Tai vyks, nepaisant to, kaip trumpalaikėje perspektyvoje bus išspręsta dabartinė politinė krizė ir kuri pusė laimės - Rusijos remiamas dabartinis prezidentas Viktoras Janukovyčius ar Europos Sąjungos ir JAV remiama opozicija.
Tai prognozuoja Maidano protestų dalyvis, šiuo metu nuo valdžios persekiojimo su šeima prisiglaudęs Lietuvoje, Michailas Tamoikinas.
Pasak jo, padėtis jo šalyje realiai į gerąją pusę pradėtų keistis tik tuomet, jei visos konfliktuojančiosios pusės susitartų dėl konkretaus sprogimo ribą peržengusių ekonominių bei socialinių problemų sprendimo. „Tačiau tokių pozityvių ženklų aš kol kas nematau“, - sako ukrainietis.
Šaknis ir Lietuvoje, ir Ukrainoje, ir Rusijoje turintis menotyrininkas, istorikas bei verslininkas šią savaitę įžvalgomis dalijosi paskaitoje Vilniaus Universiteto Istorijos fakultete, o po to – ir su lrytas.lt.
- Kokie dabartinės padėties Ukrainoje raidos scenarijai ir kuris, jūsų nuomone, realiausias?
- Pradėkime nuo optimistinio, kuris, deja, mano nuomone, mažiausiai tikėtinas.
Akivaizdu, kad Ukraina, kaip vieninga ir stabili šalis, neturi jokios ilgalaikės perspektyvos, jei nedelsiant – per maždaug kokius tris mėnesius – nebus pradėtos spręsti pagrindinės ekonominės bei socialinės problemos.
Pinigų vertė krenta, kainos auga, o daugelis svarbiausių ekonomikos sektorių, apimti nežinios, kurią kelia politinė sumaištis ir jau kone tris mėnesius trunkanti priešstata, apimti sąstingio. Tuo tarpu dabartinė valdžia toliau stengiasi tenkinti savo interesus visuomenės sąskaita, o visuomenė tai mato.
Taigi, pagal idealų scenarijų, visos konfliktuojančios pusės tiek Ukrainos viduje, tiek išorėje – pirmiausia, Rusija ir JAV – vis dėlto susitaria dėl sklandaus V.Janukovyčiaus ir jo šeimos pasitraukimo bei išvažiavimo iš šalies ir saugumo garantijų.
Į valdžią ateina techninė bei pereinamoji vyriausybė, kurią turėtų sudaryti tik savo sričių profesionalai ir kartu surengiami rinkimai. Partijų sąrašų juose neturėtų būti, nes jie žmonių akyse yra visiškai sukompromituoti. Politikai į visas pareigas turėtų būti renkami tik tiesiogiai, vienmandatėse apygardose, be to, turėtų būti numatytas aiškus jų atšaukimo anksčiau laiko mechanizmas.
Bet, kartoju, svarbiausia – ekonominės programos. Visi, kad patektų į naują valdžią, turėtų turėti labai aiškų bei konkretų ekonominės ir socialinės politikos veiksmų planą, o žmonės galėtų matyti ir kontroliuoti, kaip jis vykdomas.
Kiekvienas toks planas turėtų būti orientuotas pirmiausia į tai, kaip spręsti viduriniojo ir žemesniųjų socialinių sluoksnių problemas bei kovoti su siaubingą ir tiesiog katastrofišką mąstą įgavusiais korupcija ir protekcionizmu.
Visus veiksmus turėtų nuolatos prižiūrėti ir tikrinti tarptautiniai ekspertai.
Kitaip ir vėl nieko gero nelauk.
- Kaip suprantu, jūs sutinkate su tais, kurie sako, jog dabartiniai įvykiai – tai kone prieš dešimtmetį vykusios „oranžinės revoliucijos“ tąsa? Esą tada tikrieji ir šaliai reikalingi pokyčiai taip ir neįvyko, todėl problemos tik brendo ir aštrėjo toliau, o tai, kuomet ir dėl kokios konkrečios priežasties visa tai sprogs, tebuvo jau antraeilis klausimas?
