšto kaukėti jaunuoliai su šalmais ir beisbolo lazdomis, – nejauti grėsmės.
Netgi priešingai, regis, bet kur pasaulyje tokie būreliais vaikštantys, maskuojamąsias uniformas vilkintys ir apsiginklavę žmonės turėtų kelti grėsmę.
O čia nieko – tokia Maidano realybė.
Galbūt iš išorės tai ir atrodo kaip netvarka – juk kai ginkluoti žmonės užima vyriausybinius ir miesto valdžios pastatus, ką jau kalbėti apie barikadas sostinės centre, tokie epitetai kaip „netvarkos kėlėjai“ atrodo taiklūs.
Bet tokios savanoryste grįstos organizuotos tvarkos, kuri įvesta protestų židinyje, galėtų pavydėti daugelis.
Kiekvienas turi savo pareigas, kiekvienas žino tikslą – kodėl čia atėjo pastovėti bent kelias dienas. O kai kurie ne tik girdėję baisių istorijų apie neva dingstančius, šaudomus žmones, bet ir patys rodo žaizdas, pasakoja, kaip išvengė kulkų.
Nebemato kelio atgal
„Šlovė Ukrainai!“ Į save padrąsinantį ir iš sustirimo kiek prabudinantį pavienį šūkį beveik visuomet išgirsi bent kelių ar keliasdešimties žmonių atitarimą: „Šlovė herojams!“
Nesvarbu, ar šalta, ar kankina nežinia dėl ateities, šaukia, regis, nuoširdžiai ir tvirtai. Tuo šie žmonės skiriasi nuo „Berkut“, kitų milicijos ar Vidaus reikalų ministerijos dalinių pareigūnų.
Pastarieji kalba apie pareigą, apie vykdomus įsakymus, bet prieš minią paprastai stovi suformavę nebylią sieną, kuri šią savaitę dažniau pajudėdavo tiktai po įsakymo pakeisti stovinčiųjų pamainą.
Praėjo keturios valandos, ir vienus skydų sienos dalyvius keičia kiti. Beje, toks pat pamainų keitimasis vyksta ir už barikadų.
Skirtumas tas, kad nors barikadose, kaip ir riaušių malšinimo dalinių gretose, – daugiausia jauni žmonės, protestuotojai tikina, jog būtent jie yra Ukrainos ateitis.
„Tada, 2004-aisiais, buvau dar vaikas, bet jau stovėjau Maidane Oranžinės revoliucijos metu.
Dabar atėjau, nes negaliu stebėti, kaip tyčiojamasi iš žmonių, kaip Rusijos akivaizdžiai nupirkta mūsų valdžia daro, ką nori“, – sakė 22-ejų Oleksandras, saugojęs priešakinę barikadą.
Jis sako užaugęs kitokioje, nepriklausomoje Ukrainoje, kurioje ne šiaip pribrendo metas permainoms.
Oleksandras ir kiti barikadose budintys jaunuoliai nuo padangų dūmų suodinais veidais sako, kad jiems nebėra kelio atgal. Jie nori gyventi kaip lietuviai, vengrai, čekai, vokiečiai.
O kas jiems neleidžia? Būtent atsakymas ir yra protestų priežastis.
Išvien su nusikaltėliais
Oleksandro teorija, kad už V.Janukovyčiaus ir jo aplinkos žmonių, tarp jų ir įtakingų oligarchų, greičiausiai stovi Kremlius su Vladimiru Putinu priešakyje, nėra nauja.
Tai, jog iš tiesų daug padaręs, kad Vilniuje ukrainiečiai pasirašytų Asociacijos sutartį, V.Janukovyčius staiga persigalvojo, esą rodo viena – prispaudė Maskva.
Vis dėlto jokių įrodymų dėl Rusijos pėdsako Ukrainos valdžia teigia nematanti.
Pasiklausius aukštų pareigūnų kalbų atrodo, kad jie gyvena paraleliniame pasaulyje.
Antai per vieną spaudos konferenciją dabar, vyriausybei atsistatydinus, jau buvęs Ukrainos užsienio reikalų ministras Leonidas Kožara kaip patyręs sovietinis diplomatas aiškino savo įvykių versiją: esą Maidane siautėja ekstremistai, o teisėta šalies valdžia tiesiog bando surasti sprendimą derybomis.
O jau apie „tituškas“ ministras esą nieko negirdėjo. Nors „Lietuvos ryto“ žurnalistai savo akimis galėjo įsitikinti, kaip valdžiai ištikimi, esą iš provincijų atvežti agresyvūs jaunuoliai elgiasi Kijeve.
Netoli vyriausybinių pastatų esančioje vienoje milicininkų stovyklų prie laužų šildėsi ne tik riaušes malšinti pasiruošę uniformuoti pareigūnai. Atokiau nuo jų susispietęs stovėjo būrelis įtartinos išvaizdos tipų.