- Taip, sutinku su tuo. Juk tuomet į valdžią atėjusieji tiesiog pratęsė buvusiųjų tradicija, o dėl to vėl grįžęs V.Janukovyčius viską tik paaštrino, sukurdamas savo režimą.
Juk ekonominė ir socialinės daugumos visuomenės padėtis tik blogėja ir jau priartėjo prie skurdžiųjų Afrikos valstybių būklės.
Tad, mano nuomone, Asociacijos sutarties su ES nepasirašymas iš tiesų tebuvo tik detonatorius, susprogdinęs ir taip jau įkaitusią situaciją.
Žinoma, nuo pat pradžių daugelis gal nesuvokė būsimų procesų mąsto bei gylio ir planavo tik pažaisti savus žaidimus.
Gali būti, kad net ir pats Maidanas iš pradžių tebuvo savų interesų grupių siekusių oligarchų, kūrinys. Juk V.Janukovyčius ir jo šeima nustūmė į šalį visus, net ir anksčiau buvusius įtakingiausiais, oligarchus.
Tad neatmestina, kad dalis, o gal net visi anksčiau buvę pagrindiniais, žaidėjai, nusprendė suorganizuoti Maidaną, kuriuo pagąsdintų V.Janukovyčių ir išpeštų iš jokių kokios nors savo naudos.
Tačiau greitai visiems – taip pat ir opozicijai - paaiškėjo, kad pakilusios liaudies jau nebesustabdysi ir nebesuvaldysi. Prie Maidano prisijungia vis daugiau ir daugiau žmonių. O ką reiškia vien tos 10 sričių Vakaruose, kurių centrinė valdžia faktiškai jau nebevaldo.
Juk pats J.Stalinas, pajungęs visą savo represinį aparatą net 11 metų po karo nesugebėjo nuslopinti vienos Vakarų srities pasirpriešinimo. O čia jų – net visos 10.
Panašu, kad po to, kai suprato, jog staigiai Maidano neužgniauš ir kad tai – iš tiesų rimtas reikalas, V.Janukovyčius planavo Sirijos variantą. Esą jis apsikasa Rytuose ir kituose savo bastionuose, bet po ilgalaikės priešstatos, vis tiek užgniaužia Maidaną, o po to – ir Vakarus.
Tačiau dabar jau akivaizdu, kad šis scenarijus nesuveiks ir konfliktas tik gilės ir plėsis. Nors pagrindinės jo priežastys yra socialinės, ekonominės, ir geografinės, jis vėl pereina į į religinę ir etninę plotmes.
Rusijai lojali cerkvė – prieš remiančią Maidaną, Rytuose kurstomos nuotaikos, kad čia ukrainiečiai kyla prieš rusus, įsijungia ir kitos konfesijos bei tautybės – musulmonai, judėjai.
Patys matote, kokia įvairi ir pati opozicija ir kaip menkai ji kontroliuojama. Juk daugelis jos grupių dabar yra kartu tik todėl, kad sutampa kažkokie bendresnio pobūdžio interesai. Vos tik jie ims skirtis, jos išsiskirs, o gal net ir stos viena prieš kitą.
-Tad jūs manote, kad blogesni scenarijai kur kas labiau tikėtini?
- Kaip jau sakiau - taip. Na, aktyvesnį vaidmenį lyg ir mėgina vaidinti ES bei JAV, dabar, kaip matome, yra savotiškos paliaubos, lyg ir vyksta kažkokios derybos.
Tačiau, mano nuomone, V.Janukovyčius ir jo aplinka tik imituoja tikras derybas. Dabar greičiausiai mėginama pergrupuoti jėgas, panašu, kad vyksta kažkokios užkulisinės derybos su visais pagrindiniais oligarchais.
Tačiau bet kokio užkulisiuose priimto sprendimo ar „kompromiso“ dauguma sukilusios visuomenės nepripažins. Taip, kaip baigėsi „oranžinė revoliucija“, šioji tikrai nesibaigs.
Žinoma, toli gražu nevienalytis ir pats režimas. Pažiūrėkite, kas vyksta vien jau V.Janukovyčiaus Regionų partijoje – panašu į tikrą skilimą.
Na, dauguma jėgos ir specialiųjų struktūrų vadovų bei kariuomenės viršūnėlė toliau demonstruoja V.Janukovyčiui, jog palaiko ir jį, ir jėgos variantą, kurį jis ir toliau greičiausiai laiko pagrindiniu.
Tačiau žemesnėse kariuomenės grandyse ir ypač tose, kurios dislokuotos Vakaruose – visai kitos nuotaikos.
- Gal režimą paveiktų Vakarų sankcijos – pirmiausia tos, kurios būtų nukreiptos į užsienio bankuose laikomos jo grietinėlės pinigus?
- Žinoma, kad paveiktų – greičiausiai jis pradėtų dar stipriau eižėti.
Tačiau aš dar kartą noriu pabrėžti – kad ir koks tarpinis politinių sprendimų variantas būtų priimtas trumpalaikėje, artimiausioje perspektyvoje, be tikro svarbiausių šalies problemų sprendimo Ukraina galutinai panirs į ilgalaikės sumaišties ar net chaoso liūną.
Juk visi suvokia, kad protestuojančioji visuomenės dalis nenorės ir paleisti V.Janukovyčiaus bei kitų jo dabartinių rėmėjų, kurie taip pat dabar aplaistė savo rankas žmonių krauju.
Tai suvokia ir pats V.Janukovyčius – štai kodėl aš manau, kad jis tolesnį konfliktą ir jo eskalavimą laiko pagrindine išeitimi.
Geriausias iš blogiausių variantų, link kurio dabar, mano nuomone, gana sparčiai judama – šalies federalizacija.
Rytai ir Vakarai lyg ir lieka vienoje valstybėje, tačiau jie teisiškai gali vykdyti kone visiškai savarankišką politiką. ES ir JAV, žinoma, stengtųsi su Rusija varžytis, kurių regionas pasirodys sėkmingiau.
Tačiau tai ir vėl būtų iš esmės laikinas sprendimas. Juk Rusijos kontroliuojamuose Rytuose senosios problemos tik aštrėtų, o tai grėstų naujais nestabilumo židiniais. Ten protesto potencialas ne mažesnis, nei Vakaruose, tik režimui ir jo rėmėjams dabar pavyksta jį kontroliuoti ir juo manipuliuoti.
- Sakoma, kad Rusija net gali siekti galutinio Ukrainos subyrėjimo, rytinę dalį paverčiant savo protektoratu ar net Rusijos Federacijos dalimi, o vakarinę paleidžiant eiti, kur nori. Ką jūs apie tai manote?
-Manau, kad kokie nors radikalesnieji Rusijos valdžios sluoksniai iš tiesų gali tai planuoti ir jau daro viską, kad taip atsitiktų.
Pirmiausia, jie gilina skilimą žmonių galvose, kuris ir taip jau faktiškai įvyko.
Tačiau skilimas, kuris, žinoma, pareikalautų ir kraujo, būtų nenaudingas pačiam Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui. Pirma, po Sočio olimpiados jis ir taip turės ką veikti namuose. Juk Rusijos, kurios ekonomikos padėtis ir taip, švelniai tariant, ne per geriausia, laukia ilgalaikė recesija.
Kita vertus, toks nestabilumo židinys, kaip galutinai skylanti Ukraina, V.Putinui būtų pavojingas ir dėl to, kad ta sumaištis galėtų persimesti ir į Rusiją.
- Tikriausiai sutiksite su tuo, kad tai, kas dabar vyksta Ukrainoje – tik dalis didesnio paveikslo ir ženklas, kaip greičiausiai vystysis situacija visame šiame geopolitiniame regione, iš esmės likusiame Rusijos įtakoje ir pačioje Rusijoje. Atsakas į visas esmines problemas – vis agresyvesnė rediktatūrizacija, kuri, galų gale, vis tiek baigiasi ilgalaike sumaištimi ar net griūtimi.
Nemanote, kad apie tikrus pasikeitimus visame šiame regione galima bus kalbėti tik po to, kai grius pačios Rusijos režimas?
- Taip, pagrindinė Rusijos kryptis – politinės ir gal net geografinės griūties link. V.Putinas – ne Michailas Gorbačiovas ir valdžios jis tikrai neatiduos.
Tačiau, kaip parodė ir Maidanas, be galo dangčio užspaudęs neišlaikysi.