Tokie agresyvios išvaizdos vyrukai su treningais, daugelis plikai skusta galva, įprastai būtų vadinami „zekais“ ar „morozais“, kurie už kelis šimtus grivinų suvežami į Kijevą, panašiai kaip 1991-aisiais prie Seimo buvo suvežti „jedinstvininkai“. Taktika beveik nepasikeitė – „darbo liaudies gynėjus“ pakeitė sportiški vyrukai.
Tačiau vienas jų – Vadimas Tituška, dar praėjusią gegužę „gindamas valdžią nuo fašistų“, provokavo muštynes, sumušė žurnalistus ir taip išgarsino savo pavardę, paversdamas ją bendrine.
Vienas tokių „tituškų“ kaipmat pateisino savo reputaciją ir prie „Lietuvos ryto“ žurnalistų ėmė agresyviai artintis su keiksmais.
Būtent tokie veikėjai, anot Larysos, Ukrainoje veikia išvien su milicija. Ypač rytinėje šalies dalyje, kur palaikančiųjų V.Janukovyčių – dauguma.
Kijevo Nepriklausomybės aikštėje įrengtame ekrane dieną ir naktį rodomi dokumentiniai filmai, kuriuose pateikiami ir slapta nufilmuoti kadrai apie „tituškų“ ir milicijos siautėjimą.
Ir nors supranti, kad tokie filmai – psichologinio karo dalis, baimė, kurią jaučia ukrainiečiai, yra reali ir nesuvaidinta.
„Taip, žmonės bijo bet kada būti sulaikyti už nieką. Jie bijo, kad jų verslą, visą turtą gali bet kada atimti.
Tai sakykite jūs man – ar su tokiais galima gyventi? Ar galima pasitikėti teismais, rinkimais tokioje šalyje, kur faktiškai valdo kriminaliniai nusikaltėliai?“ – retoriškai klausė Larysa.
Stovės iki mirties?
Todėl atsakymas paprastas: trūko kantrybė ir taip, kaip buvo anksčiau, vienokiu ar kitokiu atveju jau nebebus.
Ne tik protestuotojai, bet net ir jų tiesiogiai nepalaikantys ukrainiečiai vis kartojo, jog V.Janukovyčius – banditas ir jokios derybos tarp opozicijos bei valdžios nieko nepakeis.
Taip, oficialiai opozicija kelia savo reikalavimus ir valdžia į kai kuriuos šią savaitę netgi atsižvelgė – atšaukė dalį priimtų įstatymų, paleido vyriausybę.
Galbūt, jei įvyks stebuklas, reikalavimas grąžinti 2004 metų konstituciją, kuri suvaržo prezidento galias, bus patenkintas.
Gal net bus surengti nauji rinkimai ir dalis protestuotojų paliks barikadas.
Bet visa tai nesvarbu, mat į gatves išėję ukrainiečiai tikina pajutę, kaip šalyje pasikeitė kai kas daugiau.
Anot Larysos, kai trūko žmonių kantrybė, kai jie išvydo smurtą, jie pasirinko ne tik taikų kelią – būtent todėl, anot aktyvistės, nenuostabu, jog protestuotojai ginkluojasi tikrais ginklais.
O pernelyg ankstyvos ir dramatiškos kalbos apie jau vykstantį pilietinį karą bei kruviną revoliuciją, ko gero, pasitvirtintų, jei šie ginklai būtų panaudoti šturmo metu.
Pamatęs kai kurių žmonių ryžtą, neviltį ir skausmą supratau, kad dalies barikadose stovinčių žmonių jau neįtikins nei aukštais postais viliojami opozicijos lyderiai, nei dabartinės valdžios pažadai.
Taip, kai kuriems įvykių Kijeve stebėtojams visa tai primena spektaklį, kurio pagrindiniai dalyviai susitarę užkulisiuose tevaidina savo vaidmenis.
Jiems audringi įvykiai esą yra proga gauti naudos, o paprasti žmonės – protestuotojai ir milicininkai tėra statistai, jie, patys to nežinodami, atlieka savo vaidmenį.
Bet būtent pastarųjų jau nebedomina tiesa.
Tiktai teisingumas, kuris šioje šalyje negalioja.
Jie nemato kito kelio, kaip tik civilizuoto europietiško gyvenimo būdo siekti chaotiškomis, netgi smurtinėmis priemonėmis.
Kiek tokių liks stovėti po savaitės, mėnesio ir kas jiems atstovaus – jau kitas klausimas.
O ar tada liks vientisa Ukraina, ko gero, nebe taip jau ir rūpi apie skilimą kalbantiems žmonėms, kurie didžiausias barikadas surentė savo galvose.
